Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Tikriausiai mano pasakojimas nėra vertas viešinimo, nes dauguma mėgsta labai įkvepiančias, gražiai tebesitęsiančias ir skatinančias žindyti istorijas. Prisiskaičiusi per daug buvau tokių… Bet… „Neskubėk teisti – skubėk suprasti!“ (Seneka)
Žindymo pradžia
Vaikelis buvo lauktas, planuotas, todėl aš, kaip labai besiruošianti motinystei, išvaikščiojau daug kursų, prisiskaičiau daug literatūros ir maniausi viską žinanti apie žindymą (tikiuosi įžvelgsite ironiją…).
Pagimdžiau (na nepagimdžiau vis dėlto, padarė cezario pjūvį), sveiką mergytę Ugnytę.
Personalas buvo puikus, dukrytę atnešė, kai tik atsigavau, praėjus gerai valandai po operacijos. Ligoninėje maitinau ir maitinau. Porą valandikių maitinu, pusvalandukas pertraukos, vėl maitinu, nuo šono ant šono, pusiau sėdom, pusiau gulom, pusiau stovom ir panašiai… Kai naktį nepavykdavo paduoti krūties, keldavausi, imdavau klykiantį kūdikėlį ir visa susirietusi (juk po pjūvio) eidavau žadinti sesutės, kad padėtų paduoti krūtį. Teoriškai daug žinojau, na, pavyzdžiui, kad kūdikis turi apimti rudą laukelį. Bet ką daryti, jei jis per pusę krūties, o vaikelis neguli išsižiojęs ramiai ir nelaukia, kol pataikysi?
Skaudėjo, bet aš to ir tikėjausi, buvau pasiruošusi tepaliukų, kompresiukų ir, svarbiausia – pasiruošusi morališkai (taip maniau). Pamažėle atsirado pienuko, išvykome namo.
Krūtis „dega“
Praėjus 9 dienoms „užsidegė“ krūtis, temperatūra pakilo iki 38,6 laipsnių C. Dėjau kompresiukus, maitinau daugiau. Naktį nustojo bėgti pienas (iš spenelių jau buvo likę dideli šašai). Per pietus nuvykau į tuos gimdymo namus, kur gimdžiau. Pirmiausia sesutės registratūroje ironiškai pakomentavo – turbūt nelankėte pas mus žindymo kursų? Paskui joms labai juokinga pasirodė, kai pasakiau, kad „užsidegė krūtis“. Jos pradėjo šaukti: „Gal gaisrinės reikia?“, ir juoktis. Po to suteikė pagalbą – išmasažavo krūtį, liepė kas 3 valandas rankomis nusitraukinėti ar iš jos maitinti.
Gal blogai parodė, gal blogai išmokau (per du vizitus), spenelis negijo, pienas traukiant nebėgo, tik lašiukai… maži maži lašiukai… Visą savaitę – dieną naktį – arba maitinau, arba rankomis traukiau pienuką (nes pientraukis dar labiau plėšė spenelį).
Gaisras, trūkiai, skausmas
Praėjo savaitė, kairysis spenelis trūko. Užsidegė dešinioji krūtis. Sekmadienio vakarą vyras atvežė seną akušerę, dirbusią Mažylio gimdymo namuose. Ji paklausė: „Vaikeli, kas tau taip parodė traukti pieną, visas spenelis traumuotas, sutraiškyti latakai, užburkę viskas“. Ji aptvarkė dešiniąją krūtį, gydė kairiąją…
Vis tebemaitinau. Vyras „užmaudavo“ kūdikį ant krūties, nes aš pati iš skausmo negalėdavau. Anstpeniai netiko, su jais skilęs spenelis tampėsi dar baisiau. Dukrytė atpylinėjo kruviną pieną.
Rugpjūčio pabaigoje lauke buvo 25oC šilumos, bet man buvo uždrausta eiti į lauką, kad nepagautų nė menkiausias vėjelis. Gulinėju nuo šono ant šono ir šlapia nuo skausmo ir ašarų vis maitinu. Gydžiau viskuo, kas tik kuo patarė – bepantenu, garmastanu, multimumu, šaltalankiais, ramunėlių arbatos kompresais, kopūstais, spiritu, oro voniomis, medumi, karštais rankšluosčiais, ramunėlių nuoviro ledukais, naminiais tepaliukais.
Akušerės kompresas
Po kelių dienų mane vis lankanti akušerė skelbė verdiktą – reikia užrišti krūtį parai laiko (žinau, kad šiais, moderniais laikais, taip nebedaroma…), kad bent kiek apgytų spenelis. Užrišome. Lyg ir geriau pasidarė, juo labiau kad pienukas normaliai tebebėgo. Dar kartą rišome parai – gal visai užgis. Akušerė dėjo savo naminius kompresus – krieno lapą karščiui traukti – vyniojo ir laukėme. Kitą dieną atvyniojus iškilo žiaurus vaizdas.
Krieno lapas papuolė ant nuogos odos ir apdegino. Aplink pusę krūties susidarė piršto storio pūslės. Iš siaubo man net ašaros nebebėgo. Maitinti negalėjau, traukiau rankomis. Traukiant pačiai darėsi silpna, nieko neištraukiau, „amato“ ėmėsi vyras. Plyšo pūslės, žaizdos lietėsi į šonkaulius, vaikščiojau pakėlusi rankas, nes krūtys didelės, kad tik apdžiūtų tie nudegimai. Vėl nauji vaistai nudegimams gydyti…
Verkiau ir verkiau. Palūžusi, nors daug palaikymo sulaukiau iš visų…
Kairioji krūtis atsisako
Nudegimai užgijo, spenelis apgijo, vėl pradėjau bandyti pratinti mažają (kuri jau buvo sutrikusi, tai buteliukas, tai krūtis), maitinti iš kairiosios krūties. Kas dieną su laikmačiu po 3 minutes du kartus per dieną, kas kelias dienas po minutę ilgindama maitinimą, tarpais traukiau su pientraukiu.
Iš skausmo man tas tris minutes kapsėdavo prakaitas. Kaip pirtyje… Basa negalėdavau būti, nes atsistojus slysdavo kojos.
Kai jau atrodo priprasdavau, vel trūkdavo spenelis. Ir vėl iš pradžių po tris minutes, vėl pripratindavau maitinti 18-20 min. per dieną po 3 kartus ir vėl plyšdavo spenelis. Ir vėl iš pradžių, ir vėl, ir vėl tas pats… Taip žaidžiau, kol dukrytei suėjo 3,5 mėn. ir baigiau maitinti iš kairiosios krūties. Ašarų išliejau ežerą. Be proto norėjau maitinti savo dukrytę… Liko dešinioji krūtis…
15 uždegimų
Bėda viena nevaikšto. Prasidėjo problemos su likusia apysveike krūtimi. Uždegimai su pūliais. Vaikas nieko nebeištraukdavo, krūtis degė, aš su pientraukiu traukiau traukiau ir pokšt!!! Pasipylė iš krūties… Vaizdų net nenupasakosiu. Kol ištraukdavau tą bjaurastį… Ir taip vienas uždegimas po kito, mažesni-didesni pūliuojantys arba ne. Iš viso per tą laiką buvo apie 15. Nieko nereikėdavo – nei lauko, nei vėjo. Iš niekur. Uždegimai tokie baisūs būdavo, kad pientraukis neištraukdavo, aš nepišpausdavau, tik vyras, visa jėga spausdamas krūtį, sugebėdavo pramušti pieną. Taškydavosi kažkokie baisūs dariniai. Latakėliai tą kartą turbūt visiškai susitraiškė. Nors ir pajuokauti sugebėjome: kai pradėjo pienukas bėgti, juokėmės – štai kaip atrodo tie pieno lazeriai. Tada gėriau ir antibiotikus, ir vaistus, sustabdysiančius pienuko gamybą.
Sudie, pienuk
Tą sekmadienio vakarą paėmiau Ugnytę ant rankų. Žinojau, kad čia paskutinis kartas, kai duodu jai krūtį. Širdis plyšo pusiau. Verkiau dvi paras, kad nebegaliu maitinti… Maitinti negaliu, pienukas vis gaminasi, reikia nusitraukinėti, šalutinis poveikis vaistų baisus…
Turbūt visuomenės spaudimas per didelis, kad turi maitinti pati, bet kokiu atveju… Kartais, kai pasakydavau, kad pati nebemaitinu, žmonės žiūrėdavo taip, tarsi pati savo pieną būčiau išgėrusi. Visi tokie greiti teisti, ypač vyrai.
Išmaitinau lygiai 4 mėnesius ir labai savim didžiuojuosi, kad tiek sugebėjau. Ugnytei jau 8 mėnesiai, bet pirmi jos gyvenimo mėnesiai man išlieka atminty kaip košmaras… Negaliu ramiai pagalvoti apie antrąjį kūdikį…
Linkiu visoms mamoms nepatirti to, ką patyriau aš. Kalbu ne apie fizinį, o apie emocinį skausmą. Fizinis pasimiršo, liko tik randai, bet ir tie dings, o randai širdy negyja iki šiol…
Su pagarba mama Raminta
„Mamos žurnalas“
