Žurnale nenustatysime jums pogimdyminės depresijos, juolab jos neišgydysime, tačiau skleisti žinią apie šią būseną – būtina.
Kodėl? Skaitykite mamos laišką.
Pati iš naujo mokiausi vaikščioti
Moterys turi žinoti, kad susilaukus vaikelio gali būti ir ne itin gražių akimirkų. Pati esu patyrusi pogimdyminę depresiją. Sunkios formos – mane ištiko psichozė, būsena, kai žmogaus visiškai persikrauna.
Man buvo atlikta ekstra cezario operacija, po kurios trečią dieną ėmiau nebejausti skausmo. Grįžusi namo puoliau viską tvarkyti, sakiau, kad man nereikia kitų pagalbos, – aš vaiką užauginsiu, stebėdama jo elgseną. Ėmiau nemiegoti, o tik stebėti kiekvieną savo vaiko judesį ir viską užrašinėti. Rašydavau, nuo kokių judesių jis rimsta, per kiek minučių užsnūsta ir užmiega giliu miegu, kiek minučių trunka jo valgymas ir t.t.
Per dieną pamiegodavau vos kelias valandas.
Po didelių skausmų organizmui nemiga buvo paskutinis lūžis. Galų gale net norėdama užmigti nebeįstengiau to padaryti. Tą dieną, kai mane išvežė į klinikas, prisimenu kaip per miglą. Žinau, kad tik kartojau: „Aš jau mirusi“. Man tikrai atrodė, kad siela jau paliko kūną!
Porą mėnesių, kol vyko intensyvus gydymas, pati buvau tarsi mažas vaikas, iš naujo mokiausi vaikščioti.
Grįžus iš ligoninės, mane dažnai ištikdavo nerimo priepuoliai, įvairios baimės kamavo dar porą mėnesių.
Dabar vis dar geriu antidepresantus. Būklė stabilizavosi. Kelis mėnesius vartojau atmintį slopinančius vaistus, kurių pasekmes jaučiu iki šiol, – negaliu susikaupti, sunku susiplanuoti darbus. Mane vis dar persekioja mintis, kad visa tai gali pasikartoti. Nežinau, kada tos mintys baigsis. Bandau nukreipti jas užsiimdama įvairiais darbais, todėl neleidžiu sau atsipalaiduoti. Nes vos tik pabūnu ramiai, – iškart kyla prisiminimai.
Tokioje situacijoje labai padeda bendravimas su kitais žmonėmis. Ir, žinoma, namiškių palaikymas. Iki šiol mama padeda auginti sūnelį. Vyras irgi pasižymi didele kantrybe – juk namie kūdikis, o čia iš ligoninės grįžta žmona, kuri pati elgiasi kaip vaikas. Sunkiausia, manau, ir buvo mano vyrui – už tai būsiu jam dėkinga visą savo gyvenimą.
Žinau, kad sūnelio gimimas man sukėlė tą siaubingą būklę, bet tikiu kad sūnelis mane iš jos ir ištrauks.
Tokia trumpa mano asmeninė istorija.
Požymiai pasireiškia vieai iš aštuonių
Komentuoja psichiatrė Aurima Dilienė
Statistiškai vienai iš aštuonių moterų po gimdymo pasireiškia pogimdyminės depresijos požymiai. Tai, mano nuomone, gana daug.
Nėštumas ir gimdymas, būdami visuotinai fiziologiniais reiškiniais, turi savo rizikos veiksnius sveikatai ir net gyvybei.
Kadaise esu girdėjusi iš močiutės tokį posakį: „Moteris po gimdymo – viena koja grabe“. Gal tai reiškė senovėje buvusius infekcijos ar kitų gimdymo komplikacijų atvejus, kurie dabartiniu metu, esant gerai medicininei priežiūrai, jau prarado tą kritinę reikšmę. Tačiau laikotarpis po gimdymo vis dar lieka labai jautrus ir pažeidžiamas periodas moters organizmui, kai nėštumo metu atlikęs itin sudėtingą kūdikio išnešiojimo darbą po gimdymo turi vėl persitvarkyti į ankstesnę būseną. Tai pirmiausia hormonų pusiausvyros grąžinimas į ikinėštuminę būseną.
Žinome, kad mūsų organizmas yra vientisas ir visos sistemos (širdies-kraujagyslių, virškinimo, kaulų-sąnarių, endokrininė, nervų ir lytinė) yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir bendradarbiauja, kad užtikrintų bendrą sklandų funkcionavimą. Taigi, esant endokrininės sistemos disbalansui, atsiranda galimybė išsiderinti ir kitoms sistemoms. Taip ir nutinka kai kurioms moterims po gimdymo. Be jokios abejonės, išoriniai ir vidiniai veiksniai prie to prisideda.
Pati šios depresijos kilmė gali būti skirtinga kiekvienai moteriai. Čia galima kalbėti apie individualų atsparumą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Juk vienas žmogus labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis išlieka sveikas ilgą laiką tiek psichiškai, tiek fiziškai, o kitas „palūžta“ ganėtinai greitai. Taip ir čia matome, kad ne kiekviena suserga pogimdymine depresija, bet statistika nieko gero nežada, depresijų dažnėja ir į tai būtina atkreipti dėmesį siekiant suteikti reikiamą pagalbą laiku.
Noriu atkreipti dėmesį, kad po gimdymo dėl moteriškų hormonų pusiausvyros sutrikimų ir staigaus pasikeitimo moterims fiziologiškai yra būdingi nuotaikų svyravimai, jautrumas, perdėtas verksmingumas, savęs gailėjimas, šiek tiek neadekvati reakcija į aplinką, na, pavyzdžiui į pakeltą toną, kritiką, bet kokias pastabas arba į graudžius vaizdus. Moteris gali verkti dėl absoliučios smulkmenos, kuri anksčiau, iki gimdymo, jai nesukeldavo tokių ryškių ir stiprių emocijų. Tai trunka lygiai tiek, kiek reikia susiderinti hormonams, ilgiausiai – du mėnesius.
Reikia atkreipti dėmesį ir į žindymo sunkumus, tiek fiziologinius tiek psichologinius, kurie sukelia audringas emocijas. Moters asmenybė, kaip žinia, čia vaidina didžiausią vaidmenį – pasitikėjimas savimi, kitais, gebėjimas priimti esamą situaciją, nesureikšminti nesėkmių ir klaidų, neteisti savęs – tai savybės, kurios neleidžia patekti į pogimdyminės depresijos būseną.
Noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų būsenos ir ligos labai daug gali pasakyti apie mūsų vidinius poreikius, kuriuos, deja, bet tokiu būdu tesugebame patenkinti. Tai nėra kritika ar pasmerkimas visų, kurie serga ar patiria psichikos sutikimų, tai greičiau kvietimas domėtis savimi, rūpintis savo poreikiais, ieškoti nedestruktyvių būdų juos patenkinti. Žinoma, pirmiausia svarbu žinoti ir pažinti tuos savo poreikius ir jau tuomet mokytis juos tenkinti ne puolant į depresiją.
Apie medicininį gydymą ir pogimdyminės depresijos simptomus galima rasti daug medžiagos internete ar psichologo/psichiatro kabinete, todėl neturiu tikslo jų čia vardinti. Svarbiausia – nebijoti kreiptis ir ieškoti pagalbos.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
