„Kai jie verkdavo, verkiau ir aš… Kaltinau save, kad neturiu pieno ir maitinu mišinuku, kad su savo pienu to nebūtų… Kad negaliu pasupt abiejų vienu metu. Kokia aš mama, nemoku paskirstyti dėmesio! <…> Vyras grįždavo po darbo, klausdavo, kaip sekėsi, o man akys pasrūdavo ašarom“, – apie išgyventą motinystės melancholiją prisimena dvynukų mama.
Tai tik viena iš daugelio istorijų, kuriomis mamos retai išdrįsta pasidalinti. Kodėl mamos vengia kreiptis emocinės pagalbos ir kiek tai iš tiesų svarbu? Apie motinystės melancholiją ir pirmakartėms mamoms kylančius iššūkius kalbamės su VšĮ „Mamos linija“ įkūrėja Dalia Tija Šile.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie poreikį užtikrinti mamoms savalaikę psichologinę pagalbą, tačiau vis dar mažai žinoma apie tokią būseną, kaip motinystės melancholija. Kas tai ir kodėl svarbu apie tai kalbėtis?
Motinystės melancholija yra laikotarpis po gimdymo, kai moteris jaučia liūdesį, nerimą, stresą, išgyvena nuotaikų svyravimus. Net 4 iš 5 mamų patiria šią melancholiją. Tai pakankamai didelis skaičius. Kaskart žengiant į motinystę gali būti labai sunku. Tu gali įsivaizduoti, kas ir kaip bus gimus kūdikiui, o visai kitaip tai patirti realybėje. Psichologiškai labai sunku, o dar jei nesulauki palaikymo, kai viduje tiek daug jausmų ir minčių, kai tiek daug pirmų kartų. Taip iš melancholijos emocinė būsena gali virsti pogimdyvine depresija, o ši gali sukelti daug liūdnesnių pasekmių. Prisiminkim Kauno tragediją, kur mama su 5 dienų naujagime nušoko nuo tilto į upę. Baisu.
Kai kalbame apie artimųjų palaikymą, kartais tenka girdėti, kad mamos pačios nedrįsta kreiptis pagalbos. Kodėl taip yra?
Prašydamos pagalbos mamos neretai jaučiasi tarsi nesusitvarkytų ar būtų nepakankamai geros mamos savo vaikui. Pripažinti, kad tau šiuo metu yra sunku, tikrai nelengva. Mamos taip pat bijo būti atstumtos ar nesuprastos. Galbūt kitos baiminasi, kad už pagalbą reikės atsilyginti. Visa tai didele dalimi susiję su visuomenės formuojamais lūkesčiais mamai, kuri viską ir visada suspėja. Tačiau kreiptis pagalbos ne tik nėra gėdinga, priešingai – tokiu būdu parodai, kad žinai savo ribas ir gebi spręsti kylančias problemas.
Pakalbėkim apie iššūkius, su kuriais susidūrėte tapusi pirmą kartą mama.
Pradėkim nuo to, kad kai tampi pirmą kartą mama, tau visi kartai yra pirmi – tu daug ko nežinai. Pamenu, po pirmojo gydytojos vizito mudu su vyru pirmą kartą maudėm dukrą vonelėje. Maudėm šalia pasidėję knygą, kurioje nurodyta, kaip ir kiek maudyti [šypsosi pašnekovė].
Žindymas išvis labai didelis iššūkis. Pati susidūriau su sunkumais, ir nors man jau buvo pradėję pavykti mažylei įduoti krūtį, o ir jai pačiai jau pradėjo pavykti pažįsti kelis lašus pieno, bet… Ištiko ta melancholija ir viskas. Nuolatinis verkimas, pieno dingimas, o palaikymo nėra. Galbūt kažkam gali pasirodyti: „kokios išlepusios mamos šiais laikais”, bet juk visi mes esame žmonės, kuriems reikalingas ryšys, palaikymas, padrąsinimas – „tau puikiai sekasi“.
Kitas stiprus iššūkis, tai visuomenės „teismas“, „kreivi“ žvilgsniai ar tie patys patarimai ne laiku ir ne vietoje. Juk mamas ir taip dažnai kankina abejonės bei savigrauža, ar jos gerai viską daro, o čia dar šalia koks komentatorius pasitaiko, kuris žino, kaip geriau. Geriau prieitų ir pasiūlytų pagalbą užuot smerkę.
Siekiate padėti mamoms, kurios išgyvena motinystės melancholiją. Kaip kilo ši idėja?
Kuomet Gabijai buvo maždaug 3 savaitės, ir aš išgyvenau motinystės melancholiją. Pradžia buvo tokia, kad kas 2-3 dienas verkiau. Kitas dienas susilaikydavau, nes kažkaip juk reikia susiimti ir padėti mažajam žmogučiui išgyventi naujame pasaulyje.
Vėliau tiesiog kiekvieną dieną verkiau ir verkiau visas likusias melancholijos dienas. Kad man greičiausiai yra ši būsena sužinojau visai atsitiktinai. Viena iš mamų vienoje Facebook grupėje parašė apie motinystės melancholiją ir aš tiesiog pasidomėjau daugiau apie tai. Ir radau savo atsakymą. Buvo ramu tiek, kad žinojau, jog tai laikina ir kiek maždaug laiko tai truks. Tačiau taip reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Vyras manęs nesuprato, o draugėms pabijojau verkti kiekvieną dieną. Galiausiai paskutinę melancholijos dieną ryžausi kreiptis į psichologę.
Po išgyventos melancholijos gimė mintis, kad nesu tokia vienintelė mama, kuri nesulaukia pagalbos iš antrosios pusės, o į artimą aplinką bijo kreiptis, nes bijo būti atstumta, nesuprasta, ir ryžausi išspręsti šią problemą įsteigdama ne pelno siekiančią organizaciją VšĮ „Mamos linija“.
Kaip veiks ši linija?
Psichologės apmokytos savanorės teiks emocinę pagalbą telefonu ir el. paštu, taip pat bus gyvi susitikimai mažose grupelėse po 6-8 mamas ir psichologė. Nepamirškime ir buriamos bendruomenės. Organizuojame susitikimus, tiesiogines transliacijas socialiniuose tinkluose. Ateityje svarstome organizuoti ir šviečiamuosius renginius apie motinystės melancholiją tėčiams, apie tai, kaip pasikeis jų moterys po gimdymo, bei panašius seminarus su psichologe organizuoti.
Šiuo metu „Mamos linija“ ruošiasi savanorių mokymams, po kurių savanorių komanda pradės teikti emocinę pagalbą mamoms. Kokios pagalbos iš jūsų mama gali tikėtis dabar?
Nors šiuo metu savanorės dar nebudi, bet sulaukusi mamų žinučių visada iš savo patirties jas palaikau ir patariu. Taip pat rengiami susitikimai mamoms, kad ir su vaikais, bet tas vietos pakeitimas, tikiu, kad visada į naudą.
Kaip sekasi įgyvendinti šią iniciatyvą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Patirties ir žinių semiamės iš kitų linijų, į kurias kreipėmės patarimų, taip pat paleidome internetinę svetainę www.mamoslinija.lt, surengėme renginius susitikimams, daug tiesioginių transliacijų mamoms aktualiomis temomis padarėme, o ir patys buvome svečiais kitų darytose tiesioginėse transliacijose. Svarbu paminėti, kad pritraukėme ir mamas, kurios nori prisidėti prie „Mamos linijos“ savanoriaudamos, radome kelis rėmėjus (kas patalpas paskolina renginiui, kas mamoms dovanėles parūpina, kas vaizdo įrašus į contribee nufilmuoja).
Didžiausias iššūkis, turbūt, kaip ir daugeliui – finansinis. Kiekviena iniciatyva, renginys, viešinimas kainuoja, tad labai ieškome rėmėjų, kurie norėtų prisidėti prie gerų darbų darymo, taip dar labiau įprasmindami savo veiklą.
Kitas didelis iššūkis, kad esu vienas žmogus visose rolėse: direktorės, buhalterės, administratorės, renginių organizatorės, projektų vadovės ir t.t. Nepamirškime, kad šalia viso šito esu mama.
Kaip norintys padėti melancholiją išgyvenančioms mamoms galėtų prisidėti prie „Mamos linijos“ veiklos?
Mėnesio bėgyje pradėsime pirmuosiuos savanorių mokymus, todėl labai kviečiame kiekvieną norinčią mamą tapti savanore, kuri galės išklausyti kitas mamas, taip pat, kviečiame tapti savanoriu(-e), kuris(-i) prisidėtų savo talentais, pvz., tai gali būti programuotojas, grafikos dizaineris, teisininkas, tekstų rašytojas ir pan. Visi talentai labai laukiami. Anketą savanorystei galima rasti mūsų tinklalapyje.
Kad galėtume pilna apimtimi teikti emocinę pagalbą mamoms ir plačiau šviesti visuomenę apie motinystės melancholiją bei pačią liniją, mums labai svarbi finansinė parama.
Taip pat labai laukiame kitų mamų istorijų ape patirtus išgyvenimus, kuriomis anonimiškai pasidaliname „Mamos linijos“ socialiniuose tinkluose. Juk mūsų tikslas – įkvėpti, padrąsinti ir palaikyti kiekvieną mamą, kad jos jaustų, jog nėra vienos.
Kokie tolimesni jūsų planai?
Dabar pagrindis planas – įgyvendinti pirmuosius mokymus savanorėms, suburti bendruomenę, kuri būtų kaip didelė palaikanti šeima. Labai didelis noras, kad „Mamos linija“ taptų linija, skirta mamai, kuri susiduria ne tik su motinystės melancholija, bet ir kitais iššūkiais.
Šalia viso to „Mamos linija“ prisideda prie greitu metu gimsiančio projekto, kurį sugalvojo dviejų vaikučių mama Vilma Kazlauskienė. Projekto tikslas yra suburti tokią bendruomenę, kurioje ką tik į motinystę įžengusios moterys sulauktų visokeriopos pagalbos, nuo emocinės būsenos iki buities darbų.
Pabaigai, ko palinkėtumėte neseniai tapusioms mamoms?
Palinkėsiu nelikti vienai ir ieškoti žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti bei išsikalbėti apie tai, kokie jausmai ir mintys tave kamuoja. Drąsiai kreipkis pagalbos, ar tai būtų buities darbai, maisto gamyba, ar kelios akimirkos su kūdikiu. Juk anksčiau mamos augindavo vaikus gausiame moterų būryje, o šiais laikais kažkodėl bandome tapti supermamomis, kurios turi nuversti kalnus. Tikiu, kad galime, bet kokia kaina? Gimus kūdikiui tampate svarbūs abu, o buities darbai… Jie palauks.
Natalija Jarmulkovič
