Skaitykite, kaip 3 vaikų mama – diplomuota matematikė Lina – tapo drabužių modeliuotoja Liza ir įsuko spalvingą drabužių verslą „Liza svajos“.
Apie ką svajojo Lina
Apie moteris, kurios susilaukusios vaikų nebegrįžta į senuosius darbus, o sukuria moteriškus versliukus, rašome nuolatos. Tos istorijos labai panašios – buvimas su vaiku namuose išlaisvina užslėptą kūrybiškumą, ir mamos pradeda velti šlepetes, siūti lėles, kepti keksiukus ar verti karolius. Grįžimas į darbą atrodo kančia. Klaipėdietės Linos Zaveckienės istorija truputį kitokia – jai visada viskas buvo labai gerai, darbe sekėsi, depresija nekankino, o verslas gimė… iš moteriško noro puoštis. Dažniausiai Linai pateikiamas klausimas buvo: „Kokio dydžio tavo spinta?“ Nes moteris kiekvieną dieną rengėsi vis kitaip.
Lina nebuvo ir mažųjų Marijų Lopez pavyzdys, kurios vaikystėje siuva lėlėms, o užaugusios – žmonėms. „Skirtingai nei kitos būsimos dizainerės, aš vaikystėje nesiuvau lėlėms drabužėlių, užtat pati mėgau rengtis kitaip nei visi. Jei mama nupirkdavo paprastą suknelę, prašydavau, kad prinertų papuošimus, prisiūtų kitokios spalvos rankoves, kišenes ar aplikacijas. Prieš motinystę dirbau telekomunikacijų įmonėje verslo klientų vadybininke, buvo reikalaujama rengtis klasikiniu stiliumi. Net ir tada aš persiuvinėdavau kostiumėlius, keisdavau detales, ir kiekvieną dieną atrodydavau kaip su naujais drabužiais. Nebuvau tipiška juodoji vadybininkė, patikėkite. Tik susidurdavau su problemomis. Nori drabužio, eini jo ieškoti ir matai – viskas juoda ir nuobodu. Štai kur didžiausias liūdesys“, – kvatojasi Lina.
Nėra kuo aprengti vaikų!
Vis dėlto, jei ne vaikų gimimas, Lina vargu ar būtų įkūrusi siuvimo įmonę. Lina su vyru augina tris sūnus – 11 metų Titą, 5 metų Kristupą ir 4 metų Timotį. Pradėję draugauti nutarė, kad turės 4 vaikus. Antrojo sūnelio teko ilgokai palaukti, paaiškėjo, kad vaikai gimsta ne tuomet, kai tėvai suplanuoja, o tada, kai kažkas nusprendžia iš aukščiau. Todėl sulaukę Kristupo, ilgai negalvojo, pradėjo planuoti ir trečiąjį. Šį kartą pavyko greičiau, nei buvo tikėtasi, – tarp mažųjų Linos sūnelių vos 1 metų ir 5 mėnesių skirtumas.
„Labai norėjau berniukus puošti. Sugalvodavau, kas man gražu, ir naršydavau internete, kai rasdavau – parsisiųsdavau. Lietuvos parduotuvėse nieko gražaus nemačiau, vaikiški drabužėliai atrodė kaip nuštampuoti. Šiandien vaikiškų rūbų rinka perpildyta, o prieš 4 metus buvo vos keli gamintojai, kurie man patiko, bet ir šie vaikams siūlė niūrias spalvas – tamsiai mėlyną, pilką, rudą. O aš norėjau vaikus rengti ryškiai! Juodos spalvos nemėgstu, neturiu nė vieno juodo drabužio, tad nė neįsivaizdavau, kaip galėčiau savo berniukus rengti tamsiais drabužiais“, – pasakoja Lina.
Ši agonija ieškant drabužių atimdavo daug laiko ir jėgų, tad Linai atėjo natūrali mintis – o kodėl nepasisiuvus pačiai? Žodis „pati“ gal nelabai tinka, nes Lina niekada neturėjo siuvimo mašinos, neturi ir dabar. Bet užtat turėjo pažįstamą siuvėją, kuriai nešdavo taisyti drabužius. Kartą ji nunešė siuvėjai nupieštas savo rūbų vizijas, ir ledas pajudėjo. Lina prisimena: „Prisiuvau drabužių sau, vaikams, vyrui. Sugalvodavau panašius komplektus, kad visi, matydami mus kartu, iškart suprastų – čia ta pati kompanija.
Pamačiau, kaip lengva realizuoti fantazijas – nupieši modelį, nuperki audinį, siuvėja pasiuva, ir jau gali rengtis. Naujų drabužių alkis vis didėjo. Galvojau, o gal siūti pačiai? Nusipirkčiau mašiną ir per naktį pasisiūčiau svajonių rūbus. Tačiau vyras „nugesino“ sakydamas, kad auginant 3 vaikus ir taip reikalų milijonas. Gerai, kad jis atkalbėjo, nes kai pradėjome gilintis, pasirodė, kad kokybiškoms siūlėms vienos siuvimo mašinos neužteks, reikia bent trijų“, – prisimena Lina.
Lina tampa Liza
Kaip supratote, išpuošusi vaikus Lina nenurimo, galvoje modeliai tiesiog ūžė. Pasisiuvo 10 vasariškų moteriškų rūbų, draugė Rasa (fotografė) pasisiūlė nufotografuoti. Tad pati tais drabužiais rengėsi, pozavo, fotografavosi. Ta pati geroji draugė patarė susikurti Facebooko profilį, sugalvojo prekinio ženklo pavadinimą. Taip Lina Zaleckienė tapo Liza (sudėjus vardo ir pavardės pirmuosius skiemenis), na, o žodis „svajos“ atsirado jau įkūrus studiją.
Lina prisimena, kaip įsisuko verslas: „Į Facebooką pakviečiau draugus, ir visi norėjo mano drabužių! Išpirko viską. Buvau labai laiminga, nes juk siuvau sau, o paaiškėjo, kad to reikia ir kitiems. Visi klausė, kada bus rudens kolekcija? Tad nebeturėjau kur trauktis… Rūbų siuvome vis daugiau, vienu metu su medžiagų rietimais važinėdavau pas 11 siuvėjų. Vienos jų dirbo namuose, kitos – savo siuvyklėlėse. Toks lakstymas vargino, pamačiau, kad dienos nebeužtenka, jau braižau ir naktimis. Vyrui manęs pagailo, abu nutarėme burti savo siuvėjas, pirkti siuvimo mašinas, nuomotis siuvyklos patalpas, kad viskas būtų vienoje vietoje. Jei ne vyro pastūmėjimas, iki šiol būčiau siuvusi lakstydama per siuvėjas. Dabar ir siuvykla, ir studija vienoje vietoje, moterys ateina prisimatuoti, galime siūti nestandartinių dydžių drabužius pagal klienčių užgaidas. Galima sakyti, siuvame viską – nuo pižamų iki vestuvinių suknelių. Tos, kurios negali ateiti matuotis, atsiunčia mums savo matmenis, ir mes pagal juos pasiuvame.“
Vaikai – didžiausi gerbėjai
Lina mano, kad jos drabužiai žmonėms patinka todėl, kad jie atsirado ne dėl naudos ieškojimo, o iš vidinio poreikio – pirmiausia tų rūbų reikėjo Linos šeimai. „Pavyzdys – reikia vaikus leisti į darželį, aplekiu akropolius ieškodama pižamų ir nieko gražaus nerandu. Visos paprastos ir visai negražios. Randu audinių, susidėlioju, pasiuvu pižamas. Vaikus pamato kitos mamos, klausia, kur gavau? Pasakau, kad pasiuvau, sako – ir mes norime“, – pasakoja Lina.
Pradėjusi naują veiklą, Lina visus savo ir vaikų drabužius išdalino, nes norėjo, kad šeima būtų ir naujo verslo reklaminiai veidai. Vyras ir vyresnysis sūnus renkasi santūresnius drabužius, užtat mažieji berniukai yra Linos svajonių modeliai. Jiems viskas patinka, o namo primatavimui parnešti drabužiai dažniausiai namie ir lieka – vaikai nebenori jų atiduoti, trokšta tuoj pat su jais eiti į darželį. Pamatę naują rūbą, jie pirmiausia ieško etiketės „Liza svajos“. Vaikams Lina perka tik kojines, apatinį trikotažą ir batus. Visa kita siuva, net paltus, striukes.
Populiariausias vaikiškas audinys – bambukinis veliūras, jis įkvėpė sukurti naujoviškus sportinius drabužius. „Treningų labai nemėgau, neturėjau, nepasigedau ir nesuvokiau, kaip galima kažkur eiti su šiuo sportiniu rūbu. Bet augindama berniukus pamačiau, koks tai praktiškas drabužis, tik kuriu juos ryškesnius, su detalėmis. Tokie puošnūs treningai puikiai tinka ir į darželį, ir po namus, ir net į gimtadienį“, – sako mama.
Kodėl Liza skraido
Lina sako, kad finansinių stebuklų toks verslas neatneša. Didelių investicijų reikėjo įkuriant siuvyklą, perkant mašinas, dabar kas mėnesį reikia mokėti nuomą, algas, mokesčius. „Kas mėnesį reikia galvoti, kaip išgyventi. Be to, juk drabužių rinka perpildyta, turiu nuolatos kurti kažką naujo. Padarai, nufotografuoji, žiūri – susidomės, nesusidomės. Normalūs dizaineriai per metus sukuria dvi kolekcijas ir iš to gyvena. O pas mus per savaitę gimsta bent 5 nauji modeliai. Gamyba nėra masinė, vieno modelio daugiausia pasiuvame 10. Todėl ir už audinius moku brangiau, nes perku ne visą ruloną, o kelis metrus. Gal finansiškai būtų ramiau gyventi su tomis 2 kolekcijomis, bet labai nuobodu, nes… aš pati nebeturėčiau kuo apsirengti. Nauji modeliai gimsta pirmiausia galvojant apie save. Pašvietė saulė, atsidarau drabužinę ir suprantu, kad visi rūbai atsibodę ir nebeįdomūs. Noriu lengvos plazdančios suknelės! Skubu į darbą, ieškau audinio ir kuriu. Siuvėjos greitai pasiuva, pasimatuoju ir skraidau iš laimės. Pasimatavusi naują drabužį įsikraunu energijos visai dienai, todėl sakau, kad dirbu svajonių darbą ir kasdien einu į šventę.
Štai grįžome po atostogų, vyras sako – gal neiname dar vieną dieną į darbą, bet man jau kirba mintis kuo greičiau eiti, nes noriu pamatyti, ko merginos prisiuvusios, ir matuotis, matuotis“, – kvatojasi dizainerė.
Tai kokia gi ta Linos spinta?
„Ji užima tik pusę kambario“, – ramina Lina. Dažniausiai rūbą ji vilki tik kartą ar kelis, tada išskalbia ir parduoda klientėms už simbolinę sumą, o šios tokį asmeniškumą labai vertina. Tada Lina spintą pildo kitais rūbais. „Didelė laimė vis pildyti savo drabužių spintą, bet esu dar laimingesnė, kad galiu papildyti ir kitų spintas“, – sako moteris.
Kaip Lina jau sakė, jos spintoje nėra juodų drabužių. Kai pradėjo siūti drabužius kitiems, nuolatos iš klienčių girdėdavo: „Pasiūkite man tokį patį, tik juodą“. Linos nuomone, jei nori juodų kelnių, nusipirk jas „Akropolyje“, su tokiais norais pas mane nėra ko eiti. „Nemoku parduoti rūbo, kuris man nepatinka, arba kuris netinka klientei. Jei matau, kad matuojasi ne tą, pasakau, kad negražu, kad nusirengtų, ir atnešu kažką kitą. Klientes atmušiau nuo juodos spalvos, dabar dauguma patikėjo ir prašo spalvingų modelių“, – sako svajoklė Lina-Liza.
Neila Ramoškienė
Rasos Banienės (RB Moments) nuotraukose – pašėlusi Linos šeima
„Mamos žurnalas“
