Sakoma, kad gražūs kūdikių drabužėliai ir daikteliai labiau skirti ne kūdikiui, o jo tėvams, nes kūdikiui „vienodai šviečia“, kuo jis aprengtas. Tačiau vieną dieną labai aiškiai išgirsite „aš nesimausiu šito megztinio“. Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
AR KŪDIKIUI TAS PATS, KUO JIS APRENGTAS
Ar kūdikis suvokia, kad yra aprengtas prabangiu kostiumėliu ir guli naujausio dizaino vežimėlyje? Kitas, gulėdamas suklerusiame vežimėlyje lygiai taip pat šypsosi…
Kūdikis tikrai nesupranta, kokio „brendo“ vežimėlyje guli ir tikrai jam tas pats. Kas rupi kūdikiui – tai švara, higieniniai poreikiai ir tėvų šiluma. Jei vežimėlis švarus ir be aštrių kvapų, to kūdikiui pakaks. Kita vertus, spalvos kūdikiui irgi svarbu, jos stimuliuoja kūdikio mąstymo ir vaizduotės vystymąsi, sukelia susidomėjimą ir emocinius išgyvenimus. Tad spalvinga, tačiau ne perkrauta ir ne pernelyg intensyvių spalvų aplinka labai svarbu.
Brangios, žinomų vardų prekės neretai yra ne tik kokybiškai pagamintos – jas kuriant pasitelkiami mokslo atradimai, parenkamos kūdikiams tinkamos spalvos. Brangus gaminys paprastai reiškia ne tik vardą, bet ir tai, kiek pinigų išleidžiama jam pagaminti, o į šias išlaidas įeina ir klientų nuomonių (šiuo atveju – kūdikių ir jų mamų) tyrimai. Nenoriu pasakyti, kad prabangi prekė visada geriau, tačiau prekės kaina kartais garantuoja ir tai, kad nereikės daug sukti galvos, ar tai kūdikiams tinka, ar ne. Tuo tarpu galima sukomplektuoti viską kūdikio garderobą patiems, neišleidžiant didelių pinigų, tačiau reikės įdėti daugiau triūso ir nuoširdaus pasidomėjimo, kas gali tikti kūdikiams. Ir vėl – kuo brangesnių prekių pirkimas pats savaime negarantuoja, kad vaikui viso to reikia. Kai kurios prekės gerai parduodamos būtent dėl to, kad patinka mamytėms ir tėveliams. Vaiko puošimas skirtingiems tėvams reiškia skirtingus dalykus. Deja, kai kuriems svarbiausia tik tai, ar kiti mato etiketes. Nemanau, kad tai kaip nors susiję su vaiko interesais.
Iki kokio amžiaus vaikui vienodai šviečia, kuo jis aprengtas? Ar „atsidaro akys“, kai vaikas išeina į kolektyvą, pradeda bendrauti su kitais vaikais? Teko girdėti apie šeimą, kuri savo berniuką rengė išaugtiniais vyresnės sesės drabužiais iki 3 metų, vilkdavo sukneles, o jis jautėsi puikiai!
„Vienodai šviečia“, sakyčiau, nepakankamas kriterijus. Juk formuojame vaiko supratimą apie drabužius, spalvų derinius, stilių. Tai prasideda gana anksti, tik ne vežimėlyje. Maždaug tada, kai vaikas pradeda domėtis savimi, supranta, kad atvaizdas veidrodyje, tai – jis pats. Gal iki 3 metų tikrai didelės žalos nepadarysi, rengdamas berniuką mergaitiškais drabužiais, tačiau norėčiau žinoti, kodėl taip vyksta? Ar dėl to, kad reikia taupyti pinigėlius? Ar dėl to, kad taip patogiau? Ar dėl to, kad tėvai patys nėra tikri, ar norėjo antro vaiko berniuko, ar nenorėjo daugiau vaikų visai, ar taip ir nesuprato, ko norėjo? Kyla daug klausimų.
IŠAUGTINIS PAVELDAS IŠ BROLIŲ IR SESERŲ
Ką manote apie išaugtinius drabužėlius, keliaujančius iš brolio broliui? Ar trečiajam broliui siūlote vis dėlto ką nors nupirkti skirto tik jam, ar vaikui nė motais, kad jam velkami nudėvėti drabužiai ir batai?
Kiekvienas vaikas yra unikalus ir užima unikalią vietą šeimoje. Daugelyje šeimų drabužėliai pereina jaunesniems vaikams, tačiau ne visi. Kai kurie drabužiai tiesiog „neprilimpa“ prie vaiko. Tad geriau, jei vaikas net su sesės ar brolio drabužėliai vis dėlto kažkuo skirsis nuo brolio ar sesės prieš kelerius metus. Taip tiesiog jam sveikiau psichologiškai.
Būkime atviri, trečias brolis iš pirmojo gauna ne daug, nes kai du berniukai panešioja drabužėlius, ne kas iš jų būna likę… Na o rimtai, tai kiekvienam vaikui net ir labai „motais“, kad jam ir tik jam būtų nuperkama bet keletas drabužėlių. Net ir antrajam vaikui, ne tik trečiajam. Tegul tų naujų drabužėlių būna ne tiek daug, tačiau tai tiesiog privaloma. Vaikui lieka nuoskauda, jei jis turi pasitenkinti tik „likučiais“, be to, gali formuotis supratimas, kad taip ir gyvenime, visai normalu, jei jis tenkinsis tuo, kas liks nuo kitų (įvairiose srityse). O gal bus priešingai – patyręs nemalonius išgyvenimus jis negalės sau leisti tenkintis ne pranašiausia pozicija, ir taip patirs daug streso.
BERNIUKAS NORI SIJONO
Ką patartumėte mamai, kurios sūnus primygtinai nori rengtis moteriškais drabužiais? Iki kokio amžiaus normalu, kad berniukas nori mėgdžioti mamą, prašo ir jam dažyti lūpas, įsegti auskarus? O kada tai jau pakvimpa sutrikusia lytine orientacija?
Jei vaikas taip elgiasi retkarčiais – jis išbando įvairius vaidmenis ir nereikia nei gėdinti, nei jaudintis. Jei tai tampa nuolatiniu vaiko pomėgiu, tarkim, vaiko susidomėjimas tęsiasi daugiau nei pusmetį ir vyrauja kitų susidomėjimų atžvilgiu, tada patarčiau kreiptis į psichologą ir kartu pažvelgti į situaciją. Tačiau net šiuo atveju nerekomenduočiau daryti vertinančių išvadų ir pulti į paniką, toks vaiko elgesys turi priežastį, kurią reikia atrasti ir suprasti, o tada jau spręsti, ką daryti ir ar reikia ką nors daryti.
Nuo kokio amžiaus mergaitė save identifikuoja kaip mergaitę ir pradeda norėti kapinėlių, papuošalų, pūstų sijonėlių?
Kaspinėlių, papuošalų ir pūstų sijonėlių mergaitė gali nenorėti niekada. Mano giliu įsitikinimu, ne pūsti sijonai ir blizgučiai apibūdina moterį ar mergaitę. Kaip berniuką apibūdina ne kelnės. Juk yra kažkas daugiau, kas reiškia savo vaidmens priėmimą, ne tik drabužiai. Tačiau jei berniukas rengiasi mergaitiškais drabužiais, tai – signalas, jog jis galbūt turi sunkumų su savo lyties vaidmeniu. Mergaitėms tai galėtų būti perdėtas susidomėjimas ginklais, mergaitiškų drabužių ar aksesuarų atsisakymas, kai aiškiai išsakoma, jog nenori jų rengtis todėl, jog taip rengiasi mergaitės, tik jau ne tai, kad mergaitė nenori kaspinėlio.
KODĖL VAIKUS ŽAVI KIČAS
Kodėl dauguma vaikų (ypač mergaičių) linkę į kičą? Tėvai turi puikų skonį, perka vaikams stilingus daiktelius, bet vaikai net dreba, kaip nori perlamutro karoliukų, plunksnelių, pigios bižuterijos, tiulio sijonų ir t.t. Ar ryškios spalvos ir karnavalinis stilius – tai normalus vaikystės etapas?
Tai – vaikiškumo išraiška, todėl pernelyg su tuo kovoti tikrai neverta. Jei šeimoje nevyrauja kičo kultas, tai praeis ir vaikui. Gal ne taip greitai, kaip norėtumėte, bet jei nekovosite, praeis paauglystėje, kai vaikas daugiau mažiau pats pradės formuoti savo stilių. Jaunesni vaikai irgi formuoja savo stilių, tačiau jų stiliaus supratimas ir vertybės išties dar labai gali priklausyti nuo momentinio susižavėjimo ar supratimo. Jei imsitės kovos, gali būti, kad „išsikasite sau duobę“ ir susižavėjimas blizgučiais nepraeis iki suaugusiojo amžiaus, tik paauglystėje pavirs į ką nors kita, tarkim, į juodus drabužius ir blizgančius aštrius aksesuarus. Kartais kičiniam stiliui vaikai pasiduoda besižavėdami savo bendraamžiais. Nekovokite, bet ir nepulkite aklai vykdyti vaiko įgeidžių, juk ir kiekvieno saldumyno parduotuvėje neperkate.
VAIKAS DRABUŽIŲ PARDUOTUVĖJE
Ar verta vestis vaiką į parduotuvę ir leisti rinktis drabužius sau, ar geriau, kai mama pati nuperka ir parneša namo? Vaikas parduotuvėje zyzia, prakaituoja, nenori matuotis. Tai gal geriau jo į tai nevelti? Tačiau kaip tada išugdyti mokėjimą rinktis, skonį, kaip parodyti pasiūlą?
Kol vaikas nešioja tai, ką nuperkate, o jūs turite „gerą akį“ ir pataikote nupirkti tai, kas tinka, tikrai nėra prasmės vaiko vestis į parduotuvę. Pasiūla vaikui visai nesvarbu. Skonis formuojamas ne tada, kai vaikas mato pasiūlą, o iš to, kad vaikas mato save veidrodyje ir tai, ką jis mato, jam gražu.
Vaikas stebi jus, stebi aplinką, stebi bendraamžius. Skonis – subtilus dalykas, ir jis nesiformuoja per supratimą, bet formuojasi per pajautimą. Jei sukursite aplinką, kurioje vyraus skoningi ir harmoningi daiktai, vaikas jūsų supratimą tik pagilins ir praplės. Tad svarbiau – kas vaiką supa, o ne tai, į kokią parduotuvę jį vedatės.
Kada iki galo susiformuoja vaiko skonis ir stilius? Ar tai nesibaigiantis procesas, trunkantis iki senatvės?
Kadangi skonį ir supratimą apie grožį galime formuoti visą gyvenimą, tai jis ir nesibaigia, kol vis dar mums rūpi. Kai pradeda nerūpėti, tada procesas ir baigiasi. Kai kuriems žmonėms šis procesas sustoja vėlyvoje paauglystėje, kitiems niekada nesustoja.
MADĄ DIKTUOJA SENELIAI
Ar leisti veltis į drabužių pirkimą seneliams, tetutėms? Ne paslaptis, kad jie mėgsta turgaus madas, nuperka anūkėliams sintetinių ryškiaspalvių drabužių.
Šis klausimas, ko gero, platesnis. Tai apima ir bendresnius dalykus, kiek auklėti ir ugdyti vaikus leidžiate kitiems. Jei sugebate iš senelių ir tetulių pasiimti tai, kas tinka ir atidėti tai, kas netinka, kodėl gi ne – tada tik plečiate savo supratimą. Tačiau jei jaučiatės priklausomi ir valdomi kitų norų ir pageidavimų, gal galite drąsiau apginti save ir šiek tiek atsiriboti.
NORIU RENGTIS KAIP DRAUGAI…
Kaip atkalbėti ir paveikti vaiką, kuris nori rengtis tik taip, kaip jo draugai? Kai sako: nupirk tokius pat batus, tokį pat megztuką?
Nejau taip ir bėgate iš karto į parduotuvę? Būtų sunku patikėti. Jei taip – kyla klausimas, kodėl aklai vykdote vaiko įgeidžius ir ar nereikėtų pagalvoti, kaip nubrėžti savo ribas. Ribų nebuvimas vaikui daro daugiau žalos, nei nuoskauda dėl to, kad negavo tą momentą kilusio įgeidžio patenkinimo.
Įsivaizduokime, kad renkatės batus parduotuvėje, ir vaikas nori būtent tų, kuriuos turi jo draugas. Jei batai šiaip jums priimtini, nematau kodėl turėtumėte atsisakyti. Gali būti, kad tai vaiko poreikis bendrumui su jam patinkančiu draugu, taip pat būdas priklausyti dviejų žmonių grupei. Jei batai jums nepriimtini (dėl kokybės ar kitų kriterijų, tik jau ne dėl to, kad kažkas jau tokius turi), paaiškinkite vaikui priežastis ir daugiau ta tema nediskutuokite. Jei norite, galite pasiūlyti (tačiau tik pasiūlyti, ne nurodinėti) vaikui nusipirkti batus, kurių kiti neturės ir tik jis vienas tokius turės.
Tačiau jei nuomonės išsiskyrė taip, kad negalite sutarti, negalite surasti nė vieno tinkamo varianto, sutarkite, kad batus rinksitės kitą kartą, nes šiandieną negalite susitarti. Jei galite nusileisti, nusileiskite, nes vaikui svarbu patirti tai, kokios jo pasirinkimo pasekmės. Jei vaikas tiesiog tikėjosi šiuo magišku būdu tapti, tarkim, toks pats populiarus, kaip ir jo draugas, jis kitaip šios pamokos neišmoks, kaip tik per patyrimą, kad bateliai šios svajonės neįgyvendino.
Kita vertus, vaiko skonis formuojasi stebint aplinką. Gali būti, kad kaip tik vaikas ir pastebėjo, kad toks stilius, kaip jo draugo, ar ši detalė, jam tiktų.
Juk tai ir yra jūsų noras – vaikas formuoja ir dėlioja savo stilių. Siūlymas atsisakyti to, kas patinka, taip pat yra kliūtis susidaryti unikaliam ir savitam supratimui.
„Mamos žurnalas“
