Tęsiame redakcijos eksperimentų ciklą – šį kartą ištyrėme skaitytojos savanorės vaikiškų drabužėlių spintą. Eksperimentą apžvelgia cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė
Drabužėliai nuodijami… 1700 medžiagų
Kiekviena mama, laukdama kūdikio, ruošia kraitelį, kurio didelę dalį sudaro drabužėliai ir tekstilės gaminiai (patalėliai, vaiknešėliai, vystyklai). O koks malonumas rinktis mažučių drabužėlių spalvas, modelius. Tokia gausa ir įvairovė verčia aikčioti mūsų močiutes ir pavydėti, kad galime puošti savo mažuosius kaip tikrus karalaičius.
Pirkdami drabužius, atsižvelgiame į madą, spalvą, kainą, o nevyriausybinės organizacijos „Moterys Europoje vardan bendros ateities“ (angl. „Womenin Europefor Common Future“) specialistai siūlo atkreipti dėmesį ir į audinio gamybą.
Šios organizacijos duomenimis, net 1700 cheminių medžiagų, naudojamų tekstilės pramonėje, nėra tinkamai įvertintos dėl ilgalaikio neigimo poveikio sveikatai ir aplinkai. Įrodymų apie šių medžiagų sąsajas su vėžinėmis ligomis, lėtinėmis ligomis, hormoninės sistemos trikdymu mokslininkai jau pateikia, tačiau laukia ilgas kelias, kol šių medžiagų naudojimas audiniams apdirbti bus uždraustas.
Šįkart susitikau su dviejų mergyčių – 3 metų Bernardos ir 7 mėnesių Danielės – mama Dominyka aptarti, kaip renkamės drabužius.
Skirtingi pluoštai
Paklaususi, kokius rūbus dažniausiai mama perka vaikams, išgirdau labai paprastą atsakymą: „Natūralaus pluošto, dažniausiai medvilninius. Kadangi mano pačios oda gana jautri, vengiu vilnonių apatinių rūbų, tokių neperku ir savo vaikams. O į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį?“. Mama nustebo, kad net natūralaus pluošto drabužiai gali būti apdoroti pavojingomis medžiagomis, kurios gali sukelti alergiją ar net kauptis organizme. Taigi pirmiausia pakalbėjome apie skirtingus pluoštus.
Medvilnė – populiariausias augalinis pluoštas. 60 proc. medvilnės užauginama Kinijoje, Indijoje ir Pakistane. Medvilnės auginimui sunaudojami dideli kiekiai pesticidų. Šios cheminės medžiagos naudojamos siekiant apsaugoti medvilnę nuo kenkėjų ir taip neprarasti dalies pajamų už derlių. Išsivysčiusiose šalyse pesticidai uždrausti dėl nekontroliuojamo pavojaus žmogaus sveikatai ir aplinkai. Kadangi medvilnė auginama neturtingose šalyse, apie žmogaus sveikatą ir poveikį aplinkai nėra galvojama.
Deja, bet negalvojama ir apie darbuotojų sveikatą, daugelyje šalių medvilnę renka vaikai ir moterys, nes tik rankomis surinkta medvilnė vertinama audinių gamintojų.
Linų pluoštas gaunamas iš apdirbtų linų augalų stiebų. Šis pluoštas iš pradžių būna nelankstus ir šiurkštus, bet kuo daugiau apdirbamas, tuo tampa švelnesnis ir labiau žvilgantis. Yra stipresnis nei medvilnė, taip pat gali sugerti vandenį, nesulaiko šilumos. Visai neelastingas, bet gražiai krenta ir itin ilgaamžiškas. Gerai sugeria ir atspindi dažus. Nereikėtų apsirikti – Lietuvoje lininis audinys tik dažomas, susiuvamas, dažniausiai audinys siunčiamas iš Kinijos, Prancūzijos, Pietų Amerikos.
Bambukas laikomas vienu geriausiai atsinaujinančių planetos išteklių, kadangi labai greitai auga. Jis natūraliai suyra dirvožemyje. Bambukų siūlai gaminami iš bambukų stiebų celiuliozės. Pluoštas švelnesnis nei medvilnė. Pluošte esančios mažos skylutės gerai sugeria vandenį, šis pluoštas labai švelnus ir turi antibakterinių savybių.
Kanapių auginimui, palyginus su kitais augalais, reikia mažesnio žemės ploto. Kanapės užauga daug greičiau nei medvilnė, nenaudojama herbicidų ir sintetinių trąšų. Gaunamas labai tvirtas pluoštas.
Vilna dažnai vadinama antrąja oda. Vilna yra puiki izoliacinė medžiaga, sulaikanti savyje orą, todėl apsauganti nuo šilumos praradimo ir palaikanti pastovią kūno temperatūrą. Vilna gerai sugeria drėgmę, dėl to oda lieka sausa. Vilna gali sugerti drėgmės kiekį iki 34 proc. savo svorio. Vilna labai elastinga – ištempta ji ir vėl grįžta į pradinę formą ir yra labai stipri. Gali išsitempti iki 20 000 kartų ir nenutrūkti (medvilnė – iki 3 200 kartų, šilkas – iki 1 800 kartų, viskozė – 75 kartus).
Kuo daugiau apdorojamas natūralus pluoštas, tuo mažiau ypatingų savybių jis išlaiko, todėl renkantis natūralaus pluošto drabužį svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jis apdorotas.
Visos išvardintos gerosios natūralaus pluošto savybės prarandamos, jei audinys impregnuojamas drėgmei ar nešvarumams atsparumo suteikiančiais chemikalais, dažomas, padengiamas chemikalais, kurie audiniui neleidžia glamžytis ir pan.
Yra ir tarpinių audinių, vadinamųjų „pusiau sintetinių“. Jie ypatingi tuo, kad yra higieniški, juose nesiveisia erkutės ir yra ilgaamžiškesni už natūralius.
Viskozė gaminama iš tirpinto medžio, celiuliozės tirpalą perleidus per specialų įrenginį su labai mažomis kiaurymėmis. Viskozės pakaitalas – acetatas.
Lajocelis (arba tencelis) – patobulintas celiuliozės apdorojimo produktas, beveik 2 kartus stipresnis už medvilnę ar viskozę, gerai absorbuoja drėgmę, gaminiai minkšti ir malonūs, būdingas pūkuotas paviršius.
Nors natūralūs pluoštai yra pralaidūs orui ir drėgmei, tačiau juos prižiūrėti reikia atidžiau. Reikia paminėti, kad jei sintetiniai audiniai yra gaminami „švariai“ – nenaudojant pavojingų cheminių medžiagų, jie gali būti lygiai tokie patys patogūs, ilgaamžiai ir nekenksmingi mūsų sveikatai. Tik vėliau, kad tokie drabužiai netaptų ilgai yrančiais teršalais gamtoje, reikėtų tokius susidėvėjusius rūbus išmesti į tekstilei skirtą konteinerį.
Sintetiniai pluoštai:
Elastanas – tamprus, gali išsitempti iki 500 proc. ir atsistatyti. Tvirtas, nesiglamžo.
Poliakrilas – patvarus, elastingas, nesugeria drėgmės, nesiglamžo.
Poliamidas – 10 kartų daugiau nei medvilnė ir 20 kartų daugiau nei vilna atsparesnis trinčiai. Nesiglamžo, elastingas, tvirtas, tačiau neatsparus šviesai, greitai elektrinasi, blunka.
Poliesteris – atsparus trinčiai, beveik nesiglamžo, tvirtas, nesugeria drėgmės, todėl greitai džiūna.
Poliuretanas – kietas pluoštas, nelaidus orui ir drėgmei.
Spandeksas – maišant su kitais pluoštais gaunamas nesideformuojantis gaminys.
Sintetiniai drabužiai puikiausiai tiks kaip viršutiniai, o apatinius, kurie liečiasi su kūnu, reiktų rinktis natūralaus pluošto – ypač kūdikiams ir mažiems vaikams.
Kas pavojinga vaikams
Vaikiškiems drabužiams gaminti netaikomi griežtesni standartai. Reikėtų žinoti, kad drabužių paveiksliukai paprastai gaminami iš PVC (polivinilchlorido), į kurį dedama ftalatų, kad paveiksliukas netrūkinėtų, būtų atsparus tempimui. Degumą mažina bromintos/chlorintos medžiagos. Ryškias spalvas garantuoja azodažikliai. Antibakteriškai veikia organiniai alavo junginiai. Atsparumą purvui ir vandeniui garantuoja perfluorinti organiniai junginiai. Spalvas suteikia sunkieji metalai (kadmis, švinas, gyvsidabris, chromas ir kt.). Kad drabužis nesitrauktų, nesilamdytų ir nebluktų, naudojamas formaldehidas.
Dalis pavojingų cheminių medžiagų išsiplauna, todėl prieš dėvint drabužį pirmą kartą, jį rekomenduojama išskalbti. Jei skalbiant vėliau rekomenduojamomis sąlygomis plika akimi matyti, kad drabužis išbluko, tokio rūbo dėvėti nepatariama. O jei jaučiamas nemalonus kvapas, sklindantis nuo rūbo dar parduotuvėje, – jokiu būdu tokio drabužio nepirkite.
Drabužio kilmės šalis
Aptarus įvairius pluoštus, Dominyka sutriko: „Supratau, kad natūralus pluoštas turi būti kaip įmanoma mažiau paveiktas įvairių priemonių – nemėgstu ryškių spalvų, nesilamdančių drabužių niekada ir neieškojau. Ar galima būti tikram, kad kažkur arba kažkokios firmos pagaminti drabužiai yra be pavojingų medžiagų?“
Tai galima užtikrinti tik tuomet, jei visas gamybos procesas vykdomas ES, nes čia galioja itin griežti standartai, bet kaip aptarėme, kalbėdami apie audinių pluoštus, dauguma žaliavos atkeliauja iš trečiųjų šalių. Deja, ir siuvama, ir audiniai dažomi šalyse, kuriose darbo jėga itin pigi. Apžiūrinėdami Dominykos vaikų drabužėlius, atkreipėme dėmesį, kad kai kurių jų prekinis ženklas yra, pavyzdžiui, švediškas, o etiketėje įrašas: „Pagaminta Bangladeše“.
Ką pamatyti etiketėje
Negalima sakyti, kad visi gamintojai neturi atsakomybės, net ir Kinijoje gali būti gaminami drabužiai, laikantis aplinkosauginės ir socialinės atsakomybės. Kadangi etiketėje gamintojas neprivalo nurodyti, kokiomis cheminėmis medžiagomis apdorotas drabužis atkeliavo į parduotuvę, pirkėjas gali pasikliauti tik nuojauta, papildomu ženklinimu (kurį suteikia atsakingos sertifikuojančiosios įstaigos) ir keliais požymiais, pagal kuriuos įmanoma nustatyti, kad tekstilės gaminys buvo apdorotas su mažiau cheminių medžiagų.
Reikia ieškoti vieno iš šių ekologinių ženklų:
Ekoženklai reiškia, kad visi audinio gamybos etapai, nuo pluošto surinkimo iki baigto gaminio pristatymo, atitinka griežtus kokybės reikalavimus, kuriuos kontroliuoja nepriklausomos kontrolės organizacijos. Skaičiuojama apie 3500 pavojingų cheminių medžiagų, kurios plačiai naudojamos tekstilės gamyklose, tačiau yra uždraustos ekologiniais ženklais pažymėtuose tekstilės gaminiuose. Dominyka nudžiugo, kai spintoje atradome bent trejetą drabužėlių, pažymėtu Oeko-Text ženklu: „Kaip smagu, kad nežinodama, bet vadovaudamasi nuojauta, pasirinkau tinkamai. O kas įdomiausia, kad, pavyzdžiui, naujas supakuotas vaikiškas kojinaites, paženklintas šiuo ženklu, pirkau dėvėtų drabužių parduotuvėje, vadinasi, nebūtinai ekologinis ženklas reiškia, kad drabužis bus gerokai brangesnis.“
Informacija apie drabužių gamintojus internete
Nebūtinai geros sudėties gaminys privalo būti pažymėtas ekoženklu. Tokiu atveju reikia pasidomėti gamintojo vykdoma veikla: ar kreipia dėmesį į aplinkos apsaugą, ar nenaudojamos pavojingos medžiagos, iš kur gauna audinius ir pan. Jei siuvatės pas siuvėją – šių klausimų galite paklausti tiesiogiai, jei perkate parduotuvėje – prekės ženklų informaciją galima rasti internete.
Žinoma, geri kompanijos norai – dar ne viskas. „Greenpeace“ organizacija vykdo kampaniją „Detox“ ir tinklapyje nuolat skelbia tekstilės įmonių, kurios pasiryžusios keisti veiklos sąlygas, sąrašus, nuolat šias įmones stebi, atlieka laboratorinius tyrimus bei kritikuoja, jei nesilaikoma žodžio. Taip pirkėjai skatinami rinktis tik atsakingų gamintojų drabužius. 2014 metų ataskaitoje minimos šios didžiosios įmonės: „Nike“, „Adidas“, „Puma“, H&M, M&S, C&A, „Zara“, „Mango“, „Esprit“, „Levi‘s“, „Benetton“, „Victoria‘s Secret“, „G-StarRaw“, „Valentino“, „Coop“, „Burberry“, „Primark“. Jos pasiryžusios atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų ir besiimančios realių veiksmų šiai pozicijai įgyvendinti. Tačiau aršiai kritikuojamos tokios tekstilės kompanijos kaip GAP, „Disney“, „Versace“, „LouisVuitton“, „Dior“, „Dolce&Gabbana“.
Dėvėti drabužiai
Abi su Dominyka sutarėme, kad vaikai drabužių nesunešioja, ypač jei turi ne po trejas kelnes, todėl keitimasis rūbais arba pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje yra puiki išeitis tiek norintiems sutaupyti, tiek sustabdyti besaikį drabužių naudojimą. „Ar tikrai saugu pirkti drabužėlius vaikams dėvėtų drabužių parduotuvėje?“ – kilo klausimai Dominykai.
Dėvėtų daiktų parduotuvėse parduodamos prekės Sveikatos apsaugos ministro įsakymu privalo būti dezinfekuojamos, mat per nenaujus daiktus gali plisti patogeniniai mikroorganizmai (įvairios bakterijos bei mikrobai), utėlės, pelėsiai, grybelis. Priklausomai nuo to, kaip šie daiktai buvo sandėliuojami, juose galėjo būti įsiveisę pelių, kurios per išskiriamus kūno skysčius platina įvairias ligas. Todėl prie kiekvienos importuotų dėvėtų tekstilės gaminių ir avalynės siuntos turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad siunta yra apdorota, prekės dezinfekuotos. Dezinfekavimo pažymėjime turi būti nurodyta šalis ir įstaiga, suteikusi šį pažymėjimą (jos pavadinimas, buveinė ir telefonas), apdorojimo data bei būdas, gaminiams apdoroti naudotų cheminių medžiagų pavadinimai.
Ar drabužiai buvo dezinfekuoti, geriausiai išduoda ne dokumentai, o daikto kvapas. Kvapas neturi būti pernelyg aštrus, neturėtų jaustis pelėsio kvapo. Dėvėtų drabužių bendra dezinfekcija paprastai atliekama karštais garais arba cheminėmis medžiagomis. Pagrindinis chemikalas – krezolis. Jis veikia organizmą per odą, prasiskverbia per kvėpavimo takus, todėl apsinuodyti šia medžiaga galima jos prarijus arba įkvėpus. Gana plačiai drabužiams dezinfekuoti naudojamas ir fenolis, etanolis, formaldehidas, amoniakas bei chloras. Lietuvoje parduodami dėvėti drabužiai dažniausiai būna apdoroti formaldehidu. Tiesioginis sąlytis su šia medžiaga gali sukelti odos alerginių reakcijų, siejamų su vėžinėmis ligomis. Išskalbtuose ir išvėdintuose drabužiuose šių chemikalų nelieka. O kadangi rūbai jau dėvėti ir skalbti, aukščiau išvardintų pavojingų cheminių medžiagų juose irgi mažiau.
Pasakoja eksperimento dalyvė Dominyka:
Laukdamiesi pirmagimės, daug drabužėlių gavome dovanų, draugių vaikų išaugtų drabužių, kuriais mielai dalinamės ir dabar.
Dėvėtų drabužių parduotuvėse prieš 3 metus buvo didesnis ir įvairesnis pasirinkimas nei naujų drabužių prekybos centruose.
Dabar kai Lietuvos rinkoje atsirado H&M, „Lindex“ ir kitų prekinių ženklų, drabužęlių yra įvairiausiam skoniui. Todėl, kai laukiausi Danielės, sunku buvo susilaikyti nenupirkus mielų drabužių, kojinaičių ar pėdkelnių. Pastebėjau, jog kai kurių pirkinių net ir neteko aprengti, jie vis dar spintoje su etiketėmis.
Mano vaikų didžioji garderobo dalis yra žemiškų spalvų, be ryškių lipdukų, tikriausiai instinktyviai, nė nežinodamas, kad ryškiuose dažuose daug chemijos, renkiesi tai, kas bent šiek tiek natūraliau.
Iki susitikimo su Laura nė nebuvau pagalvojusi, kad dėvint agresyviai apdorotus drabužius gali kilti alergija. Visada atkreipiu dėmesį pirkdama skalbimo priemones, bet į medžiagos apdribimą – ne. Todėl mūsų susitikimas buvo labai naudingas. Padariau labai puikią išvadą, jog brangesnis prekės ženklas – tai nebūtinai kokybiškas ir atsakingas, tenka ir nusivilti. Dabar žinodama, į ką atkreipti dėmesį, prieš perkdama drabužius savo dukterims bei sau, visada pasigilinu.
Ačiū šiai iniciatyvai, kuri padėjo apsispręsti ir suprasti, kas yra kokybiškair teisinga gamyba.
„Mamos žurnalas“
