Viena iš dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės kūrybos sričių – krikšto drabužėliai kūdikiams ir vaikams. Ji patars, kaip pasirengti ir kuo aprengti vaikutį krikštynoms.
Viktorija, kodėl Jums kilo mintis kurti krikšto drabužėlius?
Kai buvau maža, mama visada daug dėmesio kreipdavo, kaip mes su sese apsirengusios, kaip atrodome. Ji siūdavo mums drabužius, nes tada gražių paprastai nebūdavo, o jai kur „išmesdavo“ į prekybą, reikėdavo valandas stovėti eilėje. O tiek atstovėję žmonės pirkdavo ne vieną, o kelias sukneles… Būdavo, žaidžiu kieme su draugais ir girdžiu, mama šaukia pro langą, kad greitai bėgčiau namo. Aš sutrinku, nesuprantu, ateinu … O ji man: „Kaip tu čia apsirengei? Negražiai atrodai, persirenk, ir tik tada galėsi eiti į kiemą“. Mano mama nuo mažens lavino estetinį suvokimą ir skonį.
Kai pati tapau mama, pradėjau siūti vaikiškus drabužėlius dviems savo dukrytėms. Taip jau išėjo, kad pirmosios ,,rimtos“ suknelės ir buvo skirtos krikštynoms. Juk kol kūdikis mažas, kasdienybėje galima apsieiti su trikotažu bei pėdkelnėmis. Bet tokią svarbią dieną kaip krikštynos be puošnaus drabužėlio tikrai neapsieisi.
Ruošdamasi savo dukryčių krikštynoms, apėjau ne vieną parduotuvę ir apžiūrėjau daug suknelių, bet nė vienos nesinorėjo pirkti. Modeliai vienodi, audiniai sintetiniai… Aš net savo dukryčių nekrikštijau, kol nepradėjau pati kurti krikšto drabužėlių.
Dukrų krikštynas atšventėme beveik kaip vestuves. Pasipuošėme visos trys vienodomis gipiurinėmis suknelėmis, priderinome gėles, batelius. O kai reikėjo išsirinkti dieną, pasirinkome mano gimimo dieną.
Buvo triguba šventė.
Kokie, Jūsų nuomone, turėtų būti krikšto drabužėliai? Ar yra pagrindinės taisyklės, kurių reikėtų laikytis?
Paskutiniu metu krikštynų, kaip ir vestuvių, mada smarkiai keičiasi. Įvedamos naujos spalvos, kai kur jau nereikia apsiaustėlio, net pagrindinė spalva gali būti ne balta. Jai senovėje suknelės siekdavo žemę ar net buvo ilgesnės už vaiko ūgį, dabar gali būti ir iki kelių.
Dabar viskas priklauso nuo jūsų skonio. Aš propaguoju retro stiliaus, tarsi senovines sukneles su nėrinukais, kaspinais, žabo. Visada puošiu suknytes gėlėmis, priderinu galvos apdangalą arba juostelę su smulkesnėmis gėlytėmis. Krikšto rūbeliams parenku natūralius, prabangius audinius. Tai pieno ar dramblio kaulo spalvos gipiurai, aksomas, šilkinis atlasas ar šifonas, gražios raštuotos medvilnės, batistas.
Kaip padaryti, kad drabužis būtų puošnus, bet ne kičinis?
Drabužį, aš manau, puošnų padaro detalės ir kokybiški audiniai. Vienas naujausių mano kolekcijos modelių – kostiumėlis berniukui iš languotos vilnos: su liemene, mėlynais marškinukais su raukiniais ant krūtinės. Atrodytų, viskas labai rimta, kaip suaugusiojo drabužiai. Bet vietoj sagų prisiuvau tris mažus veltus meškiukus. Būtų stilinga priderinti mažą kaklaraištį ar peteliškę, o į švarko ar liemenės kišenę įdėti fantaziją.
Reikia prisiminti, kad vaikas – toks pat žmogus. Nėra kažkokių vaikiškų drabužių taisyklių, čia galioja bendros tendencijos, kas gražu. Ar patys nešiotumėte tokią „kepėjo kepurę“, kokiomis per krikštynas puošiami berniukai?
Kas Jums krikšto drabužėliuose negražu?
Negražu banalumas. Pavyzdžiui, akinamai balta spalva, nes ji nedera prie žmogaus odos, ypač toks šaltas atspalvis, kuris prie apšvietimo artimas žydrai spalvai. Negražu kičinis puošimas pigiais blizgučiais, masinės gamybos gėlėmis iš poliesterio.
Iš kokių audinių labiausiai tinka siūti krikšto drabužėlius? Ar tinka linas?
Iš natūralių, vasarą labai tinka linas, jis matinis ir atrodo kilniau už sintetinį atlasą ar organzą. Be to, ta organza primena plastmasę. Dar prie lino labai tinka medvilniniai nėriniai. Be to, lino yra labai daug rūšių: raštuotų audinių, beveik permatomų plonyčių ir storų šiltesnių. Ant lino labai tinka siuvinėti.
Gana populiaru drabužėlius megzti, internete ne vienas skelbimas siūlo: „Neriu, mezgu krikšto drabužėlius“. Ar tinka šiai progai trikotažas?
Nertos suknelės atrodo fantastiškai, jei jas sukuria profesionalo rankos. Deja, dažnai mezgėjos vadovaujasi savo skoniu ir senamadišku požiūriu, tad suknelės atrodo kaip parodijos. Reikia gerai apžiūrėti jų ankstesnių darbų nuotraukas. Nes viena gauti nertą suknelę iš mylinčių močiutės rankų (tada ji bet kokiu atveju tau graži), o kita – nusipirkti „kažkieno“ kūrybą.
Kai kūriau nertą suknelę, užsisakiau pas mezgėją tik sijoną, o visa kita siuvau iš plonos vilnos. Taip suknelė gavo tinkamą formą, pamušalą ir įdomias detales.
Ar Jūs pati, kurdama krikšto drabužėlius, įtraukiate tokią detalę kaip baltas apsiaustas?
Anksčiau tai buvo privaloma detalė, ją siūdavau iš tų pačių audinių, apsiūdavau nėriniais ir baltu krašteliu, išsiuvinėdavau vaiko inicialus. Nuo praėjusios vasaros jų užsako mažiau.
Kaip krikštynoms papuošti vaikučio galvą? Ar reikia gėlyčių, kepurių, specialių šukuosenų?
Visada pasiūlau juostelių su gėlėmis, kaspinais, tiuliu ar kepuraičių iš tų pačių audinių. Dar gali būti apsiaustėlis su gobtuvu.
Aptarkime batelius. Ar jų reikia, jei krikštijamas kelių mėnesių dar nevaikštantis kūdikis?
Jai vaikas nevaikšto, siūlau pasiūti batelius iš audinio, su gražiais kaspinais ir dekoro elementais, derančiais prie suknelės ar kostiumėlio. Be to, tokių batelių galima nusipirkti ir parduotuvėse. Šią žiemą ruošdama vieną prabangų užsakymą į Maskvą, siuvau batukus iš balto kailio. Vasarą gražiai atrodo nerti batukai.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
sveikiname!
Labai graziai aprasyta.
http://www.weddingdeluxe.lt