„Aviliukas“ – tarsi dalis manęs, kurią aš ilgai sapnavau ir jaučiau, kokia ji turi būti. Visos idėjos gimė mano galvoje. Esu kūrybiška, niekada nemėgau kopijuoti kitų, mėgau originalumą ir išskirtinumą. Su kiekvienu vaiku dirbu taip, tarsi jie būtų mano pačios. Labai myliu vaikus, visą gyvenimą dirbu su jais, todėl ugdymo įstaigos sukūrimas – tarsi mano svajonių išsipildymas. Jau devynerius metus kasdien, tarsi bitės, mes į savo avilį nešame medų“, – sako „Aviliuko“ įkūrėja ir direktorė Inga Cibulskaitė. Inga pati yra dviejų dukryčių, Medos ir Ugnės, mama.
Kas šiai ugdymo įstaigai svarbiausia
„Aviliukas“ panašus į gerai sulipdytą bičių korį. Viena korio akelė negali būti didesnė už kitas, viena sritis reikšmingesnė už kitas. Čia vienodai svarbu buitis, santykiai, maitinimas ir dar daug kitų sudedamųjų dalių. Vaškas, laikantis korį, – besąlyginė meilė vaikui, nepaisant nei išvaizdos, nei religijos, nei tautybės, raidos ar autizmo spektro sutrikimų. Čia vaikai neskirstomi į geresnius ir blogesnius“, – sako direktorė.
Ugdymo filosofija
Svarbu sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, laukiamas, mylimas ir palaikomas.
„Visos „Aviliuko“ veiklos remiasi realizmo ir pragmatizmo filosofijų pagrindais. Kadangi kiekvienas vaikas yra individas, todėl negali būti vienos ugdymo filosofijos, tinkančios visiems. Mums artimos M. Montessori idėjos, kad atradimai pasiekiami per patirtį, suteikiant erdvę tyrinėti ir atrasti savo laiku. Taip pat ir Valdorfo filosofija, kur didelė svarba skiriama vaizduotės, kūrybiškumo ir emocinio intelekto lavinimui. Mes įvairiapusiškai pritaikome šių filosofijų metodus savo veiklose. Orientuojamės pagal amžiaus tarpsnius, ugdymo ir vystymosi etapus, – sako direktorė Inga Cibulskaitė. – Mes esame vieni iš lyderių ruošiant vaikus pirmai klasei dėl įvairiapusiškos priešmokyklinės ugdymo programos ir ankstyvojo ugdymo.“
„Aviliuke“ dėmesys skiriamas visų individo galimybių plėtojimui. Tikslus ugdyti kelia ne tik pats procesas, bet ir mus supantys žmonės – tėvai, mokiniai, mokytojai piliečiai. Toks ugdymas padeda visuomenei atsinaujinti bei skleisti humanizmo dvasią. Nėra vieno ugdymo būdo, galima naudoti daugelį metodikų. Tai yra holistinis ir humanistinis ugdymas – ugdymas atrandant.
Kaip dirbama „Aviliuke“
Mokymas mažose grupėse suteikia galimybę vaikams diskutuoti, lavinti socialinius bendravimo įgūdžius, kalbą, plėsti žodyną, mokytis argumentuoti savo mintis. Tai formuoja bendradarbiavimo, komandinius įgūdžius ir leidžia atsiskleisti uždariems arba turintiems raidos sutrikimų vaikams.
Eksperimentų bei patyriminis metodas leidžia vaikams patiems išbandyti, pajausti, paliesti, atrasti, kelti klausimus, rasti atsakymus. Taip lavinami sensoriniai, atradimo, pažinimo pojūčiai.
Žaidimo metodas per įvairiosiomis temomis organizuojamus žaidimus leidžia vaikams tapti mažos visuomenės mėgdžiotojais ir mokytis daug naujų dalykų. Teatro ir muzikos užsiėmimų metu vaikai lavina emocinį intelektą, kūrybiškumą, išreiškia save, atsipalaiduoja. Per anglų kalbos organizuojamus žaidimus vaikai mokosi angliškai kalbėti ir suprasti kitą kalbą, lavinamos smegenys.
Edukacijų metodas – tai mokymasis už darželio, mokyklos ribų. Čia išgirstama kitokia nuomonė, aptariami kitokie procesai.
Atradimo gamtoje metodas – tai mokymasis, atsižvelgiant į metų laikus. Ugdoma pasitelkus gamtą ir jos išteklius, akcentuojama fizinio judėjimo ir buvimo lauke svarba.
Atgalinio ryšio „Vaikai – mokytojai“ metodas leidžia dalintis savo nuomone ir išgyvenimais. Taip vaikai įtvirtina savo žinias, atradimus, kuria teigiamą ryšį su suaugusiaisiais.
Apdovanojimo motyvacinė sistema suteikia vaikams galimybę stebėti savo pažangą, bandyti mesti sau iššūkį, atskleisti savo potencialą, pajusti sėkmės jausmą.
Emociniai poreikiai atliepiami per muzikos, dailės terapiją, sensorinius užsiėmimus, įtraukiant fotografijų, kino filmų garso bei kitų medijų priemones.
„Mes siekiame, kad vaikai gautų kuo įvairiapusiškesnį ir kokybiškesnį ugdymą. Stengiamės neatitolti ir išlaikyti ryšį su gamta, bet kartu nepamirštame, kad gyvename mieste ir besikeičiančioje visuomenėje. Suprantame, kad vaikams yra svarbus savęs realizacijos poreikis, kaip ir galėjimas išlikti savimi bei atsiskleisti savo asmenines stiprybes.
Šiais laikais labai svarbu turėti gerai išugdytą emocinį intelektą bei mokėti ištikus nesėkmei save motyvuoti nepasiduoti ir toliau eiti į priekį. Žinoti, kad klaidos yra gerai“, – sako „Aviliuko direktorė.
Ji pastebi, kad įstaigą pasirenka tėveliai, ieškantys pozityvios pirmosios pradžios, kadangi „Aviliukas“ priima vaikus nuo 8 mėnesių. Neretai ateina vyresni vaikai, kurie turėjo neigiamų patirčių ir ieško pagalbos subalansuojant emocinę pusiausvyrą. Daug vaikučių ateina pasiruošti pirmajai klasei, nes tėvai būna gavę rekomendacijų iš kitų tėvelių. Taip pat čia dirbama su vaikais, turinčiais raidos vėlavimų. Čia kiekvienas vaikas jaučiasi reikalingas ir svarbus, kaip šeimos narys. Nėra išskirtinių. Ugdymas pritaikytas, galima sakyti, kiekvienam individualiai, čia daug laisvės ir improvizacijos. Kai vaikai atsipalaidavę su jais lengva kurti, bendrauti, užmegzti ryšį.
Taigi „Aviliukas“ skirtas visiems vaikams, kurie nori laisvai reikšti savo emocijas, patirti daug skirtingų veiklų, draugauti ir atrasti.
O štai keletas mamų nuomonių apie „Aviliuką“:
Eglė Kotryna Jurgelevičienė, Lukos (1,5 metų) mama:
Mūsų Luka – labai socialus vaikas, todėl po pirmojo gimtadienio nutarėme pabandyti ją leisti į darželį, o aš pati sugrįžti į darbą. Norėjosi, kad darželis būtų netoli namų, kelionei nereikėtų sugaišti daug laiko. Du kaimynų vaikai lankė privatų darželį „Aviliukas“ ir davė puikias rekomendacijas apie šią įstaigą.
Pirmąkart nuėjome apsižiūrėti prieš kelis mėnesius iki lankymo pradžios. Pamenu, buvo dienos pabaiga, bet nebuvo matyti jokių išmėtytų daiktų ar kokios netvarkos, buvo jauku, daug įvairių žaislų ir priemonių. Įspūdis buvo tikrai geras.
Luka pradėjo lankyti darželį vasarą. Iš pradžių pusę dienos, paskui jau likdavo ir miegoti. Vasarą vaikai mažiau serga, tai irgi buvo svarbu sėkmingai adaptacijai. Mūsų dukrytei buvo ką tik suėję metukai, ji jau vaikščiojo, šiek tiek mokėjo savarankiškai valgyti, nors pagalbos dar reikėjo. Bet jau po mėnesio įvyko tikras lūžis: ji pradėjo norėti viską daryti pati: lipti, rengtis. Į darželį eidavo noriai, rytais šypsodamasi linksėdavo galva, kai sakydavau, kad eisime pas auklėtojas ir draugus.
Iš pradžių lopšelio grupėje Luka buvo pati mažiausia. Buvo jaudulio, ar ne per anksti išleidome, ar jos neskriaus kiti vaikai? Auklėtojos vis siųsdavo vaizdo įrašus, ką vaikai veikia per dieną. Pirmomis savaitėmis mūsų Luka stovėdavo kažkur nuošaliau, stebėdavo, o dabar matau, kad per muzikos pamokas ji jau pirmoje eilėje ir aktyviai dalyvauja.
Jai dar tik pusantrų metukų, bet kiek daug jau visko moka! Jau pradeda kalbėti, ir žodynas gana platus. Darželyje mokosi dainuoti ir šokti, net lanko muziejus ir važiuoja į ekskursijas! Nustebau išgirdusi, kad lopšelinukai buvo Kino muziejuje ir grojo metalofonais per mažyliams skirtą edukaciją. Ne kartą buvo ir bibliotekoje. Lukai labai patinka pasiimti knygą, atsigulti ant žemės ir ją vartyti. O imunitetą stiprina kasdien eidami į lauką. Žiemos pradžioje vaikai eidavo ir į druskų kambarius, kurie labai naudingi kvėpavimo takams. Žiemą Luka sirgo nedaug. Kai pasiklausau kitų šeimų pasakojimų, kad vaikai pusę laiko praserga, tai džiaugiuosi, kad mums taip nėra.
Rima Aukštuolytė, Nidos (3,5 metų )mama:
Kai po metų turėjau grįžti į darbą, ketinome Nidą palikti su aukle. Mums pavyko susitarti su rekomenduota moterimi. Kartą sėdėjau žaidimų aikštelėje, stebėjau žaidžiančią dukrytę – ir mane persmelkė mintis, kad jai jau reikia kitų vaikų. Ji nori bendrauti! Būdama namie su aukle ji ir bendrautų tik su ja. Po pusantro mėnesio turėjau grįžti į darbą, o planas staiga pasikeitė: reikia ieškoti Nidai darželio. Pasidomėjau, kokie privatūs darželiai yra netoli mūsų namų, pasirodė, kad tik vienas priima vaikus nuo metukų. Nuėjome į jį pasižiūrėti, bet Nida labai verkė, ir aš priėmiau taip kaip ženklą, kad tas darželis mums netinka. Tiesiog klioviausi savo nuojauta.
„Aviliukas“ buvo antras mūsų variantas, pamenu, paskambinau, atėjome su Nida apsižiūrėti, pasikalbėti. Nida ėmė žaisti, mačiau, kad vaikas gerai jaučiasi. Man buvo svarbu intuityviai pajausti darželio atmosferą.
Ir nuojauta neapgavo – visis auklėtojos yra draugės ir šeimai, ir vaikui. Niekada nepasigailėjau, kad anksti Nidą išleidau į darželį. Kitos mamos sakė: „Ar nebijai, kad toks mažas vaikas patirs psichologinę traumą, kai bus numestas darželiui?“ Bet aš matau, kad toks pasirinkimas yra geras ir mūsų vaikui, ir mūsų šeimai. Aš vaiko tikrai niekur nenumečiau. Kai Nidą pasiimu iš darželio, esu šimtu procentų mama. Nesėdžiu aikštelėje ir nenaršau telefone, mes toliau gyvename kartu.
Nidai dar nebuvo trejų, kai su darželio grupe jau važiavo į ekskursijas į Trakus, Rumšiškes. Aš pasitikiu auklėtojomis ir savo vaiku, žinau, kad viskas bus gerai. „Aviliuke“ man labiausiai ir patinka auklėtojų bendravimas su vaikais. Jos ne atbūna darbo valandas, o iš tikrųjų dirba iš pašaukimo.
Nida anksti pradėjo gerai kalbėti ir įgijo savarankiškumo įgūdžių, tad mums buvo pasiūlyta nelaukti trejų metų ir ją perkelti iš lopšelio į darželio grupę. Dukrytę ramiai išleidome, pirmas porą savaičių buvo šiek tiek sunkiau, bet paskui ji puikiai adaptavosi. Dabar Nida nebemiega pietų miego, nes nebereikia. Matome, kad dukra daro didelę pažangą, – pažįsta raides, skaičius, tyrinėja pasaulį.
Lina Lucinavičė, Danielės (5,5 metų) mama:
„Aviliukas“ yra trečias Danielės lankomas darželis. Danielė labai aktyvi, buvo matyti, kad namie jai darosi nuobodu, todėl pusantrų metukų išleidome į darželį. Pirmasis jos lankytas darželis buvo netoli namų, privatus, nedidelis. Į jį ji eidavo su džiaugsmu. Sulaukus dvejų, ėmėme svarstyti, gal tiktų ir valstybinis? Finansiškai toks sprendimas mums būtų palankesnis. Ir iš tiesų pavyko gauti vietą valstybiniame lopšelyje-darželyje, kuris priklausė pagal gyvenamąją vietą.
Kai dabar analizuoju mūsų patirtį, manau, kad mums tiesiog nepasisekė. Galbūt yra tikrai puikių valstybinių darželių ir savo darbą mylinčių auklėtojų? Bet mes patekome pas „patyrusias“, t. y. dvidešimties metų darbo stažą turinčias auklėtojas, kurios buvo atbukusios nuo šio darbo. Atrodė, kad jų darbo prasmė – tiesiog atiduoti vaiką gyvą ir sveiką.
Bet net ir čia buvo problemų. Teko rašyti skundą į savivaldybę, kai mūsų Danielė darželyje prisivalgė vaistų, patyrė antro laipsnio nudegimą, ant rankytės užpylus karštą sriubą. O kiek kartų atėjusi pasiimti iš darželio rasdavau ją visą sukaitusią, šlapią, nes dieną į lauką vesdavo su tomis pačiomis pirštinėmis ir šalikais, kaip atvedžiau ryte, nors oras dieną įšilęs?
Auklėtojų požiūrį į darbą geriausiai apibūdintų vienas žodis: abejingumas. Mūsų apsisprendimą išeiti iš valstybinio darželio paskatino ir kita priežastis. Keitėme gyvenamąją vietą.
Kai pradėjo lankyti „Aviliuką“, Danielei buvo 3,5 metų. Kadangi jau kelerius metus buvo lankiusi darželį ir iš prigimties yra komunikabili, čia pritapti sekėsi lengvai. Visos auklėtojos, su kuriomis susidūrėme šiame darželyje, dirba šitą darbą iš pašaukimo. Kokios jos kūrybingos! Pavyzdžiui, sugalvoja, kad tos dienos tema bus gotika. Ir eina pėsčiomis pasižiūrėti Onos bažnyčios. Tuo pat metu tai ir žygis, ir saugaus eismo pamoka, nes mato šviesoforus, mokosi pereiti gatvę. Neseniai buvo Užgavėnės – vaikai patys gaminosi kaukes, kepė blynus. Net chemijos eksperimentus daro, pavyzdžiui, į citrinos sultis beria sodą ir žiūri, kaip suputoja. Čia tiek daug įdomių veiklų! Man patinka, kad darželis turi tik vieną grupę, kurioje skirtingo amžiaus vaikai, nuo 3 iki 6 metų. Mažesnieji mokosi iš vyresniųjų, vyresnieji globoja mažiukus. Mano nuomone, darželis vertas savo kainos, nes čia vaiką palieki saugioje ir mylinčioje aplinkoje, tarsi pas tikrą močiutę ar tetą
Susiję straipsniai
