Jų šeima – tai kelių kartų profesionalių muzikantų dinastija. Paskutinį koncertą operos dainininkė Ivanna Podolska turėjo 2022-ųjų vasario 22-ąją. Dieną prieš prasidedant karui. O tada pasikeitė viskas. Sugriuvo daugybės numatytų koncertų planai, įprasta vaikų gyvenimo rutina, teko bėgti iš namų…
Taip jų šeima su trimis vaikais atsidūrė Lietuvoje. Ivanna ir jos vyras, nusipelnęs Ukrainos artistas, bajano virtuozas Olegas Podolskis augina 11 metų Uljaną, penkerių Damirą ir ketverių Makarą. Savo išgyvenimus pasakoja Ivanna.
Gyvenimas iki karo
„Mes iš Černigovo – miesto Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje, pagal dydį jis panašus į Kauną. Černigovo filharmonijoje dirbo abu mano tėvai, tėtis vadovavo ansambliui, mama buvo meno vadovė. Atrodė savaime suprantama, kad muzikantės kelią pasirinksiu ir aš. Lvivo konservatorijoje baigiau operinį dainavimą. Studijuodama susipažinau su Uljanos tėčiu, būdami studentai susilaukėme dukrytės. Bet, deja, mūsų keliai išsiskyrė. Po studijų grįžau gyventi į gimtąjį Černigovą, pradėjau dirbti. Prieš septynerius metus koncertinio turo metu susipažinau su antruoju savo vyru Olegu. Olegas Podolskis laikomas vienu stipriausių bajano muzikantų Europoje, būdavo kviečiamas koncertuoti užsienyje. Kai pradėjome draugauti, o paskui nusprendėme gyventi kartu, Olegas persikėlė iš Sumų į Černigovą, ir mes susituokėme.
Černigove gyvenome nuosavame name miesto pakraštyje, tvarkėmės ir remontavomės buitį, turėjome būrį augintinių. Su Olegu daug koncertuodavome ne tik filharmonijos koncertuose, bet ir privačiose šventėse, įmonių renginiuose. Dainavimą derinome su vaikų auginimu, nes mums gimė pametinukai sūnūs Damiras ir Makaras. Kartais važiuodami į koncertus pasiimdavome ir vaikus, juos prižiūrėti padėdavo močiutė arba vyresnėlė dukra.
Nors aš esu baigusi klasikinį dainavimą, bet galiu atlikti ir liaudies, ir populiariąsias dainas. Važinėjome po visą Ukrainą ir turėjome užsakymų keletui mėnesių į priekį. O tada atėjo vasario 23-ioji…
Karo pradžia
Apie karą sužinojome iš sprogimų. Juk mūsų pasienio miestas buvo pradėtas bombarduoti pirmiausia. Paryčiais paskambino mama, sako: „Vaikeli, prasidėjo karas, susirink dokumentus“. Toks sutrikimas! Ką daryti, kur dingti? Turėjome daug gyvūnų: du savo šunis, dar trys ateidavo benamiai, kieme glaudėsi gal dešimt katinų, laikėme pulkelį vištų. O ir patiems kur slėptis, juk namo rūsys nepritaikytas slėptuvei? Nutarėme eiti slėptis į kaimynų rūsį. Atrodė, pakentėsime keletą dienų, ir viskas pasibaigs. Iš pradžių turėjome vandenį, dujas, elektrą. O paskui sąlygos vis blogėjo, visi meldėmės, kad bent mūsų namų nesusprogdintų. Kažkas ten aukštai, danguje, turbūt mūsų maldas išgirdo – namas nors ir kiek apgadintas, bet stovi iki šiol. Po karo turėsime pasiremontuoti ir galėsime gyventi toliau.
Gyvenimas slėptuvėje buvo baisus. Per dienas lindėjome su mažais vaikais, berniukams tada buvo tik treji ir ketveri, jokių žaislų ar žaidimų ten nebuvo. Vaikai net nenusirengdavo kombinezonų, nenusimaudavo kepurių, miegodavo kaip stovi. Vyras kiekvieną dieną eidavo į namus pašerti gyvūnų ir iš rūsio ar šaldiklio atnešti mums ko nors valgomo. Mums, artistams, labai sunkus laikas buvo ir karantinas, kai užsidarė bet kokia koncertinė veikla, ir abu su vyru likome be pajamų. Tada išplėtėme daržą, pradėjome auginti daugiau visokių daržovių, gaminome konservus žiemai. Sandėliukas buvo pilnas stiklainių, o šaldiklyje irgi turėjome maisto atsargų. Visa tai karo metu labai pravertė, nes pirmomis savaitėmis buvo suirutė.
Bunkeryje slėpėmės apie 100 žmonių. Bendrai visiems gaminome maistą, nes buvo senukų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Kartais jausdavomės pusalkaniai, visos mintys sukdavosi tik apie maistą. Iš pradžių, pirmomis dienomis, buvo toks didžiulis stresas, kad žmonės ir valgyti nelabai norėjo. Ir nesirgo niekas, nors ten sėdėjome šaltose patalpose! Kol buvo elektra, turėjome galimybę bunkeryje įsijungti multifunkcinį puodą ir išsivirti kažko šilto. O paskui neliko elektros, tada jau kieme kūrenome laužus ir gaminome maistą, šildydavomės. Gyvenome ta diena ir nežinojome, ar mes būsime gyvi rytoj. Rusai jau buvo užėję į miestą, kartais jie įsilauždavo į vietinių gyventojų namus ir šaudydavo. Žmonės pasakojo, kad viskas, ką rodo per televizijos naujienų laidas, yra tiesa, o kai kas ir dar baisiau, negu ten rodoma.
Mūsų mieste buvo nužudyta daug civilių žmonių… Bet į mūsų pakraštį rusai neužėjo. Tik tą rajoną, kur gyvena mano tėtis, smarkiai sugriovė bombos. Aš nežinojau, ar jis gyvas, nebuvo jokio ryšio su artimaisiais. Ir kokia laimė, kai mano gimtadienio dieną, kovo 12-ąją, į bunkerį atėjo tėtis, ne tik gyvas sveikas, bet ir su lauktuvėmis, atnešė mums maisto! Galima būtų daug pasakoti, ką mes matėme ir patyrėme, tai labai baisu. Bet vienas kitą stengėmės palaikyti. Gyvenimas be elektros ir dujų padarė savo – žmonės ėmė peršalę sirgti. Ir išvažiuoti baisu – ar pakely tavęs nesušaudys, ar kokia bomba neužkris?
Nusprendėme, kad aš su trimis vaikais iš pradžių išvažiuosiu pas gimines į kaimą, o tada matysime. Vyras pasiliko saugoti namų ir rūpintis augintiniais. Tuo metu siautėjo marodieriai, plėšė namus, niokojo ir vogė turtą. Mes savo namus irgi radome apverstus aukštyn kojomis, matyt, marodieriai ieškojo vertingų daiktų. Bet laimė, kad mes gyvi, o daiktai – užgyvenamas dalykas.
Kai grįžome iš kaimo, karo pabaigos nesimatė. Reikėjo spręsti, kaip ir iš ko mes gyvename. Vyras pabandė dirbti taksistu, aš valytoja, bet gaunami pinigai buvo maži, kad išlaikytume save ir tris vaikus. Nusprendėme bėgti iš šalies.
Kodėl Lietuva, kodėl Klaipėda?
Turėjome pažįstamų Klaipėdoje, kurie padėjo mums susiorientuoti situacijoje. Nusprendėme, kad patogiausia būtų važiuoti nuosavu automobiliu, bet savąjį buvome pardavę per karantiną, kad turėtume už ką gyventi. Taigi pirmiausia aš viena atvykau į Klaipėdą pirkti automobilio, juo parvažiavau į Ukrainą ir tada jau vykome į Lietuvą. Su trimis vaikais ir dviem šunimis kelionės autobusu neįsivaizdavau. Išvykdami iš šalies patyrėme didžiulį skausmą – sužinojome, kad žuvo buvęs mano vyras, Uljanos tėtis. Su dukryte jie gražiai bendravo, tad Uljanos skausmas buvo nepaguodžiamas…
Aš patyrusi vairuotoja, iš Ukrainos į Lietuvą šeimą atvežiau saugiai. Vasarą dienos ilgos, šilta – vairuoti nebuvo labai sudėtinga. Kartu važiavo ir mano sesuo, o vyras dar kuriam laikui liko Ukrainoje, kol rado, kas pasirūpina gyvūnais.
Pirmiausia atvažiavome į Kauną, užsiregistravome, pagyvenome Kauno raudonojo kryžiaus patalpose savaitę, o tada – į Klaipėdą. Kaip tik paskambino mūsų pažįstama, kad surado mums atsilaisvinusį kambarį gyventi. Berniukai pirmą kartą pamatė jūrą, nes karantinas ir karas sutrukdė tai padaryti anksčiau!
Įsikūrėme viešbučio kambaryje, kurį užleido pabėgėliams. Negalėjome vaikų palikti vienų ir ieškoti darbo, bet gyventi kažkaip reikėjo. Žinoma, būčiau norėjusi dirbti pagal specialybę, galbūt mokykloje muzikos mokytoja, bet be lietuvių kalbos tokio darbo negausi. Gali gauti tik nekvalifikuotą. Taigi su seserimi įsidarbinome viešbučio tvarkytojomis. Jeigu būčiau atvažiavusi anksčiau, su pirmaisiais pabėgėlių srautais, galbūt darbo būtų buvę daugiau, o dabar teko tenkintis tuo, kas yra. Mes su seserimi keitėmės, tai viena su vaikais lieka, kita dirba, tai kita. Paskui jau ir dukrytė pabūdavo su broliukais, kol aš išeidavau į darbą. Vėliau radome ukrainietę auklę, kuri pažiūrėdavo vaikus, kol mes dirbdavome. Kurį laiką teko dirbti ir laidų fabrike paromis, ten darbas tikrai sunkus. Bet po to, ką mums teko patirti, tai tikrai jau nebebuvo blogiausias variantas.
Rudenį atvažiavo į Klaipėdą ir vyras. Viena ukrainiečių bendruomenės aktyvistė jį pakvietė dirbti ansamblio vadovu, taigi muzika po truputį pradėjo grįžti į mūsų gyvenimą. O ir pats gyvenimas pamažu stojo į vėžes. Berniukams pavyko gauti darželį, o dukra ėmė lankyti mokyklą.
Klaipėdoje teko sutikti nemažai ir prorusiškų žmonių. Tokių buvo ir dukros mokykloje, iš kai kurių tėvų sulaukdavome nemalonių replikų. Bet stengiamės nesusitelkti į neigiamus dalykus, mokame pasidžiaugti tuo, kas pozityvu. Uljana jau po truputį supranta lietuviškai, lanko anglų kalbos kursus, daro didelę pažangą šiose srityse. Anksčiau labai norėjusi namo, dabar ir Lietuvoje ji jaučiasi gerai. Atsirado draugų, pažįstamų, nors dabar jai paauglystė, bet šį etapą išgyvena gana normaliai. Ji iš prigimties stipri, o tai, ką teko patirti, ją užgrūdino dar labiau. Mes visi, išgyvenę karą, tapome kitais žmonėmis. Keičiasi vertybės, visi materialūs dalykai pasidaro nebe tokie svarbūs, kai gyvenime viską turi pradėti nuo nulio.
Kada sugrįš muzika?
Muzika mūsų gyvenime visada buvo svarbi, bet kai dirbi valytoja ir grįžti iš nuovargio vos vilkdamas kojas, muzikai laiko mažai lieka. Ne, depresija neapėmė – depresijai nėra laiko, nes kiekvieną dieną kovoji, kad išgyventum, kad turėtų ką valgyti tavo vaikai. Išmokome išsiversti su minimalia pinigų suma, o kartais uždirbame ir daugiau, tada palepiname vaikus ledais, kokiu skanėstu, išsiunčiame truputį pinigų į Ukrainą. Nes ten, nors ir karas, bet liko neišmokėti kreditai, norisi nors kiek padėti ir artimiesiems.
Kartais čia, Lietuvoje, mus su vyru kviečia į koncertus, festivalius, tai nebūna dažnai, bet kartą kas keletą mėnesių turime galimybę daryti tai, kas mums teikia didžiausią džiaugsmą, – muzikuoti. Taip norisi vėl dainuoti, užsiimti tuo, kuo visą gyvenimą ir užsiėmėme, – prisiminusi gyvenimą Ukrainoje net ašarą nubraukiu suvokdama, kokie mes buvome laimingi.
Mūsų vaikai muzikos nesimoko. Sunkiomis gyvenimo sąlygomis būti artistu taip sunku, kad savo vaikams linkime kokių nors žemiškesnių profesijų. Jie visi trys gabūs, dainuoja, šoka, turi klausą net nesimokydami muzikos – tai jų kraujyje. Bet kokią dainą gali padainuoti, vos išgirdę. Manau, vaikai mylės muziką ir nebūdami profesionaliais muzikantais ar dainininkais.
Bėgdami nuo karo, tarp būtiniausių daiktų pasiėmėme nacionalinius ukrainietiškus drabužius – vyšyvankas. Turiu siuvinėtus marškinius, kuriuos padovanojo prosenelė. Pastebiu, kad Lietuvoje vykstančiuose ukrainiečių susibūrimuose beveik visi pasipuošia vyšyvankomis. Ir mūsų vaikai su malonumu juos vilki. Aš vyšyvanką vilkiu didžiuodamasi, kad esu ukrainietė, kad esu žmogus, kuris išgyveno. Ir nors vykstant karui švęsti ukrainietiškų švenčių lyg ir nėra prasmės, bet vis tiek kasdien stebime Ukrainos pulsą, kas įvyko, kaip sekasi mūsų kariams.
O kartais aš išverdu barščių, papjaustau lašinių, tėtis pasiima bajaną, ir mes dainuojame.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų rugsėjo 22 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
