Pažvelgus į šios žindančios mamytės nuotrauką gali pasirodyti, kad tai princesė ant žirnio, kurios didžiausias rūpestis – rasti tą pataluose pasislėpusį žirniuką. Iš tiesų realybė kiek kitokia. Princese dviejų vaikučių – penkiamečio Aido ir dviejų mėnesių Vakario – mamą Gintarę pavertė fotografė Anna Jankunec (Smile foto), kaip visada, per fotosesijas sugalvojanti netikėčiausių siužetų.
O gyvenime maitinimas krūtimi Gintarei buvo visai nekarališkas, gana nelengvas. Bet ji nepasidavė. Maitino viena krūtimi, kurį laiką pati valgydama tik veganišką maistą dėl vaikučio alergijos. Apie visa tai – Gintarės pasakojimas.
Nusiteikimas žindyti – didžiulis
Dar būdama motinystės atostogose, ruošiausi pirmojo sūnaus atėjimui į šį pasaulį, skaičiau įvairias knygas apie vaikų auginimą, tarp jų – ir apie žindymą. Nors teigiamos patirties, gero pavyzdžio iš aplinkinio pasaulio apie natūralų žindymą nelabai turėjau, visada giliai širdyje žinojau ir šventai tikėjau, kad savo vaiką maitinsiu pati, ir buvau dėl to visiškai rami. Žinojau, kad jei galiu savo sūnui suteikti gyvybę, tai tikrai galėsiu jam suteikti ir gyvybiškai svarbaus maisto – pienelio.
Štai ir išaušo pirmojo sūnaus gimimo diena, laikas įgytas teorines žinias pritaikyti realybėje. Gimus sūnui, man jį padėjo ant krūtinės, tačiau tik spėjus pirmą kartą ištarti „labas“, jį iš manęs paėmė – sverti, matuoti, nušluostyti, aprengti. Kaip ir normalu, tiesa? Juk reikia atlikti procedūras, tačiau tik vėliau susiprotėjau – nei mes pabuvome kartu tas svarbiausias pirmas porą valandų kartu, nei pabandžiau duoti krūtį. Jaučiausi, tarsi iš manęs, tiksliau – iš mūsų, būtų kažkas atimta, ir tai iki šiol mane slegia. Kai buvome išvežti į palatą, mažiukas miegojo, tad mes su vyru bandėme susivokti, kas čia ką tik įvyko, kokie pokyčiai mūsų dar laukia.
Pirmi maitinimai buvo nesėkmingi, tad auksinius priešpienio lašelius pati kažkaip bandžiau išspausti į šaukštelį ir bent taip pamaitinti mažylį. Vis nesėkmingai stengiausi mažylį glausti prie krūties sakydama sau, kad nepasiduosiu, mes abu dar tik mokomės. Mūsų vargus pamatė viena šauni seselė ir pasakė, kad mažylis ne taip apžioja krūtį ir nieko neprivalgo. Ji parodė, kaip taisyklingai vaikutį priglausti prie krūties, ir tada pagaliau jis pradėjo taisyklingai žįsti! Tačiau mums vieniems nebuvo taip paprasta dar išmokti šio žindymo meno, tam reikėjo daug laiko ir kantrybės. Esu dėkinga savo vyrui, kuris šį kelią ėjo kartu su manimi nuo pat pirmų dienų, buvo šalia ir nubusdavo naktimis girdėdamas, kaip man nesiseka kūdikiui įduoti krūties, ir mums pagelbėdavo. Taip išmokome abu su vaikučiu kiekvienas savo pagrindinius vaidmenis ir pradėjome žindymo kelionę kartu. Ji buvo teikianti daug emocijų, kartais varginanti, metanti tam tikrų iššūkių, tačiau, nepaisant visko, – nuostabi ir nepakartojama.
O tų iššūkių buvo visokių.
Grįžome iš ligoninės namo. Vaikas šiek tiek pabertas. Galbūt tai pereinamasis kūdikių bėrimas, raminu save. Tačiau kai vaikui suėjo mėnuo ir reikėjo vykti į šeimos fotosesiją, o ant mažylio veidelio nėra sveiko ploto, supratau, kad čia kažkas ne taip. Prasidėjo vizitai pas gydytojus, alergologus. Pirmą kartą gyvenime susidūriau su šiuo reiškiniu, jaučiausi bejėgė – informacijos daug, atrodo, net nežinai, nuo ko pradėti, klausi savęs, o kodėl man? Pasirodo, mano sūnus alergiškas kiaušiniams, pieno produktams, siūloma vengti ir miltinių produktų. Raginu save nepanikuoti, tik bėda – ką tada valgyti? Vien tik grikius? Kiek laiko? Nemeluosiu, kurį laiką jaučiausi nepelnytai nuskriausta, nubausta. Bet tada atėjo suvokimas, kad buvimas aukos vaidmenyje man nepadės, turiu susitaikyti su esama padėtimi, keisti požiūrį ir kažko išmokti iš šios situacijos. Po truputį, nespausdama savęs, perėjau prie veganiškos mitybos, atradau visiškai man naują augalinės kilmės pasaulį, – taip ne tik mažėjo mano vaiko bėrimai, tačiau net ir pasitaisė mano pačios sveikata! Nors, nemeluosiu, buvo sunku ir net labai, bet ko tik mes, mamos, dėl savo vaikų nepadarytume. Ir dabar, žvelgdama į praeitį, džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Tai padėjo atrasti ne tik sveikesnį pasaulį, bet ir save iš naujo.
Antrieji metai – viena krūtimi
Ši mano žindymo kelionė truko lygiai dvejus metus, bet ir vėl yra vienas bet. Paskutinius metus sūnų išmaitinau tik viena krūtimi. Klausite, kas nutiko? Nežinau, tačiau staiga maitinant dešiniąja krūtimi mane pradėjo tarsi krėsti elektra. Pamenu, kaip maitindama iš skausmo gniauždavau kumščius, kad tik iškentėčiau dar bent vieną maitinimą. Suvokusi, kad tai jau nesikeis, ir kentėti ilgiau tiesiog nebegaliu, priėmiau situaciją tokią, kokia ji yra, pripažinau sau, kad padariau viską, ką galėjau geriausio, ir likusius metus vaiką išmaitinau tik viena, sveikąja, krūtimi. Nemeluosiu, buvo iššūkių, nes nors ir maitinimai krūtimi augant vaikui retėjo, tačiau reikėjo laiko apsiprasti tiek man, tiek mano kūnui prie pasikeitusių aplinkybių.
Kad ir kaip viskas buvo, džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, nes sužinojusi, kad laukiuosi, sau sakiau, kad vaiką maitinsiu metus, ne ilgiau. Tačiau pakeisti išankstines nuostatas padėjo ne tik informacija apie natūralaus žindymo naudą kūdikiui. Labiausiai prie to prisidėjo mano pačios pokytis – moters virsmas į mamą yra stebuklingas dalykas. Tampi daug brandesnė, supratingesnė, gilesnė.
Antrojo vaikelio gimimas – didesnė patirtis
Iš pirmojo vaiko auginimo klaidų padarėme tam tikras išvadas. Todėl antrąjį gimdyti nusprendėme naujagimiui palankioje ligoninėje – Kauno Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, nors patys ir esame vilniečiai. Prasidėjus sąrėmiams, pasiskambinome pasiteirauti, ar mus tikrai priims, ar turi vietų, ir gavę teigiamą atsakymą išskubėjome pasitikti antrojo sūnaus. Priimant sprendimą, kur gimdyti, didelę įtaką padarė pirmojo gimdymo patirtis, man buvo be galo svarbu ir tai, kad minėti gimdymo namai propaguoja natūralumą, neskuba nei skatinti gimdymo, nei susidūrus su pirmais iššūkiais iš karto duoti mišinio naujagimiams. Pliusas ir tai, kad leidžiama gimdyme dalyvauti tiek vyrui, tiek dulai, kas man buvo taip pat aktualu. Buvau rami, kad ten gausiu pagalbos, jei jos reikės, bet niekas nesikiš į natūralų procesą be jokios rimtos priežasties. Ir tai pasitvirtino – gimus vaikeliui, mus su vyru paliko ramiai pabūti su naujagimiu gimdykloje dvi valandas. Bandėme susipažinti vieni su kitais, stebėjome, kaip vaikutis ieško krūties ir pirmą kartą žinda. Jei kada nors teks gimdyti trečią kartą, ir vėl rinksiuosi šiuos gimdymo namus.
Kai grįžome iš ligoninės, dėl žindymo nebuvo jokių problemų. Dabar, jei kartais pastebiu, kad Vakaris apžioja krūtį ne „ančiuko lūpytėmis“, pataisau, ir mažasis pietauja toliau. Labai svarbu ir tai, kad pasitikiu savo jėgomis ir žinau, kad natūralus maitinimas bus sėkmingas ir šįkart.
Žinau, kad pradžia būna sunki, tačiau mokytis, kovoti ir nepasiduoti visada verta. Tad maitinkime kuo ilgiau, mamos!
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Annos Jankunes, Studio Smile
Susiję straipsniai