Tauragėje gyvenanti Lina Strangienė vieniša mama jau vienuolika metų. Du vyresnieji sūnūs iš pirmosios santuokos ir keturios dukros iš antrosios – tokia Linos motinystės statistika. Lina sutiko prisiminti gražiausias ir sunkiausias akimirkas.
Jei įsivaizduojate, kad vieniša šešių vaikų mama turėtų būti suvargusi, – klystate.
Kai praeina Lina, norisi atsisukti ir dar kartą pažiūrėti – kokia graži, pilna energijos moteris, paliekanti po savęs gerų kvepalų šleifą. „Aš tikiu likimu, kad kažkas iš aukščiau viską tvarko. Mano gyvenimo filosofija tokia – jeigu taip nutiko, vadinasi, taip turėjo būti. Aš tuo vadovaujuosi visą gyvenimą, dėl to manęs taip lengvai nepalauši“, – sako ji.
Lina, ar žinia, kad laukiatės iš karto keturių vaikų, tada išmušė iš pusiausvyros?
Lankiausi pas gydytoją, kuri atvažiuodavo iš Klaipėdos. Kai atėjau į pirmąją konsultaciją, gydytoja pamatė tris vaisius. Tada abi buvome labai nustebusios, nes trynukai – retas atvejis. Man pasidarė aišku, kodėl pilvas auga ne dienomis, o valandomis. Gydytoja liepė atvažiuoti po poros savaičių pasidaryti išsamesnius tyrimus. Atvažiavau, ėmė vedžioti ultragarso aparatu po pilvą, ir kad pradės juoktis – net ašaros byra, nebegali kalbėti. Sakau: „Ką matote, kodėl taip juokiatės?“ Ji sako: „Lina, aš matau ir ketvirtą.“ Tada jau pradėjau juoktis ir aš, pasakiau: „Kai dar po poros savaičių atvažiuosiu, gal ir penktą rasit?“
Išėjau iš gydytojos kabineto, kur manęs laukė pusseserės, jos ėmė klausinėti, kas atsitiko, gal leliukas negyvas, kad aš klykiau taip garsiai? Pasakiau, kad ne verkiau, o juokiausi, nes pilve keturi vaikeliai, tada jų lyties dar nežinojau.
Man atrodė, jei taip yra, taip turi būti, ir viskas. O vyras irgi sureagavo ramiai. Jis iš pradžių netikėjo, bet paskui parodžiau ultragarso nuotrauką. Pirma ultragarso nuotrauka padaryta 5 savaičių – jau tada gydytoja girdėjo, kaip plaka jų širdelės. O vėliau, kai paaugo, gydytojai sakė: „Jėzau, čia rankų ir kojų miškas.“ Vaikų lytį nustatė Kaune, nes į klinikas mane siuntė tolesnei nėštumo priežiūrai. Pasakė, kad bus trys mergaitės, o ketvirtojo vaikelio lyties nenorėjo atskleisti, kol negimė. Gal patys nebuvo tikri. O gal galvojo, kad labai laukiu ir berniuko? Bet aš jau auginau du sūnus, tad mergaitės man – džiaugsmas.
Nėštumas – didelis išbandymas moters kūnui, net ir laukiantis vieno vaikelio. Kaip jautėtės, kai pilve augo ketvertukas?
Nesureikšminau to išnešiojimo, man nėštumas visada patiko. Tada atrodė, kad pilvas normalus, tik kai dabar pasižiūriu į nuotraukas, matau, koks jis buvo didelis. Tuo metu, kai buvau penktą mėnesį nėščia, brolienei Jurgitai prasidėjo gimdymas ir brolis paprašė, kad nuvežčiau ją į ligoninę. Pamenu, sėdime abi priimamajame, laukiame gydytojos. O ta atėjusi čiupt mane už parankės ir vedasi. Sakau: „Ne aš gimdau, o ji!“ Gydytoja paklausė, kiek mano nėštumui savaičių, ir keistai pažiūrėjo, kai pasakiau, kad 21. Pasitikslino, gal 41? „Ne, – sakau, – čia jos keturios.“ Po kiek laiko tą pačią gydytoją sutikau Kauno klinikose, kai jau gulėjau paskutiniais mėnesiais, ji atėjo ir atsiprašė: „Aš tave tada kvaila palaikiau, nepatikėjau, kad laukiesi keturių.“
Iki penkių mėnesių svėriausi, o paskui nustojau, Taip ir nežinau, kiek priaugau per visą nėštumą. Paskutinį kartą, kai buvau užlipusi ant svarstyklių, jos rodė 106 kilogramus. Įprastas mano svoris 70 kilogramų, taigi per nėštumą priaugau vos ne antrą savo svorį. Paskui pasidarė sunku vaikščioti, gydytojai liepė gulėti ir nejudėti. O ką nugulėsiu? Pamenu, palata trečiame aukšte, žiūriu pro langą į skardį, upeliukas teka… Esu gamtos vaikas, man gamta labai svarbi, tad taip užsinorėjau pabūti prie tekančio vandens. Kai gydytojų nebuvo, išėjau iš palatos, nulipau laiptais prie upelio. Bet pro langą kažkas mane pamatė, bėgte iš ligoninės, čiupo už parankės, atskaitė ilgiausią moralą, kodėl vaikštau. Man net ligoninės koridoriais buvo uždrausta vaikščioti. Aš visą gyvenimą esu pratusi judėti, dirbti, man gulėti lovoje neįprasta. Nesijaučiau neįgali, buvo keista, kad visi apie mane taip šokinėja. Nėštumo metu turėjau net du mėnesius išbūti ligoninėje, iki pat gimdymo.
Pats sunkiausias dalykas būdavo naktį apsiversti lovoje. Kai į mano palatą guldydavo kokią naują pacientę, ją iš karto perspėdavau, kad naktį klyksiu. Sakydavau, kad nekreiptų dėmesio, man viskas gerai, bet labai didelis svoris darė savo – taip tempė kirkšnis, kad nevalingai ištrūkdavo klyksmas. Maniau, kad ir pagimdžius tas skausmas jau niekada nebepraeis.
Kojos buvo taip ištinusios, kad netiko jokie batai. Atrodė kaip kaladės. Nusipirkau dviem dydžiais didesnius batelius – vis tiek neįkišu. Teko pirkti vyriškas šlepetes ir vaikščioti su jomis. Man tai buvo smūgis, nes iki mergaičių nėštumo neturėjau batų lygiais padais, visi aukštakulniai. Man batai žemais kulnais atrodydavo kaip kaliošai, bet nėštumo metu turėjau juos avėti.
Koks buvo pirmasis jūsų ir dukryčių susitikimas? Kas liko prisiminimuose iš tų dienų?
Per cezario operaciją anesteziologas man pasakė: „Tik neužsimerk.“ Taigi ir pamačiau jas iškart po gimimo, o dar tiksliau – pirmiausia išgirdau verksmą. Ir pamilau nuo pat pirmųjų akimirkų.
Pirmomis dienomis jaučiausi blogai, nes gimdymo metu netekau labai daug kraujo. Kai mane po operacijos pamatė vyras, persigando – buvau balta kaip popierius, dar nepersivilkusi kruvinų drabužių. Nors ir buvau silpna, prašiau nuvežti pas mergeles, kurios gulėjo neišnešiotukų palatoje. Pirmas įspūdis, kad čia ne vaikai, o lėlės – tokios mažytės, pirštukai kaip degtukai, padukai ne didesni už degtukų dėžutę. Kai mano teta vėliau atvažiavo mūsų aplankyti, ji vos nenualpo. Negalėjo patikėti, kad čia gyvi vaikai, o ne vaškinės lėlės.
Trečią ar ketvirtą dieną po operacijos aš jau vaikščiojau savo kojomis. Ir maitinau pati, nešdavau nutrauktą pienuką. Mus būtų paleidę namo po 2 savaičių, bet vienai dukrytei prasidėjo sepsis, ir mes įstrigome ligoninėse beveik trims mėnesiams.
Kaip sekėsi pačiai namuose tvarkytis su keturiomis naujagimėmis? Tuo metu išsiskyrėte ir su mergaičių tėvu?
Gyveni ir negalvoji, kad sunku. Sukiesi, eini, dirbi. Tik ieškojau būdų, kaip lengviau pamaitinti visas, susidėlioti jų dienos ritmą. Svetima patirtimi nesirėmiau – neturėjau laiko landžioti po internetą. Pati atradau, kad galima pamaitinti visas keturias iš buteliukų nutrauktu pienu, buteliukus padėjus ant sulankstytų vystyklėlių. Atsisėsdavau šalia ir žiūrėdavau, kaip jos valgo.
Pirmais mėnesiais padėti atvažiuodavo mano mama. O mergaičių tėtis atskirai gyventi išėjo 4 mėnesį. Aš pati priėmiau tokį sprendimą. Kilus įtarimui, kad jis turi kitą moterį, padariau jų akistatą, jie prisipažino. Tada nusprendžiau, kad man tokio žmogaus nereikia, nepražūsiu ir viena. Jis manė kitaip, kartojo, kad pati keliais pas jį atšliaušiu, kur aš dėsiuosi su 6 vaikais? Nepražuvau. Kad užsidirbčiau nors kiek papildomų pinigų, sugalvojau, kad galima važiuoti į Lenkijos bazes, nusipirkti pigesnių vaikiškų drabužėlių savo vaikams ir pardavimui. Tą parą, kol keliaudavau, su vaikais pabūdavo mano mama.
Niekada nebuvo tokių situacijų, kad neturėtume ko valgyti. Sulaukėme ir pagalbos – viena firma rėmė kūdikių maisteliu, kartais gaudavome sauskelnių. Praėjo pirmieji, antrieji metai, paskui buvau grįžusi į darbą.
Tikriausiai pati skaudžiausia tema – sveikata. Lukutei pripažintas neįgalumas…
Aš į bažnyčią nevaikštau, bet meldžiuosi nuo vaikystės, man taip įprasta, malda daug kur gelbėja, palaiko. Kai po sepsio Lukutei atsirado komplikacijos, už jos sveikatą reikėjo kovoti. Sunkiausia buvo terapijos, iš Tauragės į Vilnių turėdavau važiuoti kas dvi savaites. Paskui dvejus metus važiuodavome kas mėnesį pasirodyti gydytojams Santariškėse. Tas etapas buvo tikrai sunkus, verkdavau naktimis, kodėl likimas man davė keturias, ir vienai dar šitaip atsitiko? Buvo sunku, bet žinojau, negaliu palūžti, manęs reikia vaikams. Kol žindžiau, stengdavausi nesinervinti, kad vaikams liūdesys nepersiduotų per pieną.
Gydytojai ir dabar nieko nežada Lukutei, jie sako: „Mes nežinome, kaip jai bus, negalime įlįsti į kūno vidų ir pasakyti, kiek pažeistos smegenys.“ Iki šiol lankome kineziterapijos procedūras, masažus, nes jei būtume nieko nedarę, dėl cerebrinio paralyžiaus ji būtų susisukusi kaip bitutė. Jai augant, pastebiu pažangą – pavyzdžiui, per pastaruosius mėnesius išmoko kelis naujus žodžius. Lukutė viską supranta, bet kalba labai nedaug. Labai norėčiau, kad kada nors atsistotų ant kojų ir galėtų pasirūpinti savimi, kai jau manęs nebebus.
Koks dabartinis jūsų gyvenimo etapas?
Lėja, Luknė ir Milena lanko bendrojo ugdymo mokyklos 4 klasę. Milena pagal savo ūgį ir svorį atitinka savo amžiaus normas, ji labai panaši į mane vaikystėje, net eisena tokia pat. Identiškos dvynės Lėja ir Luknė smulkutės, bet auga sveikos, judrios. Visos mergaitės lanko net keletą šokių kolektyvų – nuo šiuolaikinių šokių studijoje iki liaudies šokių mokyklos būrelyje, dažnai koncertuoja. O Lukutė lanko specialią mokyklą vaikams su poreikiais. Mokyklos autobusiukas ją nuveža ir parveža. Ji labai mažytė, sveria vos 13 kilogramų, tad nešioti ant rankų dar nesunku. Džiaugiuosi, kad sesės ją labai myli, kai grįžta iš mokyklos, klegesys, didžiausia šventė visoms. Kai laukiausi, pasvajodavau, kaip bus, kai dukros bus didelės, kaip mes bendrausime, kaip jos padės man buityje. Tik neįsivaizdavau, kad tai nutiks taip greit.
Neseniai turėjau operaciją. Kai grįžau, trys sveikosios sesės mane visaip globojo – išvirė sriubos, net iškepė kugelį! Jos jau puikiai šeimininkauja virtuvėje, moka kepti įvairiausius pyragus. Pavyzdžiui, šįryt mano pusryčiai buvo kava ir Lėjos iškepti keksiukai. Ramiai pusryčiavau ir mėgavausi. Sesės ir indaplovę įkrauna, ir skalbinius sudžiausto, ir su Lukute pabūna – jau turiu pagalbininkių.
Kol vyresnieji sūnūs dar buvo moksleiviai, dirbau. Bet dabar jau trejus metus nedirbu, įsiforminau neįgalios Lukutės priežiūrą ir galiu rūpintis šeima. Turiu ūkį, auginu mėsines vištas, daržoves – nuolatos galvoju, kaip planuoti šeimos biudžetą.
Man svarbu neapsileisti ir pačiai. Turėdama tiek vaikų, negaliu daryti jiems gėdos, turiu būti pati gražiausia! (juokiasi). Visada save prisižiūrėjau, o dėl to, kad atsirado daugiau vaikų, nenustojau to daryti. Jau daug metų sulaukiu kalėdinės „Douglas“ parduotuvės dovanos – ten dirbantys žmonės prirenka pilną dėžę dekoratyvinės kosmetikos, aliejukų plaukams, kremų, kaukių, kvepalų. Visus metus galiu nepirkti kosmetikos. Esu dėkinga, kad einu kaip ponia su kvepalų šleifu, o ne ašaromis barstydama kelią. Manęs niekas nepalauš. Širdyje žinau – kas gyvenime nutiko, tas ir turėjo nutikti.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos RKphotography
Susiję straipsniai
