Prieš 6 metus susipažinome su Gerda Lekaviče – nėščiųjų ir gimdyvių sertifikuota korekcinio treniravimo specialiste ir projekto „Master Mama“ įkūrėja.
Tada Gerda laukėsi antrosios dukrelės ir atsiuntė mums nuotraukas, kuriose stovi ant galvos. Tiesa, spausdinti neleido – kad to neužsimanytų pakartoti kuri nors kita nėštukė.
Istorija įsibėgėjo. Gerda ir toliau stovi ant galvos, tiesa, dabar laukiasi dvynukų.
Pokalbio metu Gerdos ir Tomo dukrai Danielei 7 metai, Mėnulei 5 metai, dvynukų nėštumui pokalbio metu 26 savaitės.
Gerda, visus nustebinote su dvynukais – o ar pati tikėjotės?
Kai manęs paklausia, kaip tai atsitiko, belieka atsakyti – natūraliu būdu. Kai žmonės myli vienas kitą, taip ir nutinka (juokiasi). Po pirmosios dukros gimimo nedegiau dideliu noru turėti dar vaikų. Danielė augo labai nerami, jos neramumo priežasties neatrado joks gydytojas, nors bene metus tęsėsi lakstymas pas specialistus, tyrimai. Visada atsakymas būdavo – vaikas sveikas, jis tokiu būdu išreiškia save.
Antroji dukrytė „atsirado“ žindymo metu, neplanuotai. Žodžio „netyčiukas“ nemėgstu, nes niekas neįvyksta netyčia.
Kai dukros paaugo, supratome, kad norime dar vieno vaikučio. Taip, tai sunku, atima daug energijos, sveikatos, jėgų, finansų, laiko. Bet niekas kitas nesuteikia tiek palaimos, kiek vaikai šeimoje. Vaikai užpildo namus, suteikia vertės ir prasmės.
Apie trečią vaiką vis dažniau pradėjome pajuokauti, pakalbėti, pasakyti garsiai. O tada supratome, kad jau nebejuokaujame, tiesiog norime. Ir pradėjome planuoti. Taip taip – planavome, rinkomės datas. Visi esame gimę tarp balandžio 12 iki gegužės 12. Norėjome, kad trečias vaikas į šitą periodą nepapultų. Planavimą pradėjome spalio mėnesį, nes tada vaikutis gimtų birželio pabaigoje ar liepą. Vis tiek juk iš pirmo karto nepavyksta. Bet – iškart teigiamas teistas! Gimdymo terminas nustatytas birželio 28 dieną, teoriškai atsitraukėme nuo visų gimtadienių per mėnesį.
Kad laukiuosi dvynių, buvo staigmena mums visiems. 6 nėštumo savaitę, per pirmąją apžiūrą ultragarsu, pamačiau sustingusį, į ekraną įbestą gydytojos žvilgsnį. Supratau, kad kažkas blogai. Bet gydytoja pradėjo šypsotis. Nieko nesako, ilgai tyli. Net pasąmonėje nesukrebždėjo, kad čia galėtų būti dvynukai, nes mūsų artimoje aplinkoje nei pažįstame, nei esame kokių istorijų girdėję. Tolimoje giminėje būta, bet jų nepažinojau. Bet kokiu atveju, tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Gydytoja paklausė: „Ar turite dvynukų šeimoje?“. Aš ramiai atsakiau (dar nieko nesuprasdama): „Ne. Tikrai ne.“ O tada supratau ir sušukau: „Ne ne ne ne.“ Vyras su dukromis tuo metu laukė už durų ir išgirdo tą mano ne ne ne. Vyras suprato, kad kažkas negerai, bet kodėl žmona sako besijuokdama?
Kokie jausmai užplūdo?
Kabinete užplūdusios džiugios emocijos greitai išsisklaidė. Ilgai gyvenome nežinomybėje, džiaugsmo buvo nedaug. Vaikutį planavome, pamatę dvi juosteles džiūgavome, o po ultragarso įsijungė saugiklis. Netikėjau, kad viskas bus gerai, galvojau, kad vaikučius prarasiu, visko per daug prisiskaičiau. Pokštų nebeliko, kai gydytoja pamatė, jog berniukai yra viename maišelyje. Jie yra identiški monochorioniniai dvyniai, dalijasi viena bendra placenta. Tai didina komplikacijų riziką. Ilgai nebuvo matyti linijos, kuri rodytų atskirus maišus. Jeigu nėra linijos, – rizika dar didesnė.
Namie pasiskaičiau, ką reiškia viena placenta ir tai, kad nėra atsikyrimo linijos. Pasidarė labai baisu. Galvojau, ką daryti, kad nėštumas būtų sklandus. Ir iš vis, ar galiu daryti kokią nors įtaką? Daug baimės, net labai. Iki tol tokios baimės nebuvau turėjusi.
10–12 savaitėmis kiek palengvėjo, nes sužinojome, kad vis dėlto yra dvynius skirianti linija, kad yra viena placenta, virkštelės šonuose, be to, geri vaikučių svoriai. Tada nusiraminau, bet išliko dvynių transfuzijos sindromo (TTTS) rizika, kuomet kraujotaka tarp vaisių pasiskirsto netolygiai, ir vienas „apvalgo“ kitą. Šio sindromo rizika išlieka iki 24 savaičių – tai labai ilgas laikotarpis. Laimei, to neįvyko.
Kokia dvynių nėštumo priežiūra? Ar teko pagulėti ligoninėse, atlikti nenumatytų tyrimų?
Iki šiol tikrinausi kas 2 savaites. Kadangi dvynių transfuzijos sindromo rizikos nebeliko, sumažėjo ir vizitų – gavau žalią šviesą ateiti po mėnesio.
Nėštumas puikus. Savo įpročių nekeičiau. Supratau, kad judesiu ginekologijai nepadarysiu įtakos. Kadangi rizikų nėra, tai sportu savo dvyniams padaryti blogos įtakos negaliu. Neatsiras nauja placenta ir nedings jau esanti dėl to, kad sportuosiu. Tad rėmiausi MasterMama.lt metodikomis, tęsiau sportą, kvėpavimą, dubens dugno stiprinimą dirbdama kartu su savo klientėmis.
Žinant, kad judesys yra natūralus organizmo veiksmas, atkirti nėštumą nuo judesio nėra logiška. Jeigu būtų prasidėjęs kraujavimas, spazmai, vėmimas, toksikacija, sutrumpėjęs kaklelis, faktas, kad būčiau apribojusi savo veiklą. Bet mano organizmo reakcija buvo normali nuo pat pradžių, todėl gyvenimo būdas nepasikeitė. Toliau vedžiau treniruotes ir sportavau pati.
Socialiniuose tinkluose dalinatės įrašais (pasižiūrėkite ir jūs tiktoke ar instagrame), kaip kilnojate svorius, raunate, stumiate. Kokių sulaukiate reakcijų?
Neatėjo diena X, kai paėmiau girą ir pradėjau ją mėtyti. Ji visada buvo šalia manęs ir aš ją visada mėčiau. Mažiau sportavau tik pirmaisiais mėnesiais, kai buvo daugiau mieguistumo, nuovargio.
Grįžtu prie jau pasakytų dalykų, kad sportas ir judesys negali padaryti įtakos nėštumui, svarbiausia, kad nebūtų persileidimo rizikos. Jeigu jos nėra, galima sportuoti. Laukiantis dvynių, rizikų, žinoma, daugiau. Pavyzdžiui, dusimas, geležies trūkumas, – tai priežastys mažinti krūvį. O jeigu tyrimai geri, kraujavimo nėra, reikia tik pritaikyti treniruotes konkrečiam nėštumui. Niekur neradau rekomendacijos, kad sužinojus, jog laukiesi dvynių, nebegalima kelti svorio X.
Kokį svorį pakeliu? Štangas keliu 20–30 kg, o rankos stūmimą į viršų ir kėlimą – 10–12 kg.
Visuomet klientėms rekomenduoju į mane žiūrėti kaip į motyvaciją, ko galima pasiekti, tačiau įvertinti, kad individualiai ne kiekviena nėštukė gali kelti didesnius svorius ar atlaikyti didesnį krūvį. Tai yra labai rekomenduotina visoms, tačiau reikia atsižvelgti ir į individualius nėštukės atvejus (ligų, sporto, sveikatos istoriją). O jeigu labai norisi kartoti, rekomenduoju turėti šalia patyrusį trenerį. Apskritai – laukiantis, o ypač dvynių, labiausiai tinkamos asmeninės treniruotės. Nors iš pradžių. Pirmiausia asmeninėse treniruotėse galima surinkti žinių, o tada jungtis į grupines treniruotes. Nėštukėms esame paruošę įvadinius įrašus, kuriuose konkrečiai išdėstyta, kaip reikia atlikti pratimus, kvėpuoti. Dar galima pasitreniruoti nuotoliu, o tada jungtis į grupines treniruotes, tada nereikia klausinėti apie kvėpavimą ar judesį, nes viskas jau aišku. Grupinėse treniruotėse irgi pasiekiami puikūs rezultatai. Taip dirba visa „Master Mama“ trenerių komanda.
Ar pagalvojate, kaip į tokią, kaip jūs, būtų sureagavę prieš 30 metų?
Gal būtų išvežę ar atėmę vaikus (juokiasi). Mama yra parašiusi žinutę – nesiųsk man šitų nesąmonių. Visi supranta, kad aš žinau, ką darau. Juk aš tuo gyvenu, toje temoje esu daugybę metų. Tai nėra nesąmonės, kurias staiga sugalvoju ir darau. Viskas pagrįsta, patikrinta, įrodyta.
Nėštumui įsibėgėjus, ilgam skridote į mylimą Tenerifę. Kokia ten nėštukių priežiūra?
Nebuvo lengva priimti sprendimą – skirsti ar likti. Bilietai buvo nupirkti dar iki nėštumo. Gydytoja į mano mintį pagyventi Tenerifėje pirmiausia žiūrėjo skeptiškai. Juk išvažiuoju tuo periodu, kai labai svarbu laiku pamatyti transfuzijos riziką. Jeigu būtų pasirodę pirmieji požymiai, mane būtų turėję siųsti į Švediją atlikti nedidelę operaciją. Tokia procedūra, atliekama gimdos viduje, gali išgelbėti dvynius. Tenerifėje gyvenau rizikuodama, kad man gali prireikti tos operacijos. Nutariau skristi ir, jeigu prireiks, parskristi atgal.
Tenerifėje du mėnesius mane prižiūrėjo privati ginekologė. Ultragarso tyrimą atlikdavo kas dvi savaites. Ispaniška priežiūra man labai patiko. Lietuvoje lankiausi Kauno klinikose, o ten – privačioje klinikoje. Ultragarso aparatas ryškesnis, duoda visą išrašą, atsiunčia paštu nuotraukas, vaizdinę tyrimo eigą. Lietuvoje to nėra (gal privačioje klinikoje tai ir gaučiau). Gydytoja laisvai kalbėjo angliškai, mokslus baigusi Londone. Tiek Lietuvos, tiek Ispanijos gydytojai dirba pagal tuos pačius europietiškus standartus, tarp jų nėra jokių skirtumų. Ispanė gydytoja matavo viską tą patį ir atsakingai. Jaučiausi saugi tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje.
Daug energijos ir geros savijautos man suteikė tai, kad šaltuoju periodu išskridau į šiltus kraštus. Lietuvoje per daug dirbau, buvau nuvargusi, o tai nebuvo gerai nei nėštumui, nei man. O nedirbti neišeidavo, nes juk tai mano studija, mano darbas, mano klientai. Bet niekas nesugriuvo. Palikau savo komandą, tris treneres. Rezultatai puikūs, žmonės patenkinti. Mano trenerės nuostabios. Užjaučia nėštukes ir pogimdyves, suteikia informacijos, neskaičiuoja laiko, ir mes kartu visada mokomės tos pačios MasterMama korekcinio treniravimo krypties.
Aš pati iš Tenerifės vesdavau treniruotes nuotoliu, žinoma, sportavau ir pati. Eidavau į treniruotes, kurios skirtos man, mano krūviui, mano džiaugsmui. Lankiau sporto klubą, funkcines treniruotes, jėgos treniruotes su svoriais. Visi išpūtę akis žiūrėjo, negalėjo patikėti, man visada padėdavo lengvesnį svorį. O aš pasikeisdavau į tokį, kokio man reikia.
Grįžusi toliau vedu treniruotes, pasilikau asmenines ir, kai reikia, pavaduoju grupines. Daugiausia dabar dirbu nuotolio formatu – vedu konsultacijas nėščiosioms, pogimdyvėms, nėščiųjų ir pogimdyvių grupines treniruotes. Nemanau, kad darbus nuotoliu stabdysiu, bet bus matyt.
Pasakojote, kad laukdamasi dukrų treniruotes vesdavote iki gimdymo, o paskui po savaitės jau grįždavote.
Šį kartą tikrai taip nebus. Mes nežinome, ką reiškia turėti 4 vaikus, o tie 4 vaikai atsiranda labai staiga. Nuo 2 vaikų „šokam“ į 4, ir keičiasi labai daug kas. Daug žmonių, į automobilį netelpame, namai maži, vienas mažas tualetas su vonia. Dar svarbiau, kaip mums seksis susitvarkyti psichologiškai. Pagalbos turime tik tada, kai išsikviečiame tėvus iš kitų miestų, tad dažniausiai būsime dviese su vyru, du kūdikiai ir dar kiti du maži vaikai, kuriems irgi būna verksmo dienų, o kur dar Danielės pirma klasė.
Svarbiausia – nusiteikimas. Negalvoti, kad kai kūdikių auginimas kančia, o atvirkščiai – nuotykis, įdomus gyvenimo etapas, kurį reikia išjausti, leisti gyvenimui vesti už rankos. Ir visur mes grįšime, darbas nedings, o MasterMama.lt studija veiks ir toliau su trenerių komanda. Kviečiame apsilankyti nėštukes, pogimdyves, šeimas, tėčius, treniruočių yra visiems!
Ačiū už pokalbį.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Romanos Tamulionienės, Romana Photography
