Gimus kūdikiui žodis „raida“ tampa kasdieniniu. Fizinė, motorinė emocinė, neurologinė, kalbos, mitybos ir dar galybė raidų užklumpa mažą vaiką. Visur reikia spėti, neatsilikti.
Pokalbiui pakvietėme kineziterapeutę Editą Zavackienę. Editos specializacija – pačių mažiausiųjų raida. Kineziterapeutė namuose turi du raidos pavyzdžius – 4 ir 1,5 metų dukrytes. Jos yra idealūs modeliukai, kai reikia paskelbti auditorijai edukacinius įrašus – jais Edita dalinasi paskyroje @sportuojam_su_mama, o mažųjų klientų laukia savo klinikoje „Sportuojam su mama“.
Edita, kodėl pasirinkote dirbti su kūdikėliais, kurie nemoka pasakyti ar parodyti?
Mano istorija panaši į daugelio, kai standartiškai, po pirmo vaiko gimimo, mama nebegali dirbti ir pradeda kažką kurti. Pažįstu daug mamų, kurios po vaikučio gimimo pradėjo megzti, siūti, tapyti, o aš pradėjau kurti kineziterapinį turinį.
Pats gyvenimas taip sudėliojo, kad dar prieš gimstant dukrai į mano kabinetą ateidavo vis daugiau kūdikių, – be jokio mano įsikišimo, tiesiog informacijai sklindant iš lūpų į lūpas. Vienu metu buvo nemažai vaikučių su negalėmis – cerebriniu paralyžiumi, autizmo diagnoze. Jų vis daugėjo, kol galiausiai nutariau orientuotis tik į vaikučius.
Vis dėlto neslėpsiu, kad kineziterapijos kelio pradžioje man buvo paprasčiau dirbti su suaugusiaisiais. Meilė kūdikiams augo po truputį, o jau kai susilaukiau pirmosios dukrytės, supratau, kad kūdikio raida tėveliams gali kelti daug neaiškumų ir klausimų. O jeigu tai pirmasis vaikas, tai nežinomybių ir baimių dvigubai daugiau. Todėl ir nusprendžiau sukurti tai, kas palengvintų mamoms kūdikių auginimą ir išsklaidytų įvairias baimes. Juk kai turi informacijos, – nerimauji kur kas mažiau. Taip atsirado paskyra „Sportuojam su mama“.
Dauguma mano, kad kineziterapija skirta tik probleminiam kūdikiui?
Anaiptol. Nors kineziterapija ir yra gydymas judesiu, vis daugiau žmonių kreipiasi į kineziterapeutus, nors niekuo nesiskundžia. Jie nori sportuoti ir judėti taisyklingai. O kineziterapeutas yra tas žmogus, kuris gali patarti ir prižiūrėti, kad judesiai būtų atliekami fiziologiškai taisyklingai.
Tai ypač svarbu kalbant apie kūdikius pirmaisiais gyvenimo metais. Jeigu būtų mano valia, aš visiems suteikčiau galimybę konsultuotis su kineziterapeutu iki (bent jau) vaikščiojimo laikotarpio pradžios. Kineziterapeutas ne tik įvertins mažylį, bet ir parodys pratimus, pamokys, ką daryti namuose, kad vaikutis iki ėjimo laikotarpio būtų maksimaliai stiprus ir nieko nepraleistų. O kai mažylis pradeda vaikščioti, kartu įsitikiname, kad kūdikis stabiliai išlaiko čiurnas ir taisyklingai eina.
Kaip jums pavyksta konkuruoti su gausiu turiniu internete? Juk suvedę raktinius žodžius „kūdikio mankšta“, rasime pilną internetą filmukų.
Jutubo kanale labai daug vaizdo įrašų, kuriuose informacija ne visada teisinga. Žinoma, yra tėvelių, kurie mieliau naudos jutube rastas mankšteles negu konsultuosis su specialistais, bet yra ir labai sąmoningų tėvų, kurie supranta, kad ne visa informacija gali būti teisinga ir ne visi pratimai gali būti tinkami būtent jų mažyliams. Tėveliai klausinėja, konsultuojasi, nori personalizuoto požiūrio į vaiką. Nemanau, kad mes, gyvai konsultuojantys ir galintys įvertinti mažylį specialistai, būsime nukonkuruoti anoniminių filmukų.
Senesniais laikais raidos rėmai buvo labai griežti. Paskui jie išsiplėtė. Dabar vėl pradeda trauktis. Kodėl?
Dabar mes turime nustatytus intervalus įgūdžiams atsirasti. Pavyzdžiui, apsivertimo ant pilvuko įgūdis turi atsirasti tarp 3 ir 5 mėnesių ir pan. Nors ir yra tas intervalas, kuris apima įgūdžio atsiradimą „nuo… iki“, tačiau rėmai liko.
Kad ir kaip būtų, vaikutis vystosi pagal tam tikrus įgūdžius, ir tie nauji įgūdžiai nurodo mums, suaugusiesiems, kad vaikeliui viskas gerai. Jeigu pusės metų vaikutis guli ant nugarytės, nejuda ir daugiausiai ką gali padaryti – pasukioti galvą į šonus, tai jau yra signalas, kad kažkas ne taip. Vadinasi, nervų sistema nesivysto tinkamai, nes pusės metų kūdikis turi mokėti daug daugiau.
Tėvelius mokau stebėti, matyti, ar vaikučio raida nevėluoja. Atminkime, kad pirmųjų metų kūdikiai yra labiausiai imlūs, mažylis išmoksta labai daug dalykų, nuo visiškai bejėgio kūdikėlio jis tampa vaikščiojančiu žmogeliuku.
Kaip jūsų dukrytės vystėsi, ar idealiai atitiko raidos normatyvas? Gal esate reiklesnė joms?
Man visi sakė – kaip jūsų vaikams pasisekė, nes mama specialistė. Mano vaikai, deja, sporto ir mankštų gavo kur kas mažiau, nei mano klientai. Mano privilegija yra ta, kad aš turiu žinių. Jei matydavau, kad kažkas šiek tiek vėluoja, pavyzdžiui, dukrytė laiku neatsistoja ant keturių, šiek tiek daugiau padirbėdavome toje vietoje, kad tilptume į mėnesių rėmus. Tėveliams irgi labai rekomenduoju turėti kuo daugiau žinių, būtent tai ir transliuoju savo paskyroje ir mokau konsultacijų metu, nes tuomet viskas kur kas paprasčiau.
O kad medikai neapsaugoti nuo įvairių situacijų, parodė ir mano istorija. Kai laukiausi antros dukrytės, man nustatė virkštelės patologiją. Anksčiau nebuvau su tuo susidūrusi, nežinojau, kad tokie dalykai apskritai būna. Įprastai virkštelė turi 3 kraujagysles, o manoji turėjo 2. Išgyvenau labai didelį stresą, daug visko su vyru skaitėme. Informacijos mažai, atvejis nelabai dažnas. Kokios to pasekmės? Ar tokie vaikai gimė sveiki? Skaičiau kelias istorijas, kur mamytės pasakojo, jog viskas buvo gerai, vaikučiai gimė sveiki, tačiau kaip toliau klostėsi jų gyvenimas – niekur neradau. Iki pat gimdymo nežinojome, kas mūsų laukia.
Dukrytė gimė sveika, bet jos raidą stebėjau itin akylai. Gal dėl mažesnės kraujotakos jai trūko deguonies ir maisto medžiagų, juk viską gaudavo tik iš 1 kraujagyslės. Juk deguonies trūkumas pirmiausiai pakenkia centrinei nervų sistemai. Jeigu deguonies trūksta gimdymo metu, ilgas bevandenis periodas arba mažylis prisigėręs vandenų, – į viską reaguoja centrinė nervų sistema. Tokie vaikučiai nebūtinai bus neįgalūs, tikrai ne. Bet jie gali turėti didesnę raumenų įtampą, gali vėluoti įgūdžiai. Kuo didesnis centrinės nervų sistemos pažeidimas, tuo sunkesnės pasekmės.
Pacientų raidos specialistams netrūksta. Reabilitacijos ir raidos centrai perpildyti. Ar dėl geresnės diagnostikos, ar tėvai labiau išprusę, kad tiek padaugėjo vėluojančios raidos kūdikių?
Vikučiai gimsta tokie patys, kaip visada, tik informacijos šiais laikais daugiau. Juk žodis kineziterapeutas dar prieš 10 metų buvo mažai kam ištariamas, o dabar net senjorai puikiai žino, kas tai yra. Kai pradėjau dirbti, mes, visos kineziterapeutės, buvome vadinamos seselėmis.
Dabar daug informacijos, daug sportuojančių su kineziterapeutais žmonių. Tėvai domisi ir mato teigiamą kineziterapijos įtaką, kaip vaikučiai po kelių užsiėmimų pasistūmėja tose srityse, kur prieš tai vėlavo. Kartais užtenka tik kelis kartus tinkamai parodyti, kaip atliekamas judesys, ir kūdikis jį išmoksta.
O kas būtų, jeigu mes raidos neskatintume? Juk vaikas vis tiek kažkada atsistos ir nueis. Nuo to, kad pradėjo vaikščioti vėliau, jis nebus prastesnis?
Kartais tikrai taip – yra atvejų, kai vaikutis auga, jo įgūdis suvėluoja, bet jis jį įgyja. Nė vienas iš vaikų neliks neįgalus, jei nesilankė pas kineziterapeutą. Bet įgūdžiai ir vaiko motorinė raida yra tiesiogiai susijusi su vaiko smegenimis. Kai vaikas juda ir atlieka tuos judesius, kurie jam priklauso atlikti tuo amžiaus tarpsniu, jo smegenys geriau vystosi, lavėja, bręsta. Tokie mažyliai ne tik fiziškai stiprūs, jie geriau sutelkia dėmesį, lengviau mokosi, dažnai net geriau kalba.
Pasitaiko situacijų, kai mama atveda pirmoką ar antroką, kuriam jau skauda nugarą. Ir, deja, bet nei vienas specialistas neatkapstys ištakų, pačios pradžios – kodėl taip nutiko. Galbūt per pirmuosius gyvenimo metus kažkas buvo pražiūrėta, kas ateityje padarė įtaką tam, kad dabar yra tokia problema. Juk pirmokas iš esmės neturėtų jausti nugaros skausmų.
Tad pirmieji gyvenimo metai yra labai svarbūs tam, kad ateityje vaiko kūnas būtų tvirtas. Aišku, dar daug laiko ir galimybių jam laikyseną susigadinti prie kompiuterio ar telefono. Todėl labai raginu pirmaisiais metais stebėti, kad viskas būtų gerai, vaikutis būtų tvirtas, tiesus, kad neliktų spragų.
Ką galvojate apie perteklinį raidos skatinimą, kai per žaislus ir priemones namuose nebematyti paties kūdikio?
Toks atvirkštinis dalykas įvyksta dėl tėvelių žinių stokos. Kai domiesi, žinai pagrindinius darbo su vaikučiu principus, žinai, kaip organizuoti žaidimų erdvę – viskas vyksta sklandžiai. Kai neturi žinių, visada atrodo, kad kažko nepadarei iki galo, nenupirkai tinkamo daikto, neatlikai su kūdikiu tinkamų lavinančių užduotėlių ir t.t. Krūvos žaislų, spalvų, veiklų, vaikus perstimuliuoja, jie tampa dirglesni, irzlesni, nes nervų sistema neaprėpia tiek visko, kiek jai duodama. Todėl svarbus balansas ir žinojimas, su kokiais žaislais tuo amžiaus laikotarpiu reikėtų žaisti, kiek jų turėti, kaip organizuoti erdvę namuose, kad vaikutis turėtų galimybę tinkamai vystytis ir judėti.
Kokius raidą skatinančius daiktus esate nupirkusi savo dukroms?
Savo vaikams visada stengiuosi skatinti judesį. Nuo to laikotarpio, kai vaikas pradeda vaikščioti, nebenaudojame jokių vežimų (tik išskirtiniais atvejais, kai reikia įveikti didesnį atstumą). Kasdieninis pasivaikščiojimas lauke turėtų būti be vežimų, be mašinyčių, kad vaikas kuo daugiau judėtų ir eitų pats.
Vaikų sensorinė sistema nebrandi, ją irgi reikia lavinti. Tam puikiai tinka, pvz., kamuoliukų baseinas. Tėvams tokie dalykai nelabai patinka, nes daro namus netvarkingus, bet kamuoliukų baseinas yra labai naudingas.
Namie turime iš kaladėlių susidedančią laipynę, kurią vaikas gali pereiti, perlipti, perropoti. Detales galima sudėti įvairiai, į žemenę ar aukštesnę kombinaciją.
Kas tik turi galimybę, patariu turėti Montessori priemonių, kuriomis vaikas gali pereiti, perlipti – tai tramplynukai, sienelės. O kartais viso to net nereikia, jeigu daug laiko leidžiate lauke ir žaidimų aikštelėse.
Dabar tikrai labai sumažėjęs vaikų judėjimas ir fizinis aktyvumas. Atėję mokyklinukai nesugeba taisyklingai atsitūpti. Pritūpiant abi pėdos turėtų būti prispaustos prie pagrindo, o dabar vaikai tūpdami kelia kulnus ir lieka tik ant pirštų galiukų. Vaikai nebegali normaliai įtūpti dėl sutrumpėjusių raumenų, nes daug laiko sėdi. Anksčiau vaikus varydavo iš lauko namo, o dabar vaikus iš namų turime vyti į lauką.
Trys jūsų patarimai šeimai, susilaukusiai kūdikio?
Pirmas. Pradėkite nuo žinių surinkimo. Tėvai jaučiasi ramūs ir stiprūs, kai jie žino. Nueikite į konsultaciją pas specialistą, tada nereikės praleisti daug laiko ieškant ir atrenkant informaciją iš didelio jos kiekio. Idealu turėti kuratorių – kineziterapeutą, kuris gali stebėti jūsų vaiko raidą, esant poreikiui, pamokyti ir patarti.
Antra. Neklausykite visų iš eilės patarimų ir nelyginkite savo vaikų su kitais vaikais. Tai ypač populiaru feisbuko grupėse. Viena mama parašo – „mes jau stovime“, o 20 mamų puola statyti dar nepasiruošusius tam mažylius ir pridaro dar daugiau problemų.
Trečia. Neįmanoma paskatinti vaiką judėti, patiems to nedarant. Teks ir jums pakilti nuo sofos, teks ir paropoti kartu, ir pašliaužioti. Tėveliai dažnai nori naudoti pagalbines priemones, ir aš jų nedraudžiu (išskyrus vaikštynes ir šokliukus), bet visą laiką laikyti mažylį gultuke ar nešyklėje, o pačiam užsiimti savo reikalais, – nepavyks. Jeigu judėsite jūs, judės ir vaikas.
Susiję straipsniai
