Istorijos vingiai, palikę ryškų pėdsaką rašytiniame žodyje
Diana Guogienė, vertėjų biuras „Magistrai“
Kodėl tiek daug netariamų, „tuščių“ raidžių kad ir žodžiuose night ar subtle? Kodėl tokiu pat principu rašomi žodžiai tariami skirtingai? Kodėl fear tariame [fɪə], bet bear – jau [bɛə]? Ir kaip jums toks variantas – norėdami pasakyti „priemiestis“ angliškai, tariame [bʌrə], bet rašome – laikykitės – borough?.. O miestelio pavadinimą, kurį tariame [glɔstə], rašome Gloucester?.. Kurių galų tarti [lestə], o rašyti rašyti Leicester? – Kam gi anglakalbiai taip viską perdėtai apsunkina? Toks klausimas anksčiau ar vėliau iškyla visiems anglų kalbos besimokantiems užsieniečiams. O ir gimtakalbiai retkarčiais vieni kitų klausia, ar tik ne laikas į anglų kalbos rašybą sugrąžinti sveiką protą.
O juk pastaroji maždaug tūkstantmečiu senesnė negu lietuvių kalbos rašyba. Kiekvienas istorijos sluoksnis paliko ryškų pėdsaką, kol susiformavo dabartinė, ne ypač logiška, daug ką į neviltį varanti anglų kalbos rašybos sistema.
Pirmiausia, ko gero, reikėtų apžvelgti, kaip susiformavo anglų tauta ir jos kalba. Kai 43 mūsų eros metais ėmėsi užkariauti Didžiąją Britaniją, anglų ten dar nė kvapo nebuvo. Tuo metu Britų salose gyveno keltiškai kalbančios gentys, kurių kalba nė iš tolo nepriminė anglų kalbos. Kai kurių iš jų palikuonių dar išlikę salyno pakraščiuose iki šių dienų.
O anglų tautos istorija prasideda tik pradėjus žlugti Romos imperijai. V a. pradžioje Roma atitraukė savo kariuomenę iš salų ir nebereagavo į tuometinio vietininko raginimus bent dalį jos sugrąžinti. Istorikai taip ir negali atsakyti, kodėl ir kaip į pietrytinę salos pakrantę iš žemyno ėmė masiškai keltis germanų gentys. Gali būti, kad vietiniai juos tiesiog kvietėsi kaip karius, kad padėtų ginti kraštą. Gausiausia iš atsikėlusiųjų buvo anglų gentis iš Pietų Jutlandijos. Šių atvykėlių, o vėliau visų germanų apgyvendinta teritorija ir buvo pavadinta Anglija.
Skaitytojams tikriausiai bus įdomu sužinoti, kokia yra žodžio „Anglija“ reikšmė, nors tiesiogiai su rašyba tai ir nesusiję. Dažnai linkstama teigti, kad Anglijos pavadinimas kilęs iš angliško žodžio angle, reiškiančio kampą. Tačiau Jutlandijoje šis žodis reiškė šį tą kito, t.y. angul – kabliuką žuviai žvejoti. Pastarasis kilęs iš indoeuropietiškojo ankulo, reiškiančio „lenkti”. Taigi, suprask, anglai yra žvejai, meškeriotojai.
Į salas atsikėlusios germanų gentys jau turėjo savo raštą. Jos, kaip ir dera vikingų pirmtakams, naudojo runas. Gerai įsižiūrėję, pastebėsime panašumų tarp runų ir lotyniškojo rašto. Pavyzdžiui, ᚺ runa atitinka H raidę. Nesunkiai atspėsime ir runų ᚱ ar ᛒ atitikmenis lotynų kalbos abėcėlėje.
Tuo metu Britų salas jau buvo pasiekusi ir lotynų kalba. V a. kraštas pakrikštytas, veikė vienuolynai. Juose buvo kalbama, skaitoma ir rašoma lotynų kalba. Laikui bėgant, vienuoliai pradėjo rašyti ir senąja anglų kalba. Tik pastarieji, kitaip negu pirmieji atvykėliai, naudojo lotyniškus rašmenis, runas pasitelkdami tik tiems garsams, kuriems užrašyti raidžių lotynų kalboje dar nebuvo. Pavyzdžiui, vietoje th rašė þ arba ð runas. Tad žodis „kelionė“ (vok. Reise) buvo rašomas raiðō.
Skandinavams įsigalint jūroje ir apgyvendinant vis naujas pakrantes, atsirado vikingai. Pastarieji dominavo Šiaurės jūroje, todėl ir didelė Britanijos gyventojų dalis pradėjo kalbėti angliškai. Šis kalbos arealas ir tapo Anglija. Taip nusistovėjo anglų tautos teritorijos ribos.
Skandinaviškasis anglų laikotarpis staiga baigėsi 1066 metais, kai Angliją užkariavo iš pietų atplaukę normanai – Prancūzijos šiaurėje susiformavusi etninė grupė, kuri susidarė susimaišius užkariautojams vikingams, vietiniams frankams ir galams. Pastarieji kalbėjo prancūziškai. Anglijoje prasidėjo prancūzų kalbos dominavimo laikotarpis, labai primenantis lenkų kalbos įsigalėjimą Lietuvoje po Unijos. Prancūzų kalba buvo laikoma aristokratų kalba, o angliškai kalbėjo vien prasčiokai.
Ar žinote, kodėl anglų kalboje gyvūnų ir jų mėsos pavadinimai visiškai nepanašūs? Štai lietuvių kalboje iš jaučio gauname jautieną, iš vištos – vištieną, ir t.t. O anglų kalboje višta būtų hen, o vištiena jau chicken ir netgi poulet. O priežastis, pasirodo, ta, kad valstiečiai naminius gyvūnus vadino savo „prasčiokiškos“ anglų kalbos žodžiais, o jų patiektą mėsą kilmingieji jau įvardydavo prancūziškai. Todėl ir augina šiandien anglai ox, o valgo beef.
Normanų laikotarpis lėmė didžiulius Britanijos kalbinio kraštovaizdžio pokyčius. Į anglų kalbą plūstelėjo daug prancūziškos kilmės žodžių. Iš tiesų, vos 26 proc. dabartinės anglų kalbos žodžių yra germaniškos kilmės. Dar po 29 proc. – lotyniškos ir prancūziškos kilmės žodžių. Tai paaiškina, kodėl anglų kalba taip skiriasi nuo kitų germanų kalbų – vokiečių, olandų ar danų.
Žinoma, įsigalėjo prancūziškos rašybos taisyklės. Prancūzų kilmės žodžiai anglų kalboje buvo rašomi kaip originale. Pavyzdžiui, angliškas žodis charming iš tiesų yra ne kas kita kaip prancūziškas charmant, tik galūnė angliška. Kadangi anglų kalboje dauguma žodžių prancūziškos ar lotyniškos kilmės, šie žodžiai buvo pradėti rašyti kaip originale, o tarimas priderintas prie anglų kalbos darybos principų. Tad jeigu atsakyti kodėl vietovės [lestə] pavadinimas užrašytas Leicester, tai prancūziška rašyba angliškam žodžiui. Ištarkite vadovaudamiesi prancūzų kalbos taisyklėmis ir gausite tą patį kaip ir tarant angliškai.
Visą tą laiką poveikio anglų kalbai turėjo ir lotynų kalba, nes dauguma rašto kūrėjų, paprastai vienuolių, puikiai ją mokėjo ir laikėsi lotyniško rašytinio teksto standartų. Taip iš anglų kalbos išgaravo paskutiniai runų likučiai ir nuo XIV a. raidės þ ir ð pradėtos rašyti th, pavyzdžiui, thin pakeitė þin.
Renesanso laikotarpiu laukė dar vienas reikšmingas poslinkis. Jei iki tol angliškus žodžius buvo galima rašyti taip, kaip girdi, tai per Renesansą nusistovėjo suvienodinta, standartinė žodžių rašyba. Postūmiu žodžių rašybai vienodinti tapo pradėję plisti spausdinti leidiniai. Visi nuolankiai sutiko, kad žodžius pritinka rašyti tik taip, kaip spausdintose knygose, šiukštu ne kitaip.
Visgi, kaip tik tuo metu anglų kalboje prasidėjo didysis balsių poslinkis. Jis tęsėsi maždaug tris šimtmečius ir lėmė pakitusį balsių tarimą. Tai, kas iki tol buvo tariama kaip [bɔ:t], o balsio ilgumui pabrėžti buvo rašomi du vienodi balsiai, pavyzdžiui, boot, pradėta tarti kaip [bu:t] (batas). Tam tikrose pozicijose [i] pradėta tarti kaip [ai] (pvz., high), [a] kaip [æ] (pvz., bag), o ilgoji [e:] ar [ė], anksčiau rašyta ee, pradėtas tarti kaip [i:], ir taip toliau. Daugiau apie šį fonetinį pokytį rasite pasigilinę į nuorodą aukščiau. Beje, pasikeitė ne vien balsių tarimas. Iš raidžių derinio kn išgaravo garsas k. Taip žodis knight (riteris) pradėtas tarti [naɪt], o ne [knɪht]. Didyjį balsių poslinkį geriausiai pajusite palyginę anglišką ir vokiškus žodžius, abu reiškiančius „vardas“. Angliškai name, vokiškai Name. Tik tariame visai skirtingai – [neɪm] vs [na:mə].
Dar kiek vėliau, XIX a. pradžioje, skirtingais keliais pasuko anglų ir amerikiečių anglų kalbos rašyba. 1828 m. Noah Websteris išleido pirmąjį Amerikoje sudarytą žodyną, kuriame nutarė sekti vietine žodžių tartimi ir taip akcentuoti amerikiečių atsiskyrimą nuo metropolijos. Todėl, angliškasis colour (kuris, beje, atkartoja prancūzų kalbai būdingą rašybą), Amerikoje pradėtas rašyti color. O Marlborough vietovės rašyba supaprastinta iki Marlboro. Taip amerikietiškojo anglų kalbos varianto rašyba ir vėl priartėjo prie tarimo.
Ir tai dar ne viskas. Plintant spausdintam žodžiui, į visas Europos kalbas, taigi ir į anglų kalbą, ėmė skverbtis gausybė žodžių iš tolimesnių kraštų. Jie paprastai buvo rašomi taip, kaip originalo kalboje, bet tariami pagal anglų kalbos fonetinius principus. Taip, pavyzdžiui, į anglų kalbą pateko graikiškas žodis pneumonia, o jo tarimą pritaikius prie anglakalbių poreikių, jis virto [nju:meuniə]. Tas pats atsitiko ir su italų ar vokiečių kilmės žodžiais cappuccino, violoncello, Zeitgeist ir kitais.
Apibendrinant, anglų kalbos rašyba gal atrodo tikras košmaras naujokams, tačiau įgudusiems vartotojams ir kalbos entuziastams ji lyg gyvosios istorijos muziejus. Kaip ir viskas Britų salose, kalba ten alsuoja tūkstantmečių istorija. Telieka kiekvienam asmeniškai pasirinkti, kaip į ją reaguoti: piktintis ar žavėtis. Bet kokiu atveju, tokia rašyba – angliška savastis.
Apie autorę: Apie autorę: Diana Guogienė yra vertėjų biuro „Magistrai” vadovė, VU lektorė, dėstanti anglų kalbos fonetiką ir sinchroninį vertimą; akredituota ES institucijų vertėja; SKVC Studijų vertinimo komisijos narė. Diana kuria ir savo YT kanalą, skirtą kalbos įdomybėms.
