Vaikas verkia… Tikriausiai tėvai žino akimirkas, kai netikėtos vaiko ašaros ir emocijų pliūpsnis išmuša iš vėžių. Kaip reikėtų reaguoti į vaikų ašaras, kokios dažniausios tėvų daromos klaidos ir kuo derėtų pakeisti priekaištingą „nustok žliumbti!“?
Apie šiuos ir daugelį kitų susijusių aspektų pasakoja nesmurtinės komunikacijos metodo praktikė Enrika Benevičienė.
Kodėl žmonės apskritai verkia?
Prieš pradėdami kalbėti apie emocinį poreikį verkti turėtume suprasti ašarų mechanizmą. Jos atlieka trejopą funkciją – bazinę, refleksinę ir emocinę. Bazinės ašaros – skystis, padedantis akies obuoliui nuolatos išlikti drėgnam. Fiziologinės ašaros padeda pašalinti svetimkūnius, ligų sukėlėjus ar kitus dirgiklius. Na, o emocinės ašaros vertos atskiro dėmesio.
Evoliuciškai ašaros atliko vieną svarbią funkciją – siuntė žinutę bendruomenei, kad žmogui kažkas yra negerai, jam reikia pagalbos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad verkimas turi kur kas daugiau privalumų. Pasirodo, tai yra vienas iš būdų atsikratyti streso. 98 proc. ašarų sudėties – vanduo ir druskos, o likusi dalis – streso hormonai, toksinai ir kiti komponentai. Tai reiškia, kad verkdami tiesiogine ta žodžio prasme šaliname stresą iš kūno.
Tyrimai taip pat atskleidė, kad verkimas gali sumažinti skausmą, išlaisvina laimės hormonus, padeda lengviau užmigti ir gerina virškinimą. Be to, emocinės ašaros padeda sureguliuoti kvėpavimą, subalansuoja emocinę būseną ir, žinoma, informuoja aplinkinius žmones, kad mums reikia palaikymo ir pagalbos.
Tai nereiškia, kad nuo šiol visi turėtume verkti kiekvienai progai pasitaikius. Joks kraštutinumas nėra sveikas. Tačiau, kai tikrai reikia, turime leisti sau išsiverkti. O jei galime išsiverkti ne vienumoje, užsidarę nuo kitų, bet kaip tik tarp kitų, atvirai ir su besąlygišku priėmimu, tai kuria neįtikėtinai stiprius socialinius ryšius, stiprina pasitikėjimą savimi, subalansuoja ir normalizuoja emocijas bei jų priėmimą.
Ar skiriasi vaiko ir suaugusiojo ašarų priežastys?
Kūdikiai didžiąją savo komunikacijos dalį išreiškia verkimu. Vadinasi, verksmas atlieka komunikacinę funkciją. Nors įdomus faktas, kad kūdikiai žymiai dažniau rėkia, nei iš tiesų verkia. Atrodo, kad girdime verksmą, tačiau ašarų nebūna. Toks komunikavimo būdas yra priimtinas, kol vaikas nesugeba kalbėti visiems suprantama kalba.
Vaikui augant, pamažu mokome jį pereiti prie kitų būdų – parodyti pirštu, atnešti ar parodyti, ko nori, įvardyti skiemeniu ar žodžiu, t. y. pereinama prie kalbinės raiškos. Vis dėlto ir suaugusieji komunikuoja verkdami. Tik tai daro žymiai rečiau ir subtiliau. Manyčiau, kad vaikų ir suaugusiųjų verkimo priežastys nesiskiria, skiriasi tik jų naudojimo dažnis ir būdas.
Didelė dalis dabartinių tėvų augo aplinkoje, kur ašaros (ypač berniukų) buvo nepriimtinos, o žmonės laidydavo frazes – „neverk, būk vyras“. Ar labai sunku tokiems žmonėms persilaužti ir tapti kitokiais tėvais, nei jie patyrė vaikystėje?
Man atrodo, kad pati sunkiausia užduotis – išpildyti sau duotą pažadą: „Aš nedarysiu savo vaikams to, ką man darė mano tėvai.“ Stengiamės, darome naujus sprendimus ir tariamės, bet neretai pakliuvę į stresinę situaciją vis tiek elgiamės taip, kaip nenorėjome. Dėl to turime padėkoti savo smegenims.
Stresinėje būsenoje įsijungia mūsų migdolinis kūnas (smegenų dalis, atsakinga už žmogaus emocijas) ir aktyvuoja reakciją: „Pulk, sustink arba bėk.“ Tai – resursinė būsena, todėl kitos smegenų sritys (išsivysčiusios vėliausiai, atsakingos už emocijų kontrolę, racionalius sprendimus ir pan.) tiesiog išsijungia.
Stresas yra būsena, kuri mobilizuoja, išskiria reikiamus hormonus ir paruošia kūną veiksmui. Tai atlikdamos smegenys sunaudoja labai daug kūno energijos, todėl apribojami kiti smegenų pajėgumo ištekliai, imame vadovautis automatiniais atsakais. O tai yra ne kas kita, kaip stipriausi neuroniniai ryšiai mūsų smegenyse – tie, kuriuos patiriame dažniausiai ir su kuriais susiduriame ilgiausiai. Kitaip tariant, dalykai, kurių buvome mokomi nuolatos ir nuo mažens.
Suvokusi šį mechanizmą aiškiai supratau, kodėl verta stengtis vaikams diegti kitokias normas ir reaguoti kitaip. Vaikai mokosi iš to, ką suaugusieji daro, o ne ką kalba.
Pats trumpiausias kelias tėvų elgesio pokyčio link – kurti ir stiprinti naujus neuroninius ryšius, kol jie taps prieinami streso metu. Tai pradėti daryti reikėtų esant ramybės būsenos, kai prieinami visi smegenų resursai. Be to, reikia ne tik aiškiai žinoti, kokio įpročio norima atsisakyti, bet dar aiškiau ir konkrečiau suvokti, kuo įprotį norisi pakeisti, ką norisi daryti kitaip ir kaip konkrečiai tai atrodo.
Kaip reikėtų reaguoti, kai vaikas verkia, kad ašaros netaptų šantažo ir manipuliacijos įrankiu, bet kartu padėti vaikui susidoroti su užklupusiomis emocijomis?
Ašaros neturėtų tapti būdu siekti savo tikslų. Čia pirmiausia reikia dirbti ne su vaiku, o su suaugusiaisiais. Jei vaikui jo elgesys padeda pasiekti tikslų, už tai esame atsakingi mes, nes leidžiame tokiam elgesiui veikti. Vaikai naudoja tik tas taktikas ir strategijas, kurios veikia. Jei stiprinsime nuostatą, kad paverkus gaunama, ko norisi, – vaikas taip ir elgsis. Jei palaikysime ir skatinsime pozityvią norų raišką, parodysime, kad tikslus pasiekti galima kitaip – lengvai ir maloniai, tuomet vaikas tokį elgesį naudos lengviau ir dažniau.
Kad taip įvyktų, turime gerai suvokti elgesio priežastį. Supraskime, ko vaikas siekia? Ką jis gaus, jei verks toliau? Negalvokime, kad vaikas tiesiog savanaudis ir verkia, nes gali ir nori. Gerai pagalvokite, kokioje aplinkoje esate. Galbūt vaikui visko per daug, jis patiria emocinę ir įspūdžių perkrovą? Tokiu atveju verkimas atlieka funkciją reikalauti patraukti iš aplinkos, kurioje patiriama sensorinė perkrova.
Vaikas elgesio motyvo nesuvokia sąmoningai, tačiau mes, suaugusieji, vaikui padedame, kai atspindime emocijas, esant ramybės būsenos pasiūlome kitų būdų panašios situacijos prevencijai.
Apskritai, atspindėjimas – vienas geriausių būdų sprendžiant stresines situacijas su vaikais. Kai matote verkiantį žmogų (nebūtinai vaiką), pabandykite padėti įvardyti verkiančiojo jausmus ir poreikius. Pavyzdžiui: „Matau, kad Tu labai liūdnas. Turbūt Tau labai norisi, kad šiandien būtų tavo gimtadienis ir visi neštų dovanas Tau, o ne kitam. Įsivaizduoju, kaip Tau skaudu.“
Deja, vietoje to neretai išsprūsta: „Nustok žliumbti! Jau kalbėjom, kad gimtadienis ne tavo, juk susitarėm. Nekelk čia scenų, nusivalyk snarglius ir eik žaisti, kol neišvežiau namo.“
Atspindėdami padedame žmogui išlipti iš stresinio būvio į racionalųjį. Už tai atsakinga žmogaus smegenų skiltis vystosi ilgiausiai ir susiformuoja vėliausiai, todėl, kol ji formuojasi, turime vaikams „paskolinti“ šias savo smegenų skiltis. Atspindėdami padedame vaikui formuoti įprotį ieškoti paaiškinimo savo būsenoms, emocijoms, įpročiams ir jausmams, reflektuoti ir mokytis.
Kokios yra dažniausios klaidos, kurias tėvai daro reaguodami (arba nereaguodami), kai vaikas verkia?
Gėdinimas, pyktis, grasinimai ir kitos agresyvios formos tik formuoja vaiko ateities elgesio modelius bei sampratą, kad jausti jausmus yra blogai, gėdinga, draudžiama ir pan. Ignoravimas vaiko atžvilgiu yra itin ydinga praktika.
Pagalvokite, kiek skausmo išgyvename patys, kai jūsų skausmas, diskomfortas ir emocijos ignoruojami. O jei ignoruoja patys artimiausi žmonės? Tuomet skausmas dvigubai didesnis. Turime suprasti, kad reaguoti į vaiko emocijas turime su tokia pačia pagarba, su kokia norėtumėte būti priimti patys.
Ašaras, matyt, sukelia labai smarki emocija, kurios vaikas negali sulaikyti ar nežino, kaip išreikšti. Nepaisant to, suaugusiesiems, tėvams netikėti ašarų ir emocijų sprogimai, tikriausiai, kelia didžiausių iššūkių. Kaip elgtis ir kaip atsilaikyti prieš tokias emocijų bangas?
Geriausia gynyba – prevencija. O geriausia prevencija – stiprus ir kokybiškas ryšys su vaiku. Turėdami ryšį su vaiku, padėsite jam nurimti žymiai greičiau ir sklandžiau, nei turėdami nepagarbų ir nelygiavertišką santykį. Nesvarbu, kokių gerų metodų egzistuoja pasaulyje, jų efektyvumas didėja kartais, jei jie taikomi su nuoširdžia intencija ir kokybišku ryšiu bei abipusiu pasitikėjimu.
Kartais vaikai nepriima mūsų pagalbos, pyksta, net mušasi. Turime suprasti – vaikas yra stresinės būsenos. Jo kūnas gauna didžiules streso hormonų injekcijas, kurias jis turi išveikti, išjudėti ir atsikratyti. Tokiose situacijose nesodinkime vaikų ant kėdučių, nelaikykime suspaudę glėbyje, geriau pasiūlykime kitų būdų, kur „išleisti garą“.
Tiesa, svarbu neskatinti „garo nuleidimo“ smurtiniais, žalojančiais veiksmais (pagalvės trankymu, žaislo kandžiojimu, akmenų spardymu ir pan.). Jeigu esate lauke, galite pasiūlyti vaikui bėgti, trypti ir šaukti. Jeigu patalpoje – nukreipkite energiją į kokį nors tikslą. Mano labai mėgstamas būdas – paprašyti vyresnį vaiką stiklinę ar dubenėlį su vandeniu išlaikyti ant galvos tam tikrą laiko tarpą.
Pyktį galima išpiešti, išleisti garsu, judesiu. Tik labai svarbu nubrėžti ribą, kad smurtiniai veiksmai – netoleruojami. Jei vaikas muša jus, atsitraukite, jei reikia, sulaikykite rankas, kol jos nepasiekė jūsų kūno, ir rimtai informuokite, kad tai yra riba, kurios peržengti negalima.
Jei reikia atsitraukti nuo vaiko, duokite jam aiškiai suprasti, kad jūsų atsitraukimas yra skirtas apsaugoti jūsų kūną nuo smurto, o ne bausti vaiką už patirtus jausmus. Jei reikia, atitraukite vaiką iš tos situacijos. Vėlgi labai aiškiai komunikuodami, kad tai nėra bausmė, bet priemonė apsaugoti kitų žmonių sveikatą ir turtą.
Kitas kelias, mokantis atsilaikyti prieš emocijų bangas, – darbas su pačių suaugusiųjų emocijomis. Turime jas pažinti, suvokti jų funkciją, ieškoti naujų reakcijų ir sprendimo būdų, reflektuoti, o ne kritikuoti. Kai susiduriame su itin stipria vaiko emocine raiška, prieš spręsdami „vaiko situaciją“ užduokite klausimų sau: „Kodėl mane tai taip stipriai veikia? Kas blogiausio gali nutikti? Kur mano kūne kyla įtampa? Kaip jaučiuosi dėl šios situacijos? Kodėl?“
Ar visada reikia reaguoti, kai vaikas verkia?
Normalu, kad negalime reaguoti į absoliučiai visas vaiko ašaras. Gyvenimas juk nesustoja ir galima gražiai paprašyti kantriai palaukti. Labai svarbu, kad vaikas jaustų mus esant šalia su rūpesčiu ir meile, o ne būtų ignoruojamas. Jei negalime su vaiku pasikalbėti ir atspindėti, bent nebyliai parodykime, kad esame čia. Tokiais atvejais galime suteikti fizinį komfortą – apkabindami, prisiliesdami, paglostydami, kai vaikas tam neprieštarauja.
Kartais nutinka taip, kad mes vertiname visiškai skirtingus dalykus. Tai, kas suaugusiajam atrodo smulkmena, vaikui gali būti didžiulis įvykis (pavyzdžiui, boružėlė, kuri nukrito į žolę ir jos nematyti). Jei Jums atrodo, kad situacija jau praėjo, o vaikas vis prisimena ir dar kalba apie ją, atspindėkite vaiko jausmus ir išgyvenimus: „Girdžiu, kad apie tą boružėlę kalbi jau trečią kartą šiandien. Turbūt ji Tau buvo labai brangi? Tau dėl to labai liūdna ir neramu?“
Aišku, galime ir nereaguoti. Bet sistemiškai nereaguodami į vaiko emocijas sukursime terpę formuotis nuostatai „aš niekam nerūpiu“.
Kad taip nenutiktų, o reaguoti į vaiko ašaras ir emocijas būtų lengviau, susitarkite su savo partneriu, kai abu esate ramūs ir taikūs, kaip reaguosite į vaiko emocijas, kaip jas priimsite ir kokią nuostatą siekiate ugdyti. Stenkitės tas pačias taktikas taikyti ne tik vaikui, bet ir vienas kitam, nes vaikai jus stebi. Be to, aiškus susitarimas eliminuoja „savaime aišku“ fenomeną. Tai leidžia teikti ir priimti kokybišką grįžtamąjį ryšį iš partnerio bei padeda vaiką mokyti nuosekliai ir vientisai, o savo nuostatas komunikuoti būna lengviau.
