Laikas pakeisti savo požiūrį į kūdikius, o padėti gali žvilgsnis Montessori akimis

kūdikis

Saulės Pieva

Leidykla „Briedis“ pristato visiems esamiems ir būsimiems tėvams aktualią knygą „Montessori kūdikis“. Jos bendraautorės Simone Davies ir Junnifa Uzodike yra sertifikuotos Montessori mokytojos, asmeniškai pritaikiusios šį auklėjimo būdą savo vaikams, konsultuojančios šeimas visame pasaulyje ir įkvepiančios pažvelgti į savo kūdikį Montessori akimis.

Dalinamės ištrauka:

Laikas pakeisti savo požiūrį į kūdikius

Ilgą laiką žmonės buvo įsitikinę, kad kūdikiai nesugeba suvokti, kas vyksta aplink juos. Jie manė, kad kūdikiai „nedaug tesugeba“. „Jie tik valgo, miega ir daug verkia“, – sakydavo žmonės. Kūdikiai būdavo laikomi labai gležnais. Mums buvo sakoma, kad turime vystyti juos tam, kad apsaugotume.

Tada sužinojome, jog iš tiesų kūdikiai pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais mokosi labai daug, ir puolėme juos auklėti. Spaudėme, kad mokytųsi greičiau ir anksčiau. Savo kūdikį lyginome su kitais kūdikiais, baimindamiesi, kad mūsiškis nepakankamai greitai vystosi.

Mums buvo teigiama, kad turime savo kūdikiui pirkti naujausius prietaisus: geriausius mokomuosius žaislus, geriausius drabužius, turinčius uždengti kiekvieną jų kūno dalį, atramą jiems miegoti, įrenginį, turintį padėti jiems anksčiau išmokti sėdėti, supamąją lovą, skirtingus stebėjimo prietaisus ir įvairias programėles.

Sustokime.

Atkreipkime dėmesį į naują gyvybę, kurią atnešėme į pasaulį. Pažvelkime į savo kūdikį su unikaliais jo poreikiais: ko jis nori išmokti ir kaip galime jam padėti rūpestingiau ir neskubėdami.

O jeigu su kūdikiais elgtumės pagarbiai ir atsiklaustume jų leidimo, prieš ką nors darydami?

Jeigu pirma stebėtume savo kūdikį, užuot skubėję viską taisyti?

Jeigu žvelgtume į savo kūdikius kaip į stiprius ir gebančius, atrandančius juos supantį pasaulį, tarsi kokius tyrinėtojus, viską matančius pirmą kartą?

Jeigu suvoktume, kad kūdikiai nuo pat gimimo (ir netgi būdami gimdoje) jau geria į save informaciją visomis juslėmis?

Jeigu sauskelnių keitimas, maitinimas ir migdymas iš kuo skubiau norimų pabaigti buities darbų virstų ryšio akimirkomis?

Jeigu pristabdytume tempą ir rastume laiko pokalbiams netgi su savo naujagimiu?

Jeigu skirtume laiko kūdikiams pagulinėti ant paprasčiausio čiužinėlio, pasirąžyti ir sužinoti daugiau apie savo kūną?

Jeigu nebandytume spausti jų į tokias padėtis, kokioms jie dar nėra pasirengę, nesodintume ir nevedžiotume už rankos, kol jų raumenys dar nėra tam pasiruošę?

Jeigu suprastume, kad kūdikiai turi atskaitos taškus – savo rankas, mūsų balsus, vietas, kuriose juos maitiname, dienos ritmą, – padedančius jiems orientuotis?

Jeigu pamirštume viską, ką girdėjome turį nusipirkti, o tiesiog sukurtume gražią erdvę savo kūdikiui?

Jeigu išmoktume į kiekvieną kūdikį žvelgti kaip į unikalią sielą, o į save – kaip į jų vedlius šioje planetoje, kad padėtume jiems užaugti geriausiais savimi, kad jie nesijaustų spaudžiami arba palikti?

Jeigu pagulėtume su jais miške, paplūdimyje, parke, kalnuose ir atskleistume jiems gamtos stebuklą?

KODĖL MYLIME KŪDIKIUS?

kūdikis

Saulės Pieva

Taip, kūdikiai reikalauja daug laiko, jie žadina mus naktimis, išsekina, o kartais nepaguodžiamai verkia valandų valandas. Tai kodėl mes juos mylime?

Kūdikiai primena mums, kokie esame nekalti atė į šį pasaulį. Išvydę gimusį kūdikį, negalime nesusimąstyti, kad kiekvienas savo gyvenimą pradėjome taip, be pasmerkimo, be jokių baimių, be jokio bagažo. Tiesiog būdami savimi.

Kūdikiai suteikia mums vilties ateičiai. Gera stebėti, kaip kūdikiai geria į save juos supantį pasaulį. Kaip jie viską mato ir išreiškia pirmą kartą. Mūsų veidą, lapus, pro šakas besiskverbiančius saulės spindulius. Tai paskatina ir mus vėl pažvelgti naujomis akimis į supančio pasaulio stebuklus.

Kūdikiai lengvai nepasiduoda. Galime sėdėti ir stebėti, kaip kūdikis bando pasiekti savo kojų pirštus ir įsikišti juos į burną, vis mėgina, kol galiausiai pavyksta. Be to, kūdikis daužys ant gumos pakabintą kamuoliuką tol, kol įvaldys šį judesį. Kūdikiai išmoksta būti atkaklūs, jeigu tik mes jiems suteikiame progą.

Kūdikiai pasako, ko jiems reikia. Jie negalvoja: „Ar tinkamas laikas paprašyti?“ Tiesiog šaukia mums, kad jų sauskelnės nešvarios, kad jie alkani arba pavargę, kad jiems jau nusibodo žaisti. Kurį laiką mums gali pavykti nukreipti jų dėmesį, bet jie ir toliau atkakliai reikalaus, kol jų poreikiai bus patenkinti. Toks tiesumas yra labai parankus įgūdis.

Kūdikiai taip gardžiai kvepia. Cha! Bet juk tai tiesa. Kodėl kūdikiai skaniai kvepia? Niekas nekvepia maloniau už išmaudytą kūdikį.

Kūdikiai yra nauji žmonės. Galinga patirtis yra sukurti naują gyvybę, o tyrimai rodo, kad esame užprogramuoti rūpintis kūdikiais. Klausiame savęs: „Kaip tokia maža būtybė gali būti taip tobulai sukurta?“

KĄ TURIME ŽINOTI APIE KŪDIKIUS?

Ankstesnės kartos dažniausiai augo aplink esant daugybei kūdikių. Žmonės gyvendavo kartu su savo tėvais, seneliais, pusbroliais ir pusseserėmis, dukterėčiomis ir sūnėnais, o vyresnieji vaikai rūpindavosi jaunesniaisiais gausios šeimos vaikais. Simone buvo jauniausias vaikas savo šeimoje. Pirmas vaikas, su kuriuo ji praleido daug laiko (išskyrus auklės patirtį), buvo jos pačios sūnus.

Ji perskaitė keletą knygų, apsilankė keliose gimdymo ir nėščiųjų jogos paskaitose, bet iš esmės jautėsi visai nepasirengusi rūpintis sūnumi. Veikė bandydama ir klysdama. Nelengva būdavo vaikelį užmigdyti (reikėdavo pavargti supant jį ir dainuojant), laimei, su maitinimu ėjosi sklandžiai. Simone didžiavosi, kad nuo pirmųjų dienų visur ima jį su savimi. Jam miegant ji ruošdavo maistą, o kai nemiegodavo – nuolat su juo žaisdavo.

Simone nenorėjo, kad sūnus verktų, todėl, kai niekas nebepadėdavo, vėl jį maitindavo. Dabar jau supranta prisidariusi daug papildomo darbo. Ji dar nebuvo išmokusi pastebėti natūralaus savo sūnaus ritmo, leisti jam pačiam tyrinėti, dar nežinojo, jog jam nereikia, kad suaugęs žmogus užimtų visą jo laiką.

Štai ką ji būtų norėjusi tada žinoti.

Kūdikiai sugeria viską į save. Kūdikiai turi tai, ką dr. Montessori vadino imliuoju protu. Jie negali sutelkti dėmesio į objektą, esantį toliau nei per 30 cm nuo veido, bet jau fiksuoja tiek vaizdinės juos supančios informacijos, kiek tik gali. Taip pat jie geria kvapus, juos supančią erdvę (pavyzdžiui, šviesu ar tamsu, triukšminga ar ramu, šilta ar šalta) ir prisilietimą prie jų kūno. Jie girdi mūsų kasdienybės garsus, balsus, muziką, tylos akimirkas. Jie ragauja savo pirštus, pieną ir viską, kas patenka jiems į burną.

Galime kalbėtis su savo kūdikiais. Čia turime galvoje ne tik kalbėjimą jiems. Turime galvoje pokalbį su kūdikiu, laukiant atsakymo – netgi su naujagimiu. Pokalbis neprivalo būti žodinis. Galime pasiguldyti kūdikį ant dilbių, apgaubti jo galvą delnais, palenkti veidą prie jo. Galime iškišti liežuvį. Palaukti. Stebėti. Jis bando prasižioti. Tada iškiša liežuvį. Atsakome jam iškišdami liežuvį. Ir tęsiame taip toliau.

kūdikis

Saulės Pieva

Kūdikiams reikia laiko judėti ir tyrinėti. Kūdikiams reikia laiko, kad jie galėtų gulėti ant kilimo ir ištempti visą kūną. Net naujagimiai gali gulėti ant kilimo, šalia jų pastačius veidrodį, kai pradeda suprasti, ką reiškia pajudinti savo galūnes ir bendrauti su supančiu pasauliu, pastebėti, kokių rezultatų duoda asmeninės pastangos. Galime palaikyti juos suteikdami kuo mažiau pagalbos, tik tiek, kiek būtina.

Su kūdikiais reikia elgtis švelniai, bet jie nėra trapūs. Turime būti jautrūs jų perėjimui iš gimdos į išorinį pasaulį (simbiozės laikotarpiui) ir liesti juos švelniai, pagarbiai. Tačiau nereikia jų vystyti ir pernelyg lepinti. Jų rankos, kojos ir galva gali būti neuždengti (jeigu namuose gana šilta), kad galėtų daugiau judėti. Per pirmąsias savaites jų galva bei kaklas sustiprės ir galvos nebereikės papildomai prilaikyti ilgesnį laiką.

Kūdikiai kuria pasitikėjimą savo aplinka, jais besirūpinančiais žmonėmis ir savimi. Per pirmuosius 9 mėnesius (kartais jie vadinami išoriniu nėštumu) kūdikis vis dar prisitaiko gyventi naujoje aplinkoje. Jis bando kurti pasitikėjimą savo aplinka ir savimi, mokosi pasikliauti tėvais (ir kitais juo besirūpinančiais žmonėmis).

Per pirmuosius metus kūdikiai nuo priklausomybės pereina prie bendradarbiavimo ir nepriklausomybės. Ką tik gimę kūdikiai yra priklausomi nuo suaugusiųjų dėl maisto, pastogės, aprangos, sauskelnių, perkėlimo iš vienos vietos į kitą (priklausomybė). Kūdikiui augant, kviečiame jį dalyvauti procesuose: paprašome pakelti rankas, kai rengiame, aiškiname, ką darome gamindami maistą, leidžiame liesti ir tyrinėti supančius daiktus (bendradarbiavimas). Baigiantis pirmiesiems metams, kūdikis žengia pirmuosius žingsnius link nepriklausomybės – kartais tai būna jo fiziškai žengiami žingsniai, savarankiškai pasirenkamas žaislas, šūktelėjimas kviečiant ir išreiškiant save, maisto kėlimas prie burnos valgant, pasitikėjimas savo vieta pasaulyje (nepriklausomybė).

Kūdikiai klesti, kai būna saugiai prisirišę. Kai padedame stipraus ir saugaus ryšio pagrindus, kūdikis jaučiasi saugus tyrinėdamas ir su laiku pereidamas prie vis didesnės nepriklausomybės. Jis išmoksta pasitikėti, kad atsiliepsime į jo siunčiamus ženklus ir suteiksime pagalbą arba palaikymą (jeigu reikės). „Saugus prieraišumas“ pagal prieraišumo teoriją susiformuoja tada, kai kūdikio poreikis artumui ir maistui yra nuosekliai patenkinamas. Prieraišumas kuria tvirtą emocinį ryšį tarp kūdikio ir pagrindinio juo besirūpinančio žmogaus, o tas ryšys laikui bėgant išlieka.

Kūdikiai verkia norėdami išreikšti savo poreikius. Kai kurie žmonės gali pasakyti, kodėl jų kūdikis verkia. Kartais visi verksmai skamba vienodai. Galime tapti detektyvais. Klausiame jų: „Ką nori man pasakyti?“ – ir stebime. Atsiliepiame, o ne reaguojame. Juk neimsime ant rankų ir nepulsime kratyti, kad jie liautųsi verkę. Nes pirma turime suprasti, ką jie bando mums pasakyti.

Kūdikiams nereikia tiek daug daiktų. Kūdikiams tinka principas mažiau reiškia daugiau. Mylinčios rankos, vieta išsitiesti, vieta miegoti, jų pilveliui tinkamas maistas ir šilti jaukūs namai, kuriuos galėtų tyrinėti. Štai ko reikia kūdikiui. Mes šioje knygoje siūlome kai kurias montesoriškas veiklas, bet galima nieko nepirkti ir vis tiek namuose praktikuoti Montessori principus. Montessori reiškia ne tiek daiktus, kiek savo kūdikio stebėjimą, priėmimą jo tokio, koks jis yra, gebėjimą pamatyti, kaip mes galime patenkinti jo poreikius ir palaikyti nepriklausomybę, kuri tęsis ir vėlesniais vaikystės metais bei paauglystėje.

Kūdikiams saugumo teikia atspirties taškai. Tyrinėdami aplinkinį pasaulį, jie ieško atspirties taškų. Tai kasdienio gyvenimo dalykai, padedantys susigaudyti. Tai gali būti jų pačių rankos, mūsų balsas, erdvė, kurioje jie miega, valgo, jų kasdienis ritmas (tų pačių dalykų darymas kasdien). Toks nuspėjamumas suteikia kūdikiui užtikrintumo.

Kūdikiai žino daug dalykų, kurių mes nežinome. Pažvelgę į kūdikio akis, matome, kiek daug ten slypi paslapčių, kurias turėsime atskleisti. Jie mums nebyliai sako: „Jeigu nori mane pažinti, stebėk.“ Stebėjimas tampa tarsi pagarbos forma: stebime savo kūdikį prieš reaguodami ir taip geriau jį pažįstame.

Daugiau apie knygą

Kaip ir bestseleriu tapęs pirmasis S. Davies veikalas „Montessori mažylis“, ši knyga yra iš tų retų tėvams skirtų leidinių, kuriuos malonu vartyti. Nuostabios spalvingos iliustracijos ir erdvus dizainas ne tik sustiprina neteisiantį toną, bet ir skatina ramų bei sąmoningą požiūrį į tėvystę. Tai tarsi vadovėlis kūdikio besilaukiantiems tėvams, teikiantis žinių, kaip praktiškai ugdyti kūdikį, stebint ir atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę bei poreikius.

„Montessori kūdikis“ – knyga, kuria siekiama pakeisti požiūrį į kūdikius ir papasakoti apie auklėjimą, pagrįstą meile, pagarba ir supratimu. Kadaise kūdikiai buvo laikomi trapiomis, pasyviomis būtybėmis, sugebančiomis tik valgyti, miegoti ir verkti, o geriausia, ką galėjome padaryti, tai suvystyti savo kūdikį į šiltą antklodę, laikyti jį švarų ir pamaitintą. Paskui sužinojome, kad kūdikiai trokšta gerti į save viską nuo pirmosios gyvenimo akimirkos, ir tėvai persistengė nuo ryto iki vakaro leisdami jiems klasikinę muziką, pirkdami naujausias priemones, spausdami savo besiskleidžiančius genijus mokytis vis greičiau ir anksčiau.

O jeigu leistume vadovauti kūdikiui? Jeigu iš pradžių stebėtume, o ne skubėtume vadovauti? Žvelgdami į pirmuosius kūdikio gyvenimo metus Montessori žvilgsniu, jauni tėvai šioje knygoje ras palaikymą ir nuraminimą, kurių taip reikia mokantis auginti kūdikį su meile ir pagarba. Čia pateikiama viskas, ką reikia žinoti apie kūdikius, kaip įrengti namus, kad jie būtų saugūs ir svetingi (reikia nedaug), kaip stebėti kūdikį, kad suprastume, ko tą akimirką jis mokosi, ir kaip galime padėti jo raidai. Apžvelgiami visi praktiniai klausimai apie valgymą ir miegojimą (lovą ant žemės) ir analizuojami visi būdai, kaip kurti pagarbų ryšį su savo kūdikiu.

Dažnai žmonėms Montessori asocijuojasi su brangiais mediniais žaislais. Vis dėlto šiam metodui svarbios ne tiek priemonės, kiek nuostata žvelgti į kūdikį kaip į gebantį, elgtis su juo pagarbiai, švelniai ir su meile. Galime įtraukti kūdikį į savo kasdienį gyvenimą ir naudoti jau turimas priemones.

Montessori vaikų auginimo koncepcijoje dėmesys skiriamas pačiam kūdikiui. Suaugusieji turi elgtis su kūdikiais ne tik švelniai, bet ir pagarbiai, kiek galėdami stengtis patenkinti jų poreikius, kad visiškai nuo mūsų priklausomi kūdikiai taptų bendradarbiaujančiais ir bendraujančiais, o pirmųjų metų pabaigoje – vis savarankiškesniais ir smalsiais vaikais, dar labiau pasirengusiais tyrinėti pasaulį.

Kiekvienas kūdikis individualus. Tegu ši knyga padeda jums stebėti savo augančius kūdikius ir jais džiaugtis. Pastebėti tuos nedidelius jų pasiekimus kasdien, kas valandą ir kas minutę. Tegu jie niekada nepraranda to džiaugsmo ir nuostabos.

Knygą iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 14

Kitos temos: