Ši istorija prasideda nuo vaikiškos lovytės dukrai Vakarei. Norėdami mergaitę paskatinti išsikraustyti iš tėvų lovos, Ineta ir Aismantas Grytės sugalvojo jai padaryti lovą – namelį. Tada dar šeima gyveno Vilniuje, nuomojamame bute, o lovelė buvo meistraujama šaltą žiemą nešildomame garaže. Lovytė išėjo tokia graži, kad Ineta nufotografavo ir įdėjo į socialinius tinklus, parašiusi #madebytetis. Ji norėjo pasididžiuoti, koks auksarankis jos vyras. Ir pasipylė komentarai, pagyros.
O kad tėčio hobis galėtų virsti visos šeimos gyvenimo būdu ir net pajamų šaltiniu, reikėjo kito įvykio. Viena televizija vykdė projektą – pildė vaikų svajones. Inetai suspaudė širdį išgirdus vaiko svajonę apie nuosavą lovą. Vaikai neturėtų svajoti apie maistą, batus ar kitus būtiniausius gyvenimo reikmenis…
Ji nusprendė, kad auksarankis Aismantas gali išpildyti tos mergytės svajonę ir padaryti jai lovytę. Tada socialiniuose tinkluose ji įdėjo tą nuotrauką ir parašė: „Mes galime tokią lovytę padaryti ir jums“.
O čia ir prasideda pasakojimas apie daiktus, kuriamus tėčio rankomis.
Ineta, kaip atėjote į ekologiją, į nevienadienių daiktų kūrimą?
Kai su vyru sukūrėme šeimą, abu buvome jauni, turintys siekių, ambicijų, abu žavėjo technologijos. Mūsų išsilavinimas – inžinieriai, aš baigusi informatiką KTU, Aismantas – transporto vadybą VGTU. Tuo metu kur kas įdomiau mums buvo nauji kompiuteriai, o ne daržo lysvės. Kol neturėjome vaikų, nelabai rūpėjo ir natūralumas.
Požiūrį į gyvenimą labiausiai keičia vaikai. Susilaukėme pirmagimės Austėjos, kuriai dabar 9 metai, po gerų dvejų metų – Vakarės. Ėmėme svajoti apie savo namus, nuosavą kiemą. Galbūt pabudo ir prigimtiniai dalykai, nes abu su Aismantu užaugome kaime ir didelėse šeimose – jis 3 vaikų šeimoje, aš 4.
Tikriausiai 90 procentų šeimų, gimus vaikams, pagalvoja apie nuosavą namą. Kol maži vaikai, norisi kiek įmanoma daugiau būti lauke, kad jie kvėpuotų grynu oru, lakstytų. Mums viską labai įdomiai sudėliojo likimas. Pasinaudodamas dronu, Aismantas užmatė vieną sklypą su dideliu angaru netoli tos vietos, kur nuomojomės butą. Pasirodo, šeima nuomoja namą, angarą ir 1 ha žemės, nes patys išvažiuoja į užsienį. Paskui sužinojome, kad ne tik nuomoja, bet ir parduoda. Nuvažiavome apsižiūrėti, o po mėnesio mes jau gyvenome nuosavuose namuose. Aismantui labiausiai patiko didesnis už namą angaras – ten ankstesni šeimininkai buvo įrengę nestandartinių medžio baldų dirbtuves. Mane iškart sužavėjo visiškai įrengti namai. Ankstesni šeimininkai juose buvo gyvenę vos metus, o paliko su viskuo, kas reikalinga gyvenimui: indais, baldais, net šampūno buteliukais. Ankstesnių šeimininkų botai pagal dydį tiko mums su vyru, tad jau ne vienerius metus po kiemą vaikštome su jais. O vaikus iš pirmo žvilgsnio sužavėjo erdvus kiemas. Mūsų sodyba aptverta tvora, saugu, vaikai gali lakstyti nuo ryto iki vakaro basi, o šią karštą vasarą ir pusnuogiai. Jau šituose namuose gimė trečiasis mūsų vaikutis – Jokūbas, kuriam greitai treji. Jis apskritai auga kaip Mauglis, visada randa kuo užsiimti, nuogas, laimingas.
Naujame name tėtis hobio nepamiršo?
Mes su vyru dirbame įtemptus protinius darbus, reikalaujančius daug energijos. Po darbo norisi persijungti visai į kitokią veiklą. Pavyzdžiui, vakar aš ilsėjausi ravėdama tvenkinį. Roviau meldus, ir darbo problemos liko kažkur toli toli… Ilsiuosi kasmet darže augindama vis naujas daržovių rūšis, šie metai – arbūzų debiutas. O Aismantas ilsisi nuo darbų ir nuo vaikų savo „vyriškame urve“ – angare kažką meistraudamas. Medis yra jo „įžeminimas“ po tiesioginio darbo, suderinantis protinę ir fizinę veiklą.
Kuo toliau, tuo labiau darosi svarbūs nevienadieniai dalykai, ilgai tarnaujantys daiktai, natūralios medžiagos. Sustoji ir pagalvoji: ar tau to reikia, ar daiktas tarnaus ne tik tau, bet ir vaikams? Juk gaminiai turėtų eiti iš kartos į kartą. Į namus įsikėlėme jau turėdami prekinį ženklą „Madebytetis“, tada laisvalaikiu Aismantas kažką pagamindavo pardavimui. Angare atsirado galimybė pastatyti daugiau įrangos, medžio staklių ir lazerių jam apdoroti. Padidėjo užsakymų apimtys.
Ar šiais laikais žmonėms reikia rankų darbo daiktų? Juk akropolių lentynos lūžta nuo prekių gausos?
Visi „Madebytetis“ gaminiai gimė iš asmeninio poreikio. Neplanavome daryti verslo tik dėl pardavimų. Mes ir dabar nespėjame gaminti tiek užsakymų, kiek jų būtų, nes nesikoncentruojame į gamybos apimtis.
Žinoma, kai prekyba pradėjo sektis, natūraliai kildavo minčių plėstis, galbūt samdyti daugiau žmonių. Bet paskui nusprendėme, kad gyvenime mums svarbiausia balansas. (Vienas populiariausių mūsų gaminių yra balansinės lentos.) Tai galėtų būti mūsų pagrindinis pajamų šaltinis, bet mes su vyru norime ir kažkur kitur tobulėti, kažką kita daryti. Abu dirbame darbus pagal profesiją, kurie mums svarbūs. Tad medžio gaminiai yra veikla, teikianti malonumą. Mums nereikia visų pasaulio pinigų, norime turėti balansą tarpusavyje, savo šeimoje, o pagrindinis tikslas – kad šeima būtų sveika, kad nesirgtų, džiaugiamės buvimu kartu, gamta, lietumi, sniegu – paprastais dalykais, kuriems didelių pinigų nereikia.
Esame Montessori filosofiją savo gyvenime taikanti šeima. Visi medžio gaminiai atsirado pirmiausia tenkinant pačių mūsų vaikų poreikius. Vienas iš pagrindinių Montessori principų yra skatinti vaiko savarankiškumą. Kad mokėtų patys apsirengti, išeiti į lauką, pasiimti iš šaldytuvo produktų ir susitepti sumuštinį sau ir broliukui. Stengiamės vadovautis principu „pasidaryk pats“, o tam turi būti pritaikyta namų erdvė. Jei vaikas nepasiekia lentynos, jis gali pasilypėti ant montessorinio bokštelio ir pasiimti. Beje, aš ir pati mielai pasinaudoju tuo bokšteliu, nes esu gana nedidelio ūgio. Taip mūsų internetinėje parduotuvėje atsirado gaminys – Montessori bokštelis, kuris yra viena populiariausių prekių.
Visi pirmieji gaminiai lieka mūsų namuose, yra išbandomi mūsų pačių šeimos. Pavyzdžiui, balansinė lenta. Ją tėtis padarė gimus Jokūbui, o ją dabar naudoja daugybe paskirčių. Ji ir priemonė suptis, ir tramplinas mašinėlėms važiuoti, ir suolelis prisėsti.
Šiemet Austėjos 9-ajam gimtadieniui tėtis padarė šviesos ir smėlio stalą. Žinant vyro inžinerinius talentus, jam buvo įdomi užduotis sujungti medį su stiklu, panaudoti technologijas. Jau seniai svajojau apie tokį daiktą Austėjai, kuri turi specialių poreikių, bet vis nebūdavo laiko.
Tai jūsų šeimoje dovanos neperkamos, viską tėtis padaro pats?
Septintajam Vakarės gimtadieniui tėtis padarė medinį lėlių namelį, kurio kol kas dar neketiname tiražuoti ir pardavinėti, šis vienetinis daiktas liko mūsų namuose. Vaikai buvo sužavėti, tą vakarą vos nesusipešė, kuriam su juo žaisti, tad neapsikentęs tėtis nuėjo į angarą ir sumeistravo Jokūbui mašinų trasą.
Šeštajam gimtadieniui Vakarė yra gavusi medinę taupyklę su organinio stiklo langeliu, kad būtų matyti pinigai. Vaikas turi suprasti taupymo procesą, suvokti, kodėl tėvai turi eiti į darbą, o vaikai į darželį.
Tapo tradicija, kad gimtadieniai yra be pirktinių dovanų. Vaikams didžiausia laimė sulaukti draugų, sėsti už skanių vaišių stalo, žaisti, bendrauti. Ir žino, kad tėtis kiekvienam padarys staigmeną, kažkokį naują savo darbelį. Pavyzdžiui, Jokūbui labai patinka statyti bokštus. Tad tėtis jam pagamino dėlionės principu susidedančią vaivorykštę.
Mūsų pačių gyvenimas padiktavo medinių dekoracijų idėją. Visi žinome, kad vaikai valgo akimis. Jei nuperki tortą, kuris puošnus, dažniausia jis ir lieka nesuvalgytas, nes visą grožį sudaro cukraus masė, kurios vaikai nemėgsta. Nusprendėme vaišėms skirti skanius, neišpuoštus kepinius, kuriuos puošiame medinėmis dekoracijomis – vaiko vardu, metais ir pan. Paskui pamatėme, kad tokio dekoro žmonės ieško krikštynoms, kitoms šeimos šventėme. Tikriausiai mūsų žmogiška prigimtis nori suasmeninti šventes… Tad vasarą, kai gausu šeimos švenčių, vos spėjame tas dekoracijas gaminti.
Ir Kalėdoms mes nelakstome po prekybos centrus, ieškodami artimiesiems dovanų. Vaikams dovanojame pačių pagamintus medinius žaislus, pieštukines, taupykles, suaugusiesiems – ąžuolines lenteles maistui ruošti ar serviruoti, daržo žymeklius. Daržo žymelių pirmiausia prireikė man pačiai, kad vaikai žinotų, kur kas pasodinta, kad labiau suprastų ir pažintų gamtą. Pavyzdžiui, nuo pat mūsų atsikraustymo Vakarė darže sodina bulves. Koks malonumas paskui pačių užaugintas bulves valgyti, su agurkais iš nuosavo daržo! Kai pamatėme, kaip praverčia daržo žymeliai, juos dovanojame bičiuliams, kurie turi daržus.
Neseniai buvome aplankyti draugų naujagimės, padovanojome mėnesio korteles. Kai patys auginome pirmagimę Austėją, švęsdavome kiekvieną jos mėnesį tarsi gimtadienį iki dvejų metų. Tą gražią tradiciją norėjome perduoti ir draugų šeimai. Žinoma, kartais eidami į svečius ką nors perkame ir iš parduotuvės, bet savo gyvenime naujų daiktų perkame nedaug. Visos mūsų išlaidos – maistas, vaikų lavinimas, įspūdžiai. Ir aš, ir vyras jaučiamės gerai, kai vis kažką kuriame, turime svajonių. Dabar mūsų svajonė – pasidaryti šildomą baseiną lauke. Kažkada svajonė buvo namai. Ir juos mes turime, kokių nekeistume į nieką! Kai svajoji, gyvenimas prisipildo džiaugsmo. Svajoti gali ne tik apie didelius projektus. Gali svajoti apie tai, kaip savo darže užsiauginsi arbūzą. Ir kai pasodini, laistai, lauki, kol užaus tas arbūzas ir visa šeima jį ragaus, – jauti gyvenimo pilnatvę.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 rugsėjo 9 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
