„Vaikų finansinio švietimo ėmiausi norėdama suteikti savo trims vaikams geresnį supratimą apie pinigus“, – sako 15 metų Fausto, 12 metų Elžbietos ir 7 metų Konstantino mama Lina Banytė.
Kai gimė pirmasis vaikas, jai, kaip ir daugeliui tėvų, norėjosi sūnui duoti viską – ir mokyti žaisti stalo žaidimus, ir išmokyti slidinėti, plaukti, ir pirkti viską, ko reikia. Net nepastebėjo, kaip išlepino vyresnėlį taip, kad jis per savo 8-ąjį gimtadienį gavęs krūvą lego rinkinių, per pusę metų kai kurių net neatidarė. Tada suprato, kad kažką daro ne taip, – ir pradėjo tuo domėtis.
Ilgainiui atsirado kitų mamų ir tėčių, kuriems ši tema tapo įdomi, paskui gimė knyga „Apie pinigus su vaikais“, mokymai tėvams ir galų gale – vaikų finansinio raštingumo būrelis „Verslių vaikų klubas“.
Kai vaikams perka brangius žaislus, daiktus, tėvams atrodo, kad taip jie išreiškia savo meilę vaikams. O ko iš neišpakuotų lego pasimokėte jūs pati?
Situacija parodė, kad vaikas gauna daiktus ir visai nesupranta, kiek reikia įdėti pastangų, kad uždirbtum 100 Eur nupirkti lego. Jei jis to nesupranta, vadinasi, reikia duoti jam galimybių suprasti, kaip atsiranda tie 100 Eur žmonių gyvenimuose.
Labai džiaugiuosi vėlesnėmis Fausto patirtimis. Pavyzdžiui, prisiklausęs, kaip lengva užsidirbti turint youtube kanalą, jis pats bandė kurti savo. Kiekvieną sekmadienį pusę metų kėlė po vaizdo įrašą, tačiau jam taip ir nepavyko užsidirbti pakankamai pinigų. Ar man buvo lengva stebėti jo kelionę? Nebuvo lengva, nes natūraliai norisi padėti. Tačiau pasirinkau leisti jam pačiam viską patirti, nes žinojau – ši patirtis daug vertingesnė nei mano pagalba.
Tikiu, kad mūsų meilė geriausiai pasireiškia ne tada, kai mes vaikus apsaugome, bet tada, kai išbūname su emocijomis savo viduje ir leidžiame vaikams patiems klysti ir patirti.
Ką daryti, jei vaikas prašo nebrangių daiktų, bet labai dažnai, kasdien?
Visų pirma mano patarimas tėvams yra toks – pradėkite nuo 6–7 metų vaikams duoti kišenpinigių. Ir iš karto noriu apibrėžti, kad kišenpinigiai – tai ne „šiaip pinigai“. Tai pinigai, kurie duodami konkrečiam dalykui pirkti. Todėl kai tėvai pradeda duoti kišenpinigius, jie turėtų susitarti, kad nuo tos dienos jie patys to nebepirks, – ar tai būtų saldumynai, žaisliukai, žurnaliukai ar dar kas nors.
Antras žingsnis – kiekvieną kartą, kai vaikas prašo ką nors nupirkti, priminti jam, kad jis gauna kišenpinigius, už kuriuos gali nusipirkti norimus daiktus.
Tokiu būdu mes mokome vaiką apmąstyti, ar jis tikrai nori to dalyko; įvertinti, ar jam užteks pinigų; o taip pat – kad pinigai baigiasi.
Vaikas nori kažkokio itin brangaus daikto – naujo kompiuterio, naujausio modelio telefono? Kaip tokiu atveju paaiškinti vaikui tokio noro kainą?
Tuo pačiu principu – duodant jam kišenpinigių ir skatinant susitaupyti norimam daiktui. Rekomenduoju duoti konkrečią tikslų lentelę, kurią užpildęs vaikas žinos, po kiek pinigų jam reikia kas savaitę atidėti, kad galėtų pasiekti norimą tikslą iki norimos datos. Tokią lentelę mes duodame visiems vaikų finansinio raštingumo būrelio „Verslių vaikų klubas“ vaikams, kad jie mokytųsi taupyti.
Aišku, reikia nepamiršti, kad mūsų duodamų kišenpinigių suma turėtų leisti vaikui sutaupyti norimam daiktui. Jei duodame po 1 Eur per savaitę, tad, net jei viską taupys, vaikas po metų turės tik 52 Eur, taigi kompiuteriui ar telefonui gali tekti taupyti labai ilgai.
Bendra taisyklė tokia – kuo mažesnis vaikas, tuo trumpesnis taupymo laikotarpis. Mano pasiūlymas būtų norimam daiktui taupyti ne ilgiau nei 1 metus, net ir paaugliui.
Labai dažnai seneliai po anūkų apsilankymo duoda jiems pinigų, kažkiek eurų. Ar toks „lepinimas“ negadina vaiko?
Seneliai dažnai išreiškia meilę per dovanas – ir tai jų būdas džiaugtis anūkais. Pavyzdžiui, mano tėtis atvažiavęs į svečius mano mažajam Konstantinui netikėtai nupirko Fortnite lego rinkinį už 150 Eur. Sudėliojome jį kartu su Konstantinu per vieną vakarą.
Labai svarbu su vaiku apie tai pasikalbėti – paaiškinti, kad 150 Eur – dideli pinigai, ir kad senelis norėjo jį nudžiuginti, tačiau gyvenime reikės įdėti pastangų, kad tiek pinigų uždirbtų.
Jei atvykę seneliai dažnai duoda pinigų, mano patarimas – sutarkite su vaikais iki senelių atvykimo, kokią dalį reikėtų atsidėti taupymui. Pavyzdžiui, jei sutarsite, kad pusę pinigų skirs taupymui, o pusę – galės išleisti, džiaugsis ir vaikai, ir jūs.
Kaip išmokti pasakyti „ne“ kai kuriems vaiko norams?
Jei pradedate duoti kišenpinigius ir sutariate, kad jis pats už juos pirks tai, ką nori, nebereikės sakyti „ne“. Reikės sakyti „tu pats sprendi, ką nori pirkti už savo pinigus“. Taip paprasčiau, be to, moko vaikus labai svarbių dalykų (planuoti, taupyti, skaičiuoti, užsidirbti papildomai).
Ar tėvai turėtų kontroliuoti vaiko pinigus? Komentuoti, kam juos leidžia, kam taupo?
Patariu nustatyti tam tikras taisykles ir ribas, o tada susilaikyti nuo kontrolės. Taisyklės gali būti tokios: 50 % gaunamų pinigų reikia taupyti, o likusius 50 % vaikas gali išleisti norimiems daiktams. Jei vaikas didesnis, galima sutarti, kokią dalį jis papildomai skirs investavimui ar aukojimui.
Ribos – tai juodasis sąrašas, ko vaikas net ir už savo pinigus negali pirkti. Dažniausiai šiame sąraše būna augintiniai, tatuiruotės, alkoholis, narkotikai ir kt. Juodojo sąrašo daiktai priklauso nuo kiekvienos šeimos. Vienai šeimai gali būti nepriimtina leisti vaikui pirkti vaizdo žaidimus, o kitai – saldumynus.
Kai nustatome taisykles ir ribas (aš net siūlau pasirašyti kišenpinigių susitarimą), tuomet leiskite vaikui eksperimentuoti. Net jei kartais atrodo, kad vaikas renkasi ne taip, kaip norėtume, verta leisti jam patirti pasekmes ir mokytis iš savo sprendimų. Žinoma, galite pasidalinti savo nuomone, bet neverskite jo priimti sprendimo, kuris jums atrodo teisingas. Nes jam visai kitoks sprendimas gali būti teisingas. O iš klaidų vaikai mokosi daug sparčiau nei iš tėvų komentarų ar draudimų.
Kaip išmokyti (ir išmokti patiems) atsilaikyti prieš neplanuotus, spontaniškus pirkinius ir norus?
Yra 2 lygmenys. Pirmasis – padėti vaikams geriau suprasti savo emocijas. Ar jiems liūdna, todėl nori save pralinksminti? Ar jiems gėda, kad jie neturi to paties, ką turi jų bendraklasis? Emocijas stipriai veikia socialinė medija, reklama, draugai. Patariu kartu su vaikais pasižiūrėti kurią nors reklamą ir aptarti, kokias emocijas ji jiems sukelia. Dažnai reklamose naudojamos spalvos, muzika, juokas, šypsenos ir kt. dalykai, kurie mus veikia.
Antras lygmuo – konkretūs įrankiai, kuriuos gali naudoti vaikas (ir jūs). Pavyzdžiui, galite sutarti, kad užsimanę kokios nors daikto, privalote palaukti bent 1 savaitę prieš jį pirkdami. Per tą savaitę dažnai noras pirkti išgaruoja. Galime mokyti vaiką ir ieškoti alternatyvų – gal galime ne pirkti naują stalo žaidimą, o pasiskolinti iš kaimynų?
Kaip jūs pati mokote vaikus gerbti pinigus, suprasti, kaip jie uždirbami, kad neatsiranda „iš oro“?
Mes, suaugę žmonės, turime tai, ko neturi vaikai, – perspektyvą. Mes jau esame patyrę daug dalykų ir žinome, kas veikia, o kas ne. Todėl didžiausia dovana, kurią galime duoti savo vaikams, – tai pasakoti apie tai, kaip mes uždirbame (o gal prarandame) pinigus; kaip mes priėmėme sprendimus, kurie nepasiteisino, ir ką iš jų išmokome.
Man su vaikais patinka aptarti ir jų sprendimus. Jei nusprendė nusipirkti žaislą, nebeliko telefonui. Visada galima paklausti – ką supratai? Ką kitą kartą darysi kitaip? Ir tiesiog klausyti. Vaikai sumąsto tokių dalykų, apie kuriuos net nepagalvotume.
Ir, aišku, galime paskatinti vaikus užsidirbti pačius – finansinio raštingumo būrelyje „Verslių vaikų klubas“ kalbame apie paauglių darbą, uždarbį iš youtube, dropshipping’ą, Kaziuko mugę ir kitus būdus paaugliams užsidirbti. Tegul pabando ir patys savo kailiu patirs, ką reiškia užsidirbti.
Kokių įdomių dalykų apie pinigus esate pastebėjusi kaip mama?
Visų pirma tai, kokie skirtingi mano vaikai. Vyresnėlis viską taupo ir dar papildomai užsidirba ir niekur neleidžia. Vidurinėlė – žino, kam taupo, o kai sutaupo, nusiperka. Kadangi ji lanko plaukimą, neseniai taupė sportiniam maudymukui, ieškojo, kur jį galima nusipirkti su nuolaida, prašė senelio, kad nupirktų ir parvežtų. Mažylis kol kas išleidžia viską žaislams. Paskui liūdi, kad nebeliko. Leidžiu jam liūdėti. Tai irgi pamoka.
Kaip dažnai apie pinigus kalbatės šeimoje su vaikais jūs?
Yra atlikti tyrimai, kad labiausiai finansiškai raštingi yra tie vaikai, kurie su tėvais apie pinigus kalba 1–2 kartus per savaitę. Jei kalbama dažniau arba rečiau, vaikų finansinio raštingumo lygis krenta. Taip yra todėl, kad jei nekalbate visai, vaikai apie pinigus nedaug žino. Jei kalbate per dažnai, tikėtina, turite pinigų problemų, todėl vaikai neišmoksta tinkamai valdyti pinigų.
Vadovaujuosi šiuo patarimu ir su vaikais kalbu, kai atsiranda tema. Tai ir būna kartą ar du kartus per savaitę.
