Mama klausia interjero salone, kokia danga geriausiai tiktų vaikų kambariui. Konsultantas, sužinojęs, kad vaikai – darželinukai, atsako: „Tada patarčiau kambarį išasfaltuoti“. Juokinga, bet labai taiklu – vaikai švarą ir tvarką pamėgsta daug vėliau, nei mums norėtųsi. Konsultuoja šeimos psichologė psichoterapeutė Erika Kern.
Mėgsta tvarką, bet nesitvarko
Vaikams patinka tvarka, jei ji nuolat juos supa. Nuo pat kūdikystės vaikas gali matyti aplink save tvarką, o gali matyti ir kūrybišką netvarką. Jei tokia situacija vaikui priimtina, tvarka ne pernelyg sureikšminta, arba kūrybiška netvarka neperžengia sveiko proto ribų ir netampa chaosu, galima tikėtis, kad vaiko tvarkos supratimas formuosis labai panašus. Tiesa, jis pasireikš ne kūdikystėje ir net ne vaikystėje, o šiek tiek vėliau – anksčiausiai paauglystėje, vėliausiai – suaugusiame amžiuje, kai vaikas turės savo namus.
Laikymasis tvarkos ir suvokimas apie tvarką – du skirtingi dalykai. Vaikas gali dievinti tvarką, tačiau neprisidėti nei mažuoju piršteliu, kad ji atsirastų. Toks suaugęs žmogus bus piktas ant aplinkinių, reikalaus visiško pedantizmo, tačiau patsai nesirūpins, kad ta tvarka atsirastų.
Mokyti vaikus tvarkos, tai tas pat, kas mokyti prisiimti atsakomybę –ne vienos dienos ir net ne metų darbas. Galima vaikus išmokti paklusti ir tada, bijodami bausmės, tėvų nepasitenkinimo ar pykčio, vaikai tvarkysis. Tačiau tokiu atveju vaikai neprisiima atsakomybės ir atsiradus mažiausiam šansui maištauja, o gal ir praranda savo asmeninį tvarkos jausmą. Tad vėl kalbame apie subtiliausius auklėjimo klausimus – kaip nepersistengti ir kartu nepalikti visko savieigai.
Mokyti vaikus tvarkos, kaip atsakomybės, tenka labai nuo anksti, nuo tada, kai prasideda auklėjimas. Kaip manote, kada? Ko gero, labiau kalbame apie antruosius metus, tačiau ir pirmosiomis dienomis tvarkos supratimas gali būti formuojamas, jei vaikas gali stebėti aplinkos pastovumą (kartu ir tėvų elgesio pastovumą).
Užaugs tvarkingas ar ne
Nuo ko priklauso, ar vaikas užaugs tvarkingas, ar ne? Pastebima kuriozų, kai tvarkingų tėvų vaikai auga nevalos ir atvirkščiai.
Jei vaikas augo visiškoje tvarkoje ir nebuvo raginamas prie jos prisidėti, tai jis suprato, kad tvarka reikalinga, tačiau ji kažkokiu magišku būdu turi atsirasti pati. Lygiai taip pat, jei vaikas augo nuolat muštruojamas ir spaudžiamas, jis, besipriešindamas priespaudai, gali pasirinkti visiškai priešingą stilių, kaip atsaką – netvarką. Abiem atvejais kalbame apie tai, kad vaikas praranda tikėjimą, jog jis pats gali sukurti tvarką ir kad tai jo jėgoms. Lygiai taip pat su netvarka, kuri supa vaiką. Jei ji vaikui kelia diskomfortą, jis pasirinks priešingą stilių – tvarką (neretai supertvarką), kaip sprendimą iš nepatogios situacijos. Tačiau lygiai taip pat sėkmingai vaikas gali priimti pasiūlytą tvarką ar netvarką kaip tinkamą sau aplinką ir užaugti lygiai tiek pat tvarkingas ar netvarkingas kaip tėvai. Žinoma, kad su genais tai neturi nieko bendro, tai – gal ir nesąmoningas, tačiau vaiko paties pasirinktas kelias, arba atsakas į aplinką.
Kas yra ta tvarka
Jau šiek tiek minėjau, kad vaiko tvarkos samprata turi būti formuojama šiek tiek plačiau, nei kambario ar žaislų tvarka. Vaikas turi matyti tvarką pasaulyje, jei norime, kad jam tvarka patiktų (na arba tokią netvarką, kad jis neapsikentęs imtųsi ją pats tvarkyti). Tai reiškia, kad jam svarbus visoks įmanomas pastovumas – tėvų elgesyje, aplinkoje, santykiuose. Tai nereiškia, kad jokiu būdu negalite pasidaryti remonto namuose, kol auga vaikai, tačiau tai reiškia, kad viskas turi turėti ribas. Jei į namus grįžęs kūdikėlis kasryt atsibus kitame kambaryje ar kambario kampe (nes negalite nuspręsti, kur gražiau tinka jo lovelė), tada jau kalbame apie pernelyg didelį iššūkį vaiko pastovumo ir tvarkos supratimui.
Kol vaikas labai mažas, jo žaislų tvarką prižiūri tėvai. Kai jis paūgėja, tvarka žaisluose atsiranda padedant tėvams.
Nesitikėkite, kad vaikas, paprašytas pasidėti žaislus į dėžę, supras, kas jums užėjo ir kodėl jis turi paklusti jūsų reikalavimams.
Tad iš pradžių praleiskite nemažai laiko, tiesiog kartu su vaiku ir kartais net jo rankytėmis tvarkydami žaislus. Mokant tvarkos labai svarbu atminti pagrindinę taisyklę – neskubėti. Jei norite, kad vaikas nusineštų žaislą į vietą, duokite tam laiko ir neskubinkite, nes spaudimas vaikui sukelia pasipriešinimą arba stresą, tai visiškai nepadeda tvarkai formuotis.
Ramiai paprašykite, padėkite, tačiau neskubinkite.
Darbų pasiskirstymas
Šeimoje verta nutarti, kokius darbus, susijusius su tvarkos palaikymu, vaikas turi atlikti pats, o kokius – tėvai. Kol vaikas mažesnis, paprastai tai apsiriboja vaiko aplinka ir daiktais, vėliau, apie penktuosius metus, vaikas gali prisidėti prie tvarkos bendroje aplinkoje. Ne būtinai turi būti darbų pasiskirstymas, tačiau kai tėvai dirba, būtina įjungti vaikus. Net ir trimetis gali vaikščioti su dulkių šluoste ar grėbliuku, kai šeima kuopia namus ar tvarko kiemą. Svarbu nepamiršti, kad vaikai – irgi šeimos nariai ir jie nori būti kartu. Nepasiduokite pagundai spręsti apie vaikus, kad jie mieliau žais kompiuteriu, nei su šeima šluos lapus ar kas sniegą. Gal pirmą antrą minutę vaikas ir nenorės pasijudinti, tačiau vėliau mielai įsijungs, jei darbas nebus alinantis ir niekas iš šalies nekritikuos rezultato, bet džiaugsis draugija. Kaip vaiką atitraukti nuo kompiuterio ar knygų? Jei šeimoje yra taisyklės, tada tik priminsite taisyklę, kad pirmiausiai turite susitvarkyti, o po to žaisti. O jei taisyklių namuose nėra – sunkiau, tada negalime tikėtis, kad staiga vaikas pašoks ir bėgs paskui. Tuo atveju turime kalbėti ne apie tvarkos mokymą, o apie elementarių taisyklių šeimoje įvedimą ir laikymąsi ir tam skirti nemažai laiko.
Jei namie tarnaitė
Net jei tvarką namuose palaiko samdoma šeimininkė, namuose visada yra laiko tarpų, kai šeimininkės nėra, ir darbų, kuriuos vis dėlto dirbame patys.
Tuomet svarbu, kad būtų aiškios taisyklės, kur apibrėžta, kaip mes elgiamės namuose: ar gali žaislai „vaikščioti“ į kitus kambarius? kas nurenka indus nuo stalo, kai visi pavalgo? kas sudeda ant stalo lėkštes ir įrankius? kas laisto gėles? kur dedame skalbimui paruoštus drabužius?
Paaugliai ir tvarka
Noras tvarkyti savo kambarį retai atsiranda iki paauglystės, tačiau kai kuriems vaikams – taip. Daugumai vis dėlto yra noras nesitvarkyti ir tvarkosi jie tik dėl to, kad suaugusieji neatstoja ir nenusileidžia. Net jei paliekame kambarį visiškai vaiko valiai, jisai pats labai sunkiai gali susitvarkyti kambarį ir netvarka pasiekia tokį lygį, kad vaikas negali nieko surasti. Kad vaikas pats norėtų tvarkytis kambarį, reikia šiek tiek padėti (tik jau ne nuolatiniais moralais – vėliau paaiškinsiu, kaip).
Paauglystėje vaikas pradeda jaustis suaugusiu ir jei neperspaudėte su tvarkos reikalavimu iki to laiko, jei jis neturi poreikio maištauti prieš autokratinius metodus, galite tikėtis, kad kaip tik tame amžiuje pamatysime tai, ko laukėte daugiau nei dešimt metų – kad vaikas mėgsta tvarką ir moka pats susitvarkyti ir palaikyti tvarką. Tas pats su higiena. Paauglystėje jau atsiranda ir ne tokie malonūs kūno kvapai, tad natūralu, kad reikia daugiau higienos. Jei tėvai sugeba nekandžiai atkreipti paauglio dėmesį, tai paauglys labai greitai iki tol buvusį norą nesiprausti pakeis į norą nuolatos kvepėti švara ir spindinti baltais dantimis.
Vaiko erdvė
Vaiko kambarys yra jo erdvė, tad prieš kišantis į jo kambario tvarką, būtinai sau turite tai priminti. Jei sau tai priminsite, didelė tikimybė, kad visa, ką toliau sakysite ar darysite, nepažeis vaiko savigarbos ir asmeninės erdvės jausmo. Jei visiškai paliksite vaiko kambarį jo valiai, didelė tikimybė, kad vaikas netvarkys jo taip, kaip norite jūs. Turite apsispręsti, ar galite tai toleruoti ir laukti iki paauglystės, ar tai nuolatos jums gadina nuotaiką ir santykius su vaiku. Jei galite tai toleruoti, tada svarbiausia, kad vaikas laikosi taisyklių ir tvarkos už savo kambario ribų. Gali tekti laukti paauglystės (rečiau suaugusio amžiaus), kad pamatytumėte gerus tokio auklėjimo rezultatus, tačiau juos pamatysite, galiu tai garantuoti.
Kitas reikalas, kai negalite ištverti vaiko kambario netvarkos. Tuo atveju turite nustatyti ribas – pirmiausiai sau įvardinti, kokiomis situacijomis labiausiai jaučiatės pažeidžiami dėl vaiko kambario tvarkos. Galbūt kiekvieną kartą pirkdami naują žaislą prisimenate, kad visi kiti aplaužyti ir suversti į krūvą kelia jums nedviprasmiškus jausmus. Bingo! Jūs jau turite sprendimą. Sakote vaikui „deja, negaliu tau pirkti nė vieno naujo žaislo, kol esami nesutvarkyti ir sulūžę neišmesti”. Ir taip kiekvieną kartą, kai vaikas paprašo ko nors naujo. Kiekvienam naujam žaislui jis turi sutvarkyti kambarį.
Arba kita situacija – jums ypač nemalonu matyti netvarką, o neužeiti į vaiko kambarį negalite, nes turite rytais jį žadinti.
Vėl nuostabi proga – sakote vaikui „negalėsiu tavęs pažadinti, kol matysiu tą netvarką, man labai nemalonu ją matyti ir aš nenoriu įeiti į tokį kambarį…“ Labai svarbu, kad tai netaptų tuščiomis kalbomis. Jei vaikas eina į mokyklą ir iki šiol nebuvo vėlavimų, tai vieną rytą, jam nesusitvarkius iš vakaro, tiesiog „leidžiate pamiegoti“, o kai jis pabunda, sakote, „aš tiesiog negalėjau peržengti per save, mane ta netvarka nubaido nuo tavo kambario durų“. Viskas, patikėkite, vaikas tvarkysis.
Tėvai neretai pernelyg nepasitiki vaiko atsakomybės poreikiu. Su tuo esu daugybę kartų susidūrusi konsultuodama tėvus.
Kartais labai sunku patikėti, kad vaikas imsis atsakingų veiksmų. Neretai tėvai net nepastebi, kaip nuvertina vaiko savarankiškumą ir atsakomybę.
Mes su savo vaikais turime susitarimą, kad draugai gali lankytis tik tada, jei kambariai tvarkingi. Tas pats ir su noru lankyti draugus – turi palikti tvarkingą kambarį. Kai visi liekame namuose savaitgalį, dalį laiko skiriame tvarkymuisi. Tas pat, jei laukiame svečių, paprastai prašau prisidėti vaikų prie tvarkymosi ir ruošimosi. Mūsų vaikus nesunku įtraukti į tokį bendrą bruzdesį ir sujudimą.
Stalčiukų revizijos
Ar lįsti į vaiko spintas ir stalčius tikrinant tvarką? Pagrindinis principas – ne, nelįsti. Taip pat turite mokyti vaikus nelįsti į savo rankinę ar kišenes.
Pagarba kito žmogaus erdvei ir privatumui turi būti formuojama namuose. Jei tai neperžengia sveiko proto ribų, galite šiek tiek lįsti, tačiau ne tam, kad padarytumėt reviziją, o tam, kad surastumėte to, ko ieškote. Jei norite daryti reviziją, jau kalbame apie jūsų poreikį ar polinkį kontroliuoti kitus.
Gal geriau kontroliuokite savo vyrą ar žmoną, tie jau bent gali apsiginti (o gal kaip tik dėl to jo ar jos ir nekontroliuojate?). Jei norite padėti vaikui susitvarkyti, paklauskite, ar jis norėtų, kad padėtumėte sutvarkyti stalčius ar spintą. Dauguma vaikų sutiks. Jei nesusilaikėte ir sutvarkėte, pasakykite vaikui „aš šiek tiek patvarkiau tavo lentynas, tikiuosi tu nieko prieš?“
Dauguma iš vaikystės prisimins mamų tėvų metodą – ateiti ir išversti vaiko stačius (iškratyti turinį ant žemės) arba nužerti sujauktus daiktus nuo stalo ant žemės. Žinau, kad toks metodas veikia (o kas daugiau lieka, negi viską taip ir paliksi), tačiau mano nuomone, tai brutalu ir labai nepagarbu. Jei negerbiame vaiko, sunkiai galime tikėtis, kad jis pats mokės save gerbti.
Pinigai už gėlių palaistymą
Kai kurie tėvai vaikams moka pinigėlius už tai, kad jie kažką namuose padaro, sutvarko. Man toks požiūris nelabai patinka, nes tada jau reikės visą laiką ir mokėti. Jei neatrandate jokių kitų būdų, tai gali būti išeitis, tačiau pamąstykite, kokiu būdu nustosite mokėti, ar esate pasiryžę mokėti visada?
Tokio metodo variacija – susitarti, kad netvarkingas kambarys gali „kainuoti“ vaikui. Jei vaikas jau mokyklinio amžiaus (o maždaug nuo tokio amžiaus ir pradedate reikalauti savarankiškos tvarkos), tada, ko gero, jam duodate kišenpinigių. Tad galite įvesti taisyklę – kišenpinigiai duodami tam tikromis dienomis (tarkim sekmadieniais), tačiau jei tuo metu kambarys netvarkingas, tos savaitės kišenpinigiai prarandami. Svarbu laikytis taisyklės, tačiau nepersistengti. Neprašykite vaiko tvarkos visada, nes tai vaikui – pernelyg daug, tačiau turite teisę prašyti jo kambarį susitvarkyti. Jei pasieksite, kad bent jau kartą per savaitę jis jį susitvarko – jau geras rezultatas.
Šie metodai (mokėti vaikams arba „apmokestinti“ netvarką) labai panašūs, tačiau iš esmės skiriasi tuo, kiek vaikas gali prisiimti atsakomybę. Jei vaikui sakote „susitvarkysi savo kambarį ir gausi penkis litus“ – vaikas tiesiog užsidirba pinigų, tačiau jūs skirstote apdovanojimus ir esate „valdžia“, vadinasi, atsakomybė lieka jūsų pusėje. O jei vaikas žino, kad praras kišenpinigius, jūs galite sakyti „tokios mūsų namuose taisyklės ir mes abu privalome jų laikytis“. Tada „valdžia“ esate ne jūs, o tvarka ir taisyklės, vaikui daug lengviau prisiimti atsakomybę už savo elgesį.
Mama sutvarko geriausiai
Visada paprasčiau mamai pačiai sutvarkyti vaiko kambarį. Ar tokia iniciatyva nenuslopins vaiko noro tvarkytis? Labai svarbu, kiek tam vaikui metų. Kuo mažesnis vaikas, tuo tokia iniciatyva mažiau skausminga, nes tada vaikas pratinamas prie tvarkingos aplinkos. Kai vaikas paūgėja iki 3 metų, labai svarbu, kad mama jo kambarį tvarkytų kartu su vaiku. Juk visai smagu kartu darbuotis, o vaikas pamažu pratinamas prie to, kad ir jis gali išmokti susitvarkyti.
Jei mama retkarčiais sutvarko vaiko kambarį (iš esmės), tačiau vaikas tvarkosi dar ir pats, didelės žalos nepadarysite, tačiau turite nepriekaištauti vaikui, kad jis pats to nepadaro, o pasisiūlyti į pagalbą ir esant progai pasakyti: „Aš sugebu sutvarkyti geriau tik dėl to, kad man jau tiek ir tiek metų ir jau daug kartų tą dariau, kol išmokau daryti gerai“.
Vaikui dulkės nekelia jausmų
Vaikai mato netvarką, mato ir dulkes, tačiau jiems tai nekelia tokių siaubingų jausmų, kaip suaugusiems žmonėms. O priežastis, ko gero, yra ta, kad vaikai daug ką toleruoja daug geriau nei suaugusieji. Jie priima pasaulį tokį, koks jis yra, pernelyg neįsijausdami jį keisti. Jei pasaulis netobulas, tai vaikas jį toleruoja ir tokį. Su netvarka, su dulkėmis, su paklaikusiais suaugusiaisiais, kurie nori tų dulkių atsikratyti, su jų beprasmėmis pastangomis jų atsikratyti visiems laikams… Na tiesiog vaikai šiuo atveju yra šiek tiek ramesni ir geriau moka atsirinkti, kas jų gyvenime svarbiausia. Tvarka ar dulkės nėra įrankis asmenybei vystytis, tad vaikai į juos dėmesio ir nekreipia.
„Mamos žurnalas“
