Lietuvoje populiarėja pirtininkų klubai ir pirčių mylėtojų draugijos, apjungiančios šeimas. Ar sveika vaikus vestis į pirtis, nuo kokio amžiaus jau galima tai daryti?
Pirtis skaičiuoja tūkstantmečius
Apie pirties papročius ir ritualus rašytiniuose šaltiniuose randama duomenų nuo XVI amžiaus, nors dauguma apeigų, susijusių su pirtimis, iki šiol išlieka paslaptyje. Manoma kad po apsišvarinimo pirtyje kai kurios baltų gentys vantas pagarbiai sudegindavo, kai kurios – panaudodavo jas pirčiai iššluoti, grindis numazgoti. Vienas iš archaiškiausių garo pirtyje išgavimo būdų – milimas – iki raudonumo įkaitę akmenys dedami į kibirą su vandeniu, vanduo iškart pakyla į orą, pasigirsta lyg sprogimo garsas, akmuo sprogsta akimirksniu pavirsdamas smiltimis.
Lietuviškos garinės pirties istorija siekia mažiausiai 1000 metų. 1986 metais Kernavės Pajautos slėnyje archeologas A. Luchtanas atrado XIV a. pirties pastatą, leidžiantį mums pažvelgti į pagoniškos pirties vidų. Pirtis buvo pastatyta iš apvalių netašytų pušinių rastų, taisyklingo keturkampio formos, kampais beveik tiksliai orientuota į keturias pagrindines pasaulio šalis, didelė krosnis sukrauta iš akmenų, taikant akmenį prie akmens, be jokio skiedinio, šalia pirties – pelkėta pieva, kurioje buvo iškasta kūdra maudytis. Šalia pirties rasta keletas panaudotų beržinių vantų. Panašių pirčių būta ir kitose Lietuvos vietovėse: Plungės rajone rasta 1864 m. statyta pirtis beveik nesiskiria nuo Kernavės pirties, nors jas skiria net penki šimtmečiai.
Pasak etnologo, profesoriaus Liberto Klimkos, kiekviename Lietuvos etnografiniame regione maudynės būdavo vis kitokios. Štai Suvalkijoje apskritai nebuvo pirčių, tad šeima maudydavosi kubiluose. Kūdikius maudydavo geldutėse. Pirmasis maudymas būdavo ritualinis. Maži vaikai – ar berniukai, ar mergaitės – maudydavosi su moterimis.
Lietuviams būdingi kai kurie maudymosi papročiai ir tradicijos. Pirmi į pirtį maudytis eidavo vyrai, nes didesnė kaitra. Su pirmaisiais eidavo ir seneliai – iš pagarbos. Pirtyje pirmenybė būdavo teikiama vyresniesiems ir kūrentojui.
Iš pradžių susirinkusieji pirtyje įkaisdavo. Sulipus ant plautų ir užpylus vandens ant krosnies akmenų, šildydavosi gare. Gerai iškaitinus, karštame vandenyje būdavo mirkomos vantos ir jomis vanojamasi. Sveiki žmonės, įkaitę besiperdami, vasarą vėsindavosi šokdami į upę, ežerą ar tvenkinį, žiemą tiesiog apsipildavo vėsiu vandeniu.
Taigi pirtį šiandieną drąsiai galime vadinti tautiniu paveldu.
Kaime dar yra senoviškų pirčių
Mano prisiminimuose dar neišblėsusios vaikystės maudynės kaime, senelių dūminėje pirtyje. Juodos sienos, dūmų kvapas, drobiniai rankšluosčiai, karšto vandens statinė kampe, mažas aprasojęs langelis ir pro jį besiskverbianti šviesa… Kol pirtis dar ne per daug įkaitusi, pirmiausia išmaudydavo mus, vaikus. Atsimenu, keletą kartų, kai nebuvo muilo, močiutė plaukus mums išplovė pelenais. Pirtis mums buvo ir vieta, kurioje žaisdavome su vaikais, ir vieta, kurios bijojome, ir tikrai tikėjome, kad joje gyvena ragana, gal velnias, o gal dar kokia nežinoma nelaboji dvasia…
Dabar kiekvieną žiemą tęsiame šią tradiciją su šeima ir draugais, maudomės pirtyje giminaičių sodyboje, šalia yra tvenkinys, žiemą po pirties maudomės eketėje, vasarą – šalia tekančioje Merkio upėje. Laikomės visų maudymosi pirtyje taisyklių – nevartojame nė lašo alkoholio, neprisivalgome prieš pirtį, geriame daug mineralinio vandens ir arbatų. Peršalimo ligomis sergame itin retai. Be to, šilumos-šalčio procedūros puikiai sureguliavo mano kraujo spaudimą, todėl nejaučiu jokio poreikio gerti kavos ar kitų psichiką stimuliuojančių kofeino gėrimų.
Nuo kokio amžiaus galima vesti vaiką į pirtį?
Atsakymo šį klausimą nėra. Vieni žmonės veda nuo 2 savaičių, kiti – nuo 10 metų. Tai priklauso nuo to, ar tėvai patys yra pripratę vaikščioti į pirtis, nuo to, kaip jie moka arba nemoka naudotis pirtimis. Suomijoje 70 proc. vaikų iki 1 metų lankosi pirtyse, suomės moterys lankosi pirtyse ir besilaukdamos bei žindydamos, nes jų organizmas yra pripratęs, jų kraujagyslės ir širdis gerai treniruota, o organizmas užgrūdintas, nes jos tai daro visą gyvenimą. Tradicinė lietuviška pirtis – tai garinė pirtis, kurioje palaikoma 50–70°C temperatūra, tokia pirtis puikiai tinka vaikams. Suomiškoje saunoje temperatūra gali siekti 120 ir daugiau laipsnių, tokia pirtis vaikams netinka.
Pirties nauda:
Prakaituojant valosi organizmas, iš kūno pasišalina įvairios toksinės medžiagos, negyvos odos ląstelės, bakterijos.
Pirtis pagreitina medžiagų apykaitą, gerina kraujotaką vidaus organuose, treniruoja širdį ir kraujagysles, padeda atsikratyti antsvorio.
Būnant pirtyje organizmo temperatūra pakyla iki 38–41°C, tokioje temperatūroje nustoja daugintis dauguma virusų ir bakterijų.
Šiluma palengvina sąnarių bei raumenų skausmus.
Pirtis gerai tinka sergantiems migrena, nemiga, padidėjusio nervinio jautrumo asmenims.
Drėgnoji, garinė pirtis puikiai tinka sergant lėtiniu bronchitu, neužsitęsusiais sausais kosuliais.
Konsultavo vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja ir profesorius Libertas Klimka
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų balandžio dieną.
„Mamos žurnalas“
