Ieva Celencevičienė su būsimuoju vyru Henriku susipažino studijuodami aktorinio meistriškumo specialybę. Tačiau studijų abu nebaigė, supratę, kad gyvenimas jiems jau parengęs pagrindinius vaidmenis. Dabar jie – šešių vaikų tėvai, turi gražią šeimą ir savo mėgstamas kitas, kiek žemiškesnes, profesijas.
Ieva, vis dėlto nusprendėte tapti ne menininke, bet medike?
Taip, esu baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete, įgijusi bendrosios praktikos gydytojos odontologės specialybę. Ilgai ir atkakliai priešinausi, tačiau turiu pripažinti, kad medicina mane nugalėjo. Tai – kraujyje. Užaugau medikų šeimoje: mama – nuostabi vaikų okulistė, tėtis – talentingas kardiochirurgas. Dvi seserys – irgi atsidavusios medikės. Tik jauniausioji atsispyrė šiai magijai. Nuo pat vaikystės mane lydėjo nuolat linksniuojamos diagnozės, ligų patogenezė, lotyniški vidaus organų ir kūno dalių atitikmenys, operacijų subtilybės, vaistų pavadinimai… Todėl, būdama 14 metų, pati sau tiksliai diagnozavau vidinį kraujavimą. Vėliau sužinojau dar daugiau, nes, pasirodo, tai nebuvo eilinė opa… Nesuklydau ir dėl apendicito, skydliaukės hiperfunkcijos.
Dabar pati galite gydyti savo vaikus?
Kai namuose serga vaikai – tai naujas, dar nepažintas „universitetas“. Čia reikia daug ramybės ir kantrybės. O patirtis ir nuojauta, kada vaikas gyja, o kada jau reikia rimtesnio įsikišimo, ateina palengva. Tikrai ne su pirmuoju ar antruoju vaiku. Vaikų ligos – neatsiejama kiekvienos mamos, šeimos kasdienybės dalis. Ir nereikia to baimintis. Tokiu būdu vaikas juk įgyja imunitetą. Manau, mes tampame vis mažiau kantresni, norime viską kontroliuoti. Net paprastas vaikiškas ligas. O juk kartais tereikia išbūti su vaiku, be jokių ypatingų medikamentų. Su sultiniu, šilta arbata ir pasaka. Ramiai ir nuolankiai. Mūsų šeimos vaistinėlėje – per beveik du dešimtmečius atsirinkti mums tinkantys, efektyvūs vaistai, kurių griebtis paprastai neskubu. Tačiau, situacijai rimtėjant, su džiaugsmu juos išsitraukiu. Nemėgstu eksperimentuoti ir ieškoti vis naujo preparato. Kaip ir gydymo schemos. Jos nusistovėjusios. Išbandytos. Pasiteisinusios. Taip, žinoma, mūsų vaikai sirgdavo. Taip, tikrai būdavo, kad karščiuoja, viduriuoja ar vemia ne vienas ir ne du… Atsimenu tragikomišką situaciją, kai svečiavosi draugės vaikas, ir žarnyno virusas pakirto beveik visus… Nepakartojamos naktys! Beveik ligoninės priimamasis. Tik pamaina nesikeičia
Ar grūdinate vaikus? O gal kitokiomis priemonėmis stiprinate jų sveikatą?
Specialiai nieko nedarau, bet jei ankstyvą pavasarį oras netikėtai įkaista, nedraudžiu vaikams pasimėgauti šaltomis maudynėmis. Arba žiemą per sniegą išnešti šiukšles basomis kojomis.
Šeši nėštumai ir gimdymai – didelis krūvis moteriai…
Nežinau, ar tai didelis krūvis. Ypač, galvojant apie mūsų protėvius, proseneles – titanes, grįžtančias su naujagimiais tiesiai iš darbų laukuose. Manau, kiekvienam jis savas. Klausimas, ar savo naštą norime imti ir nešti daug nesvarstydami, ar norime lengviau, saugiau ir patogiau. Kontroliuodami. Aš niekada nebuvau „stiprios sveikatos“, kaip žmogišku protu mes galėtume šią frazę suprasti. Buvau tikra rakštis savo mylimiems gydytojams, nes beveik niekada nesirgdavau įprastai. Net pulsą įsigudrinau turėti ne išorinėje, bet vidinėje riešo pusėje. Žinot, kiek streso, kai pacientė beveik be sąmonės, o pulso negali apčiuopti?! O jis – tiesiog ne ten! Žmogiškai ir racionaliai tiek nėštumų (o juk dar būta ir nutrūkusių), gimdymų – tikra beprotybė! Bet tai truputį daugiau, nei mūsų norai ir planai. Tiesiog renkiesi būti tuo, kuo tave pakviečia būti. Skamba poetiškai, bet prozos čia kur kas daugiau. Ne, niekada nesigailėjau, kad visa tai buvo šešis kartus, bet jei paklaustumėte, ar su dabartine patirtimi ryžčiausi viską pakartoti, sutrikčiau. Todėl nuoširdžiai pavydžiu sau, kad tada, kai reikėjo, išdrįsau, nedvejojau. Man sunku suprasti, kaip gali susiplanuoti ateinančią gyvybę? Vaikų skaičių, tinkamiausią jų atėjimui laiką? Ar negali tekti gailėtis, kad tavo planas ne tobulas, kad kažko nepramatei? O kažkam jau per vėlu? Bet mes skirtingi, tiesa? Ir pasirinkimai visokie.
Esate odontologė – galbūt turite kokių patarimų, kad vaikų dantys taip negestų?
Mane tiesiog užburia balti, sveiki, stiprūs vaikų dantys. Taip, mūsų, kaip tėvų, indėlis į vaikų dantų ir burnos ertmės sveikatą yra milžiniškas. Žinoma, kartais gali būti tam tikros ligos, mamos ar vaiko vartoti vaistai, fluoro kiekis geriamajame vandenyje ir kiti veiksniai, lemiantys didelį karieso aktyvumą, danties audinio pažeidimą. Tačiau mūsų, suaugusiųjų, žinios ir sąmoningumas be galo svarbūs. Manau, kad tinkamo, kokybiško švietimo tėvams šioje srityje labai trūksta, ir tikrai per mažai pastangų įdedama profilaktikos užtikrinimui. Turime puikių kitų šalių pavyzdžių, stiebtis yra kur. Ir dviračio išradinėti čia tikrai nebereikia. Tikrai kiekvienas galime auginti vaikus sveikais dantimis. Tačiau, būdama abejose – tiek medikų, tiek mamų – barikadų pusėse, išgyvenu tam tikrą susidvejinimą: kaip medikė, puikiai žinau, ką turiu daryti, kad dantukai būtų sveiki; žinau daugybę būdų, kaip nepriekaištingai juos išvalyti; žinau, kad naktinis žindymas, pradėjus dygti dantims, yra tikras blogis; žinau, koks maistas tikrai kenkia dantims, o kokio maisto valgymas net padeda natūraliai jiems apsivalyti; žinau, kad net ir puikiausios anatominės formos čiulptuko užsitęsęs naudojimas gali lemti ortodontinę patologiją; žinau, kad reguliarus lankymasis pas odontologą tikrai padeda išvengti didelių problemų. Tačiau, kaip mama, be didelio sąžinės priekaišto vis dėlto žindžiau savo vaikus naktimis; žindžiau juos ilgai, kartais net iki 3,5 metų; daviau čiulptuką gal kiek ir per dideliam savo vaikui, nes kitaip negalėjau užmigdyti kūdikio; nesipriešinau, kai kažkas pavaišindavo maniškius ledinukais ant pagaliuko visai ne laiku ir ne vietoje; po kelionės ar šventės sugrįžus vėlai leisdavau neišsivalius dantų griūti tiesiai į lovas… Baisu, nepateisinama, sakysit, Bet… taip! Tikrai būdavo ir taip! Ir, daugiavaike mama, pirma meskit į mane akmenį, jei elgėtės kitaip! Nes mamos, auginančios daugiau mažamečių vaikų, tikrai neretai jaučiasi pavargusios, išsekusios, nusiminusios, net kartais ir nusivylusios. Jos jau nebe supermamytės, viską žinančios ir darančios geriausiai. Jos tiesiog mamos, darančios tai, ką tuo metu dar gali. Jos mamos, kurių žvilgsnis krypsta ne į išorinį gražų paveiksliuką, bet sminga gilyn, kiaurai, į esmę. Mamos, kurios išmintingai pasirenka tarp išorinio tobulumo siekimo bet kokia kaina ir širdies džiaugsmo, prašvitus dar vienam ūkanotam rytui beviltiškai apverstuose namuose. Smalsu, kaip vis dėlto baigėsi su tais dantimis? Statistika ne tokia ir dramatiška: trys iš šešių neturi nė vieno sugedusio danties, dviem prireikė tvarkyti dantukus su visiška nejautra mažame amžiuje, vienas turi keletą plombuotų pieninių dantukų. Toks štai rezultatas.
Ką jums davė tapimas mama?
Sakyčiau, tie motinystės metai mane sukūrė iš naujo. Dabar madingas siekis tapti „geriausia savo pačios versija“. Pabūsiu nuomonės formuotoja: motinystė – tiesiausias kelias į tai. Ne lengviausias, bet patikrintas. Ir, kas svarbiausia permainingam šios dienos žmogui, – be bilieto atgal. Iš aikštingos, nenorinčios nusileisti, galvojančios, kad tavoji tiesa – vienintelė, trokštančios kontroliuoti, aiškiai žinančios, kaip reikia teisingai auklėti vaikus ir kiek jų turėti, palengva tampi kantria, nuolankiai, atlaidžia, nebe tokia kategoriška, matančia ne tik juoda ir balta, bet ir visus tarp jų esančius tonus. Kaip neįkainojamą dovaną, jei pasiseka, gali gauti krislą išminties. Šiame taške „savo geriausios versijos“ kūrimas staiga neteka prasmės, nes save kuri jau ne tu, o Kūrėjas. Kaldina, kaip įkaitintą metalą ir vėl vėsina. Atrodo, visą amžinybę, nes diena susimaišiusi su naktimi, o naktiniams budėjimams galo nematyti.
Bet vieną rytą suvoki, kad jau kelinta naktis niekas tavęs nežadino. Praeina metai, kiti, ir pabundi pailsėjusi. Vaikai paaugę. Esi jau nebe ta ir dar nežinai, kuo tapsi. Daug vilties ir dar daugiau sumaišties, nes iš naujo lipdai savo perkeistą asmenybę. Toks tas manasis motinystės kelias. Kur šiandien mane nuvedė motinystė? O gi į apmąstymus, ką dar galiu padaryti dėl vaikų, jau nebe savų, bet ne mažiau brangių, dėl mūsų šalies, jos ateities. Su nerimu matau, kaip retėja mūsų mylimų šviesuolių, intelektualų gretos, kaip nedažnai beišgirsi kalbant tikrą eruditą, o medijų kanalai dažnai užtvenkti šlamštu, kurio turinio ilgainiui net nebepastebime. Tai kokią žinią mes perduodame vaikams? Kokias vertybes norime įdiegti? Kokį jauno žmogaus skonį formuojame? Kartą, kalbėdama su vienos mokyklos psichologu ir diskutuodama šiais klausimais, išgirdau paprastą atsakymą, kad tai, ko ieškau, neskirta masėms. Nuliūdau. Supratau, kad atsakinga esu tik aš pati. Po daugybės įvairių nusivylimų skirtingose ugdymo įstaigose išdrįsau pamėginti daryti savaip. Taip gimė „Universitas mažiemus“ (sostinės rajone Balsiuose Ieva įkūrė savo vaikų darželį, kuris turėtų išaugti iki mokyklos – red. past.) Darželyje mėginame akademiškumą ir skirtingas meno šakas sujungti į vientisą, visapusišką ugdymą. O ar galime kalbėti apie visapusišką, laisvą (žinoma, jei laisvę suprantame kiek plačiau, nei tik kaip galimybę rinktis lytį) asmenybę, be teisinga tvarka suvertų vertybių stuburo? Tai ir tuos pavienius slankstelius po truputį mėginam sudėlioti tinkama tvarka: meilė Kūrėjui, artimui, Tiesai. „Universitas mažiemus“ – šiandienos aktualijų tematikoj – manosios motinystės skiepo pasekmė, šalutinis poveikis“.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko foto
„Mamos žurnalas“
