„Parašykite apie nuostabią daugiavaikę šeimą iš Visagino, nežinau pavardės, bet jie vadina save „kukučiais“. Labai graži šeima, siuva ekologines sauskelnes, turi puslapį internete“ (citata iš skaitytojos laiško). Keli kompiuterio klavišų spustelėjimai – ir mes jau kalbamės su „kukučiais“.
Airida ir Sergėjus Drus bendraamžiai, pernai atšventė 33-uosius gimtadienius.
Šeimoje auga vaikai pabiručiai: Vincas, Zigminta,Volungė, Vasara. Airida baigė informatiką, Sergėjus – statybos inžinierius, atestuotas konstruktorius. Kol kas šeima gyvena bute, bet labai tikisi, kad pasiseks baigti įsirengti namą ir persikraustyti gyventi į kaimą, nes dėl vietos jau darosi striuka.
Ar vaikai planuoti, ar laikotės idėjos – kiek skirta, kiek lemta?
Kaip čia dabar pasakyti, kad po to vaikams skaudu nebūtų… Visi tikrai labai laukti. Skrupulingai planuotų mažiau… Lūžis buvo trečias vaikas. Tikrai nustebino savo atėjimu, bet užtat laukimas buvo maloniausias, išjaustas, toks savas ir malonus. O kad bus ketvirtas jau žinojome, kai dar laukėme trečios. O gal ir dar ne pabaiga…
Juokais sakau, kad mūsų vaikai gimsta tik porinais metais. Iš kitos pusės yra pliusų: lengviau prisiminti vaikų gimimo datas.
Jei, rimčiau, tai skirtumas tarp mūsų vaikų fiziologinis, gamtos lemtas… Kol mama maitina, nelabai ir pavyksta pastoti. O laikui bėgant ir artėjant prie antrojo vaikučio gimtadienio, gamta pati sutvarko.
Vaikų vardai netradiciniai, ypač Volungė. Kaip išrinkote?
Vaikai vardus atsinešė patys. Ateina nušvitimas iš kažkur aukščiau ir supranti, kad tas, kuris pilvelyje, bus tokiu vardu ir ne kitokiu. Visi vardai atėjo staiga ir netikėtai, nėštumams persiritus į antrą pusę, ir prilipdavo, tad visus vadinome tais vardais dar iki gimimo.
Vincas, nuo lotyniško „vincens“ – nugalintis.
Zigminta, nuo Zigmo, vardo šaknis germaniška, reiškia pergalę. Beje, nors vardas ir vyriškas, bet kitokio nepavyko sugalvoti, nors jaučiau, kad bus mergaitė.
Volungė šovė į galvą vidury nakties, kaip perkūnas iš giedro dangaus, net užmigti nebegalėjau, ilgai galvojau, kaip čia tokia mintis atėjo galvon. Bet tai buvo vienas vienintelis vardo variantas šiam vaikui. Kai gimė Volungė, supratome, kodėl šį vardą pasirinko, nes nuo pirmų dienų lig šiol ji yra mūsų ultragarsas, turi gerklę ir gerai ja moka naudotis.
Vasara irgi staiga nušvito. Nors ir gimusi ne vasarą ir ne vasarį, bet tokia jau Vasara! Šypsosi ir juokiasi nuolatos. Ji mūsų šypsenėlė, garbanėlė.
Nors Sergėjaus gimtoji kalba rusų, bet jis nė puse žodžio neprieštaravo visiškai lietuviškiems vardams. Tik seneliams prireikė laiko, kol išmoko taisyklingai ištarti.
Ar visada gyvenote Visagine? Ar esate laikomi šiame mieste išsišokėliais, augindami tiek pabiručių?
Kai kas nors paklausia, kaip aš atsikėliau į Visaginą (pati gimusi ir užaugusi Klaipėdoje), visada prisimenu Žemaitės „Laimė nutekėjimo“. Visaginas – vyro gimtinė. Po mokslų metus gyvenome Klaipėdoje, bet vyrui Visagine pasiūlė geresnį darbą, tad persikėlėme. Dabar Lietuva atrodo labai maža, per 4,5 valandos gali pervažiuoti skersai. Atstumas nuo Klaipėdos iki Visagino bene ilgiausias, kiek galima pervažiuoti per Lietuvą.
Išsišokėliai čia nesame, yra žmonių, ir labai šaunių, kurie turi tris, keturis ir net penkis vaikus. Tik kai visi išeiname pasivaikščioti, sulaukiame daugiau dėmesio. Tai visada teigiamas dėmesys. Dažnai sustabdo gatvėje ir klausia, ar visi vaikai mano, o išgirdę, kad taip, pasveikina ir pagiria, palinki sėkmės.
Visaginas labai pritaikytas auginantiems vaikus. Daug miško, vaikų žaidimų aikštelių, mažai mašinų. Darželių irgi yra, dėl vietos niekada nekyla problemų.
Kaip keitėsi Jūsų su vyru emocijos, išgyvenimai auginant vis „naują“ vaikutį – žodžiu, kaip evoliucionavote kaip tėvai?
Tikrai taip, evoliucionuojame… Bet gal daugiau tai susiję su pirmais trimis. Po to viskas perauga į daugiskaitą ir tampa konvejeriu. Kitaip tariant, yra skirtumas: vienas, du, trys… Jaudintis dėl vaikų nelabai teko, viską priimame natūraliai: taip ir turi būti. Tik kartais vis prabundu naktį ir klausausi, ar visi kvėpuoja (matyt, mamų paranoja).
Pirmas vaikas – mes žali, viskas nauja, o dar reikia priprasti vienas prie kito ir mūsų pasikeitusių vaidmenų. Vaiką laikai nuostabiu, tikiesi iš jo labai daug, visos viltys tik į jį. Pačiam dar norisi realizuotis. Anksti išėjau į darbą, 8 mėnesių Vincą išleidome į lopšelį, nors ir pusei dienos, bet vis dėlto išleidome. Dabar kai pagalvoju, tai net graudu, toks mažiukas, bet tada nebuvo jokių dvejonių. Buvome tikri, kad taip ir reikia. Tiesa, Vincas buvo brandesnis už bendraamžius, ir dabar toks liko: 6 metų pradėjo lankyti mokyklą, ir dabar yra vienas geriausių klasėje.
Kai gimė antras vaikas, labiausiai pajaučiau, kaip Sergėjus tapo tėvu. Emociškai buvo arčiau namų, daug daugiau padėjo, prižiūrėjo vyresnėlį, subrendo tėvystei. Tikrai auginome kūdikį dviese. Zigminta buvo tikras maminukas: nešiojau ir nešiojau, tad pagalbos tikrai reikėjo. Ir ji buvo!
Trečias vaikas tik sustiprino šį jausmą. Tapome vienu kumščiu. Su džiaugsmu žiūrėjome, kaip auga vaikai, kaip jiems gera tarpusavyje žaisti. Kaime vyko statybos, tad visą vasarą su kelių mėnesių Volunge ir dičkiais (keista, kai 4 ir 2 metų vaikai taip vadinami) ten praleisdavome dienas. Namo grįždavome tik nakvoti. Geriausia vasara, kokią pamenu! Nors kaime, vanduo iš šulinio ir virtuvėlė tik lauke…
Ketvirtas vaikas – jau daugiau rutina, viskas įprasta. Tiesa, krizė pridėjo savo, Sergėjus neteko darbo, tad nuotaika buvo nebe tokia pakili. Pajaučiau kasdienybę. Bet su Vasaros atėjimu (atėjimas mūsų šeimoje – tai ne gimimas, o prasidėjimas), aš atsigavau, užsinorėjau veiklos… Taip prasidėjo „Kukučio“ projektas. Kai gimė Vasara, nė nesureikšminome – mes ją turėjome jau kur kas ankčiau, nei ji gimė. Ji atėjo tokia sava, kad visi elgėsi lyg taip ir turi būti. Vyresni vaikai priprato, kad kartkartėmis namie atsiranda naujas leliukas. Kad ir kaip keista būtų, bet jie atsimena, kaip gimė mažesnieji. Jau ir dabar šneka – kada kitas bus? Neleidžia išmesti išaugtų drabužių.
Nėštumai ir gimdymai netapo rutina? Kuo jie skyrėsi?
Nėštumas toks dalykas, kad kai jis baigiasi, pasimiršta viskas, kas buvo bloga, prisimeni tik geriausias akimirkas. Gimdymus, žinoma, prisiminsiu visą savo gyvenimą, bet tik maloniai. Esu gimusi būti motina ir sutverta gimdyti vaikus.
Man tai nėra sunku. Mano gimdymai lengvi, tik pirmasis skyrėsi nuo kitų, nes man taikė epidūrinę nejautrą. Gydytojai nugąsdino, kad dar ilgai viskas užtruks, ir įkalbėjo… Bet po poros valandų jau turėjau Vincuką. Juokiamės, kad daugiavaikių vaikai žino, kada gimti. Visų mergyčių išvažiavau gimdyti naktį ir per pusvalandį pagimdžiau. Tad namie likę vyresnieji nė nesuprasdavo, kad buvo palikti. Vyras dalyvavo visuose gimdymuose, o vyresnius babuška (vyro mama) prižiūrėdavo.
Naujagimių auginimas irgi tampa paprastesnis. Mažiau jaudiniesi, mažiau dėmesio kreipi į smulkmenas. Ūgis, svoris – tik dėl statistikos ir patikrinimo, ar auga… Mūsų pediatrė labai supratinga, natūralistė, irgi nepuldavo į kraštutinumus. Ateidavome pas pediatrę skiepų susirinkti ar jei vaikai susirgdavo.
Kaip pasiskirstote darbus, kad „nenurautų stogų“?
Natūraliai kažkaip. Kai vienam nurauna stogą, tai kitas ima ir padaro ką reikia. O jei nepadaro, vadinasi, ir nereikėjo…
Pareigų jau nebeskirstome. Vaikai paaugo, nebereikia keltis naktimis, tad svarbiausias uždavinys kaip ir išsisprendė.
Anksčiau būdavo, kad aš keliuosi prie vaiko, kol maitinu (iki metų ar šiek tiek ilgiau), o po to tos kėlimosi pareigos pereina tėčiui. Mažiausios mergytės išmiega visą naktį arba prabunda ir parkeliauja į mūsų lovą, bet čia pat „lūžta“ ir netrukdo. Vasaros jau kelis mėnesius nebemaitinu, fantastika yra visą naktį išmiegoti ir nesikelti.
Kai jau visai rutina užgraužia, surengiame filmų dieną ir tiesiog nieko neveikiame. Vaikams labai patinka, kai nei mama, nei tėtis neverčia nieko daryti ir dar leidžia žiūrėti televizorių. Visą laisvą laiką būname kartu: vaikštinėjame, svečiuojamės, keliaujame, pramogaujame… Vaikai – mūsų gyvenimo būdas, ir priimame tai natūraliai, kaip savo esybę.
Kai reikia, vaikus pažiūri vyro mama, ypač, jei vienas serga, o kitą tuo metu reikia nuvesti į būrelį. Daugiausia bėdų kyla, kai prasideda šventės darželiuose ir būreliuose. Kiekvienas vaikas nori būti svarbus, ir mama privalo pažiūrėti, o kitus vaikus ne visada galima atsivesti, tad tenka palikti namie.
Nuo namų triukšmo geriausiai pailsiu kaip ir visos namų šeimininkės – pirmadienio rytais, kai visi išeina į darbus, darželius ir mokyklas.
Kaip sustyguoti tokios didelės šeimos biudžetą, kai visiems vaikams staiga reikia pirkti batus arba taisyti dantis? Planuojate?
Gyvename iš to, ką turime. Kai pradedi skaičiuoti, planuoti, prasideda sunkumai, atrodo, kad nėra pinigų, viskas blogai. Kai nustoji, nesinervini, ir viskas susitvarko. Pinigai ateina, kai jų reikia. O jei nėra, vadinasi, ir nereikia.
Neišlaidaujame. Perkame tai, kas tikrai reikalinga. Pirma pagalvoji, ar tikrai be šito nebegali gyventi, ar tikrai tą daiktą naudosi, ar gali sau tai leisti?
Batai, darbužiai dažnai paveldimi, tad čia staigių neplanuotų pirkinių nepasitaiko. Draugai, pažįstami vis atneša savo „paveldėjimų“, o mes nebrokuojame… Pradėjau siūti, ir pačiai įdomu, ir vaikai patenkinti. Dar neatėjo paauglystės, kuomet reikia visko – ir naujausio, geriausio…
Vyresnieji vaikai supranta, kas yra pinigai, moka skaičiuoti. Turi savo pinigėlių, galvoja, kaip išleisti. Tik Zigminta dar viską saldainiais matuoja.
Ką vaikams perkate Kalėdoms, gimtadieniams?
Kasmet vis didesnis galvos skausmas – ką dovanoti. Mūsų vaikai labai nereiklūs.
Jie taip nuoširdžiai džiaugiasi smulkmenomis, kad priverčia aiktelti suaugusiuosius. Juos džiugina balionai, ledai, pati šventė, šventinė nuotaika, svečiai, išėjimas kur nors. Jiems nereikia tik dovanų ir dovanų, žaislų ir dar daugiau žaislų.
Kalėdiniai norai stebina. Pavyzdžiui, Zigminta dvejus metus iš eilės rašė (piešė) laišką Kalėdų Seneliui ir prašė atnešti tris „Kinder“ kiaušinius. Žmogučiui iki pilnos laimės tik tiek ir tereikia. Tad kodėl reikėtų gadinti vaiką ir siūlyti norėti visokių didelių dovanų. Juk mes patys ir skatiname vaikus norėti vis daugiau… Išauginame tą nepasotinamą jausmą, o po to stebimės, kad šešiamečiui jau turimas telefonas per senas…
Vincas šiemet Kalėdų Senelio paprašė atnešti kilimą, ant kurio nupiešta gatvė. Sakė, mašinytes pats nusipirks, o ant kilimo galės visi vaikai žaisti. Kaip galima atsispirti tokiems pamąstymams?
Papasakokite apie verslo gimimą. Kokia buvo pradžia?
Pradžia buvo tarsi žaidimas. Siuvau savo vaikams sauskelnes, vieniems, kitiems pažįstamiems, draugams. Paprašydavo ir visai nepažįstami žmonės. Visoms trims mergytėms naudojau tik daugkartines sauskelnes. Forumuose internete dažnai rašydavau apie tai, nuolatiniai kūdikiai namie neleido užmiršti tos temos, tad atėjo mintis, kad reikia pabandyti iš to užsidirbti. Turėjome laisvo laiko, vyras kaip tik nedirbo, aš buvau vaiko priežiūros atostogose (laukiausi Vasaros), vaikai jau lankė darželius. Puslapį sukūrėme per mėnesį, pirminį sauskelnių asortimentą jau buvome patys išbandę, liko tik nusipirkti daugiau medžiagos ir pasiūti daugiau. Didelių investicijų skirti negalėjome, nes santaupų jokių nėra, turime tik tai, kas yra dabar… Tai iš to „dabar“ ir augame.
Kaip gimsta modeliai, kur perkate medžiagas, kada siuvate?
Siuvome sauskelnes, vystyklus, kelnaites, norėjome plėsti asortimentą. Netyčia į rankas pakliuvo bambuko veliūras (iš puslapio internete kanapinisirbambukinis.lt). Pasiuvau iš jo keletą sportinių kostiumėlių. Nuostabus drabužis: švelnus, malonus, minkštas. Vaikai mielai nešioja, o dar ir spalvos ryškios, vaikiškos! Kaip nepapuošti tokio grožio dar kokia vaikiška aplikacija? Susispaudėme ir už „sauskelninius“ pinigus įsigijome siuvinėjimo mašiną, prasidėjo bandymai. Vis dar „kaifuoju“ rinkdama paveikslėlius, dėliodama užrašus.
Pradėjau siūti drabužėlius su išsiuvinėtais vardais – vardinukus. Juk kiekviena mama nori savo vaiko vardą įamžint ant žaisliuko, nosinaitės, seilinuko. Kaklaskarės tik buvo pradėjusios populiarėti, pabandėme ant jų išsiuvinėti vaikų vardus.
Sulaukėme daug norinčių įsigyti jas savo vaikučiams. Gimė ir savotiškas prekės ženklas „Pandukas“. Kaklaskarės su užrašais jau parduodamos ne tik mūsų, bet ir kitose internetinėse vaikiškų prekių parduotuvėse. Migdukai-vardinukai jau keliauja ir į UK.
Kol kas tvarkomės savomis jėgomis. Siuvimas – mano darbas, o vyras padeda sukirpinėdamas, į paštą neša siuntinukus. Labai norėjome atskirų patalpų, bet apsvarstėme, kad kol kas negalime plėšytis tarp namų ir darbų. Vis dėlto vaikai dar maži, vis serga, reikia vedžioti į būrelius, tai apsigyventume siuvyklėlėje arba vis vien namo darbą neštumėmės… Tad dieną kambarys virsta siuvykla, o vakare – svetaine. Mūsų gaminukai maži, medžiagos irgi neužima itin daug vietos.
Minite negirdėtus gaminius – migdukus, kaklaskares?
Kaklaskarė – toks drabužėlis, segamas ar rišamas ant kaklo, jų būna įvairių – nuo šilkinių, kokias nešioja A.Čekuolis, iki vilnonių beveik šalikų. Mūsų kaklaskarės daugiafunkcinės. Jos ir grožio akcentai, ir šalikėliai, ir seilinukai (jei tokio vaikui dar reikia). Kaklaskarės nešiojamos iš abiejų pusių, tad spalvas galima prisiderinti prie drabužėlių.
Mūsų migdukas yra ir kramtukas, ir personažas. Tai nėra labai apipavidalintas žaisliukas, jis turi menamą galvą, tik simbolines rankeles, didelį kūnelį, ir tikras ausytes, kurias galima tampyti ir graužti. O medinis žiedelis, natūralus, neapdirbtas chemiškai, tinkantis kūdikiams.
Sakote, kad vaikai – Jūsų kritikai, bet nejau sakys: „Mama, man šitas daiktelis negražus“?
Žinoma, kad sako. Jei kas smunka ar spaudžia, tai kas pirmas pasakys? Paveiksliukus irgi pirmiausiai jie pamato, ir jei nesupranta, kas čia, tai taip ir sako. O jei koks pasirodo labai gražus, tai prašo, kad neišsiųsčiau kitiems vaikams, o jiems palikčiau. Jie ir spalvas parenka. Kuo ryškesnes!
Kodėl kukučiai?
Kukutis – mano vaikystės žaisliukas kiškutis. Brolis buvo visai dar mažas, kai jį man padovanojo. Vadinau kiškučiu, o jam vis atrodė, kad kukučiu. Tai taip ir pakrikštijo mano žaisliuką „kukučiu“. Kukutis – tai vaikiškas žaisliukas, mielas, šiltas ir mylimas iki begalybės, tai tas, kas dvelkia nuostabia vaikyste…
Kukutis yra personažas, o mes visi save vadinam „Kukučio“ komanda. Jei važiuojame į renginius ir muges, tai dažniausiai visi kartu. Tad kaip čia kitaip tokį būrį pavadinti.
Kodėl naudojote daugkartines sauskelnes?
Mes ne tik naudojome, mes vis dar naudojame.
Vincas užaugo, segėdamas vienkartines, tada dar nė nežinojau apie daugkartinių sauskelnių egzistavimą. O augindama Zigmintą jau džiaugiausi motinyste, daugiau dėmesio galėjau skirti kitiems dalykams, nei vien tik stebėti, kada kalasi pirmasis dantukas, kada atsisėdo, kada dar ką nors vaikelis pirmąkart padarė… Daugiau rūpinausi vidine gerove. Tik dėl sauskelnių buvo problemų, labai bėrė. Pradėjau daugiau skaityti, ieškoti informacijos ir pradėjau bandymus – išbandžiau vystykliukus, vilnones kelnytes, sauskelnes iš įvairių pluoštų. Kai yra laiko ir su kuo praktikuotis, tai gali sau žaisti.
Daugkartinės sauskelnės gerokai pigesnės. Pigiausias mano skaičiuotas variantas nuo gimimo iki poros metų – apie 700 Lt, o už tiek vienkartinių sauskelnių užteks tik pusmečiui. Be to, naudodami daugkartines sauskelnes, ne tik taupome pinigus, bet ir dažniau imame vaiką ant rankų. O kur dar aukštesnis higienos lygis, vaikui nereikia būti 12 val. su nereikalingu „užrakintu“ turiniu… Be ekologijos, daug pliusų, ne tik pinigai.
Kokie didžiausi sunkumai, auginant 4 mažylius?
Vis dar laukiu, kol prasidės sunkumai. Kol prasidės paauglystė, kiekvieno poreikiai paaugs, kol visi pradės lankyti mokyklą…
Kol kas tik skaičius didelis, lovų daug, bet iš tiesų dar nepajautėme tos didelės šeimos. Gaminti irgi nereikia kibirais, visi kaip žvirbliukai palesa. Vaikų poreikiai dar minimalūs: nereikalauja nei drabužių, nei pramogų. Gimus ketvirtam vaikui, didžiausia problema buvo, kad visi nebetilpome į mašiną. Bet atradome traukinį. O vaikams kokia atrakcija! Kartą su beveik metukų Vasara ir Zigminta net į Klaipėdą traukiniu važiavau. Viena, su dviem pypliais ir vežimėliu… su persėdimu Vilniuje.
Sėkmingai nusigavome, Zigminta pamena puikiai. Tik aš to pakartoti jau nebenorėčiau (kvatojasi). Dabar jau turime septynvietį automobilį, tad vėl viskas palengvėjo.
Jūsų, kaip 4 vaikų mamos, gražiausias laikas?
Nėra geresnio laiko už esamąjį. Viskas yra nuostabu. Kas buvo – gera prisiminti, kas bus – įdomu sužinoti, o kas yra dabar – gera jausti.
Vaikai – nuostabiausias dalykas pasaulyje. Dėl jų sukasi šis pasaulis, dėl jų gyvename. Taip gamtos skirta. Tai pagrindinis bet kokio gyvo organizmo uždavinys.
Vienoje labai senoje bitininkų knygelėje radau parašyta: „Kiekvieno gamtos gyvo sutvėrimo vyriausias tikslas yra gimdyti kitus tokius pat sutvėrimus, kaip jisai pats.“ Nuostabūs žodžiai, nors parašyta knygelėje apie bites, bet tinka ir žmonėms. Mes kartais būname labai savanaudiški ir žemiški, galvojame apie savo gerovę, apie malonumus, bet pamirštame pagrindinį būties uždavinį. Mums su vyru tai svarbu, todėl visas laikas, praleistas su vaikais, yra geriausias, koks tik gali būti.
Vaikai – geriausi mokytojai. Jie tiek daug gali išmokyti, tik spėk su jais. Jie pasaulį mato kitomis spalvomis, kitomis akimis, jie nesugadinti. Jie naivūs, bet tokie pastabūs, kad duok, Dieve, mums bent dešimtadalį to pastabumo. Jie patys geriausi kantrybės ugdytojai. Jie tokie nesugadinti vartotojiškumo. Jų klausimai kelia nuostabą mums, suaugusiesiems, sugadintiems stereotipų.
Žiūriu į savo vaikus ir džiaugiuosi. Stebiuosi, kiek daug dar galiu iš jų išmokti. Nuostabu stebėti, kaip skleidžiasi kiekvieno iš jų charakteris, kas kam patinka, kokios veiklos ir žaislai domina. Kokie jie skirtingi, kaip tą patį žodį kiekvienas sugeba iššvepluoti skirtingai. Net mėgstamiausios jų spalvos skirtingos.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
