Daugiavaikis tėtis Gian Luca Demarco: „Turi būti sveika ir skanu, o ne sveika ir šlykštu“

gian luka

Darius Kučio nuotrauka

Virtuvės šefas ir televizijos laidų vedėjas Gian Luca Demarco neseniai pristatė savo pirmąją kulinarijos knygą „Carpe diem. Itališkos virtuvės receptai“. Tris vaikus (8 metų Magdą, 6 metų Beną ir 1 metų Martiną) auginantys Eglė ir Gian Luca pasakoja apie tai, kodėl karantinas jiems nekėlė baimės.

Gian Luca, 11 metų gyvenate Lietuvoje. Galbūt ir itališkus receptus atrinkote pagal lietuvių skonį?

Gian Luca. Visus receptus, kuriuos sudėjau į knygą, įmanoma pasigaminti Lietuvoje iš esamų produktų. Tik gamindami lietuviai kartais skuba. Jie neskaito viso recepto, paskaito pradžią, pažiūri ingredientus, paskaito pabaigą – ir išeina kakofonija. Juk visi burtai ir yra pačiame procese! Pastebėjau, kad yra šeimų, kurių maisto gaminimas apskritai nedomina. Italijoje tai būtų neįmanoma! Italams maistas yra ne būdas išgyventi, o būdas gyventi. Italijoje negaminančių šeimų nėra – bent jau aš nepažįstu tokių. Savo knyga norėjau padėkoti visiems žmonėms, kurie man padėjo pasiekti, ką esu pasiekęs. Visi receptai susiję su tam tikrais žmonėmis, kurie svarbūs mano gyvenime. 75 receptai – naminiai, tai nėra vadovėlis profesionalams. Neturėjau tikslo parodyti, koks aš kietas šefas. Norėjau dalintis kasdienybės virtuve, ko mano gyvenime ir yra daugiausia, tas paprastumas mane iš tikrųjų padarė laimingą.

Eglė. Pradėjus rengti knygą, leidykla prašė nuotraukų iš Italijos. Sako, važiuokit į Italiją ir nusifotografuokite su giminėmis, artimaisiais. Bet tam reikia viso mėnesio atostogų! Neįsivaizduojama, kad atvažiuotume pas tetą ar pusbrolį, pasėdėtume 15 minučių, nusifotografuotume ir išvyktume. Italijoje gyvenimas vyksta kitaip. Jei atvažiuoji – tu kalbiesi, drauge valgai, džiaugiesi ta draugija. Tam reikia visos dienos. Taigi užduotį nusifotografuoti nukėlėme į vasaros atostogas, kuomet galėjome tai padaryti neskubėdami.

Nors italai valgo daug, bet nutukusių žmonių gali pamatyti tik tarp jaunimo, kuris piktnaudžiauja greituoju maistu. Tradiciškai besimaitinantys žmonės liekni, neveltui Viduržemio jūros regiono maistas laikomas vienu sveikiausių. Sveiki baziniai dalykai – alyvuogių aliejus, sezoninės daržovės. Dar svarbu, kaip maistas ruošiamas. Tuos pačius makaronus jeigu virsi itališkai, kad būtų kietoki („al dente“), jie netukins kaip pervirti ir virtę krakmolinga mase.

Kai viešime su šeima Italijoje, negaliu nepastebėti kitokios pusryčių kultūros. Pusryčiams gali būti tik kruasanas ar piene mirkomi sausainiai. Ir, žinoma, kava. Italai beveik neužkandžiauja tarp pagrindinių valgymų – yra oficialus užkandžių laikas, kada valgomi priešpiečiai, pavakariai. Kartą skaipu kalbėjome su pusbroliu iš Italijos ir kažką valgėme – jis nustebęs paklausė, o kiek pas mus valandų, kad valgome tokiu metu. Užkandžiai duoda kalorijų. Pas mus įprasta ir vaikus raminti sausainiais ar kokiais kukurūzais. Vaikams vis duodama į ranką „kažką pagraužti“. Italijoje taip nėra, vaikai neįpratinti užkandžiauti, gal todėl neatsikalbinėdami valgo daržoves. Jei Italijos vaikai kažko nevalgo, visa giminė stengiasi padėti pagaminti kažko skanaus, kad tik vaikas pamėgtų. Žodžiu, nenuleidžia rankų, bando vėl ir vėl.

gian luka

Šeima maistą perka visai savaitei

Jūsų šeimoje maisto gaminimas – tik Gian Lucos reikalas?

Gian Luca. Iš pradžių gaminau tik aš, nes Eglė gydytoja, visą gyvenimą studijavo ir dirbo, tikrai ne maisto gaminimas jai buvo svarbu. Bet gimus Magdai atsirado daugiau laisvo laiko. Būdama namie, Eglė žiūrėdavo Jamie Oliver laidas, bet tai, kas Oliveriui pavykdavo, Eglei – ne visada. Sakydavau, kad skanu, nenorėdamas jos įžeisti, bet iš tiesų nebūdavo skanu. Pavojingiausias mano sprendimas buvo nupirkti „Gustavo receptų“ knygą – aš nežinojau, kad „Gustavo enciklopedija“ skirta vaikams. Eglė labai supyko.

Bet paskui namuose atsirado Beatos receptų knyga, ir Eglei pradėjo patikti gaminti.

Visada sakiau: mūsų namuose yra dvi virtuvės: mano ir Beatos.

Gyvenu su žmogumi, kuris gamina pagal „Beatos virtuvę“.

Eglė. Dabar kartais paskambinau mamai ar močiutei ir paklausiu, kaip gaminti, – iš jų daug ko išmokau. Bet dar daugiau iš Lucos. Didžioji dalis mėsos ir žuvies patiekalų mūsų šeimoje – itališki.

Itališka virtuvė nėra sudėtinga, ir ji tikrai neapsiriboja makaronais ir picomis. Labai daug itališkų patiekalų išmokau iš Lucos šeimos, kai metus gyvenome Italijoje.

Kokie patiekalai jūsų šeimoje mėgstamiausi?

Gian Luca. Yra periodų, kai mums patinka, tarkime, kiaulienos šonkauliai, tada jie atsiranda ant stalo dažniau. Dabar kalakutienos periodas. Stengiamės paįvairinti maistą, vieną savaitę būna daugiau žuvies, kitą – baltos mėsos.

Maistą perku visai savaitei. O kasdienybėje, jei ko trūksta, nuperka Eglė – tarkime, šviežios duonos ar pieno. Dabar koronaviruso išgąsdinti žmonės perka daug atsargų, o man atrodo normalu turėti namuose atsargų nuolatos. Jei reikėtų kiekvieną dieną bėgti į parduotuvę, tai iš proto galėtum išeiti. Mano tėvų šeimoje buvo tas pats – gavę algą, tėvai eidavo apsipirkti beveik visam mėnesiui, prikraudavome du didelius vežimėlius. Dabar, bendraudamas su mama, gyvenančia Šiaurės Italijoje, matau, kad jos karantinas negąsdina. Ko gero, iš turimų atsargų išgyventų ne mėnesį, o du. Stresas yra ne dėl to, kad pritrūks maisto, o dėl viruso nenuspėjamumo.

gian luka

Šeima griežtokai riboja saldumynus

Mes namuose visada turime būtiniausių produktų: kruopų, pomidorų, raugintų kopūstų, kitokių daržovių konservų. Kol Eglės močiutės sveikata buvo stipresnė, ji mums priruošdavo tų atsargų, man lietuviški konservai atrodo sunkoki, bet Eglė su vaikais juos mėgsta.

Eglė. Šeimoje griežtokai ribojame saldumynus. Kadangi aš pati esu odontologė, dar neturėdama savo vaikų, tėvams rekomenduodavau taikyti skandinavų patirtį ir saldumynų vaikams duoti tik kartą per savaitę. Man sakydavo: tai neįmanoma, kai turėsi savo vaikų, pamatysi, kad viskas kitaip. Tačiau su visais vaikais laikausi šio principo, ir jis veikia! Vyresnėlė Magda nuo pat gimimo įpratinta, kad kasdien saldainių ir šokoladų mes nevalgome, net košės nesaldiname, jau nekalbu apie arbatą. Esame susitarę, kad kiekvienas vaikas turi savo dėžutę, į kurią deda per savaitę gautus ar parduotuvėje išsirinktus skanėstus, o suvalgo juos savaitgalį. Magdos dėžutėje dažniausiai būna išsirinkta kramtomoji guma ir mėtiniai čiulpinukai. Kuo mėtiškesni, – kuo geriau. Net darželio auklėtojos stebėdavosi, kaip Magda turi tokią valią ir pavaišinta susivynioja skanėstus į servetėlę, nevalgo tuoj pat. Ir saldumynų dieną – sekmadienį – saldumynai nevalgomi tik pabudus. Jie valgomi po pietų, kaip desertas.

Iš savo profesijos galiu pasakyti, kad tai veikia, – mūsų vaikai neturi ėduonies. Žinoma, prisideda ir tai, kad iki šiol visiems vaikams dantis valau aš. Trejų metų vaikas, kai paaštrėja poreikis viską daryti pačiam, net ir norėdamas nesugebėtų tinkamai išsivalyti pats. Iki 8 metų tikrai reikia valyti mums, tėvams. Kai kuriose Skandinavijos šalyse rekomenduojama tėvams valyti dar ilgiau, iki 9–10 metų.

Gian Luca. Kasdienybėje traškučių ir saldainių nevalgome, bet per gimtadienius vaikai gali prašyti tokių vaišių, kokių tik nori. Nori avietinių ledų – bus ledai. Ir į makdonaldą kartais nueiname, nors vaikai labiau džiaugiasi „Happy meal“ žaisliuku, o ne maistu. Mažas nesveikas malonumas suteikia daugiau pozityvo, negu absoliutūs draudimai. Mes penktadieniais rengiame filmų vakarą. Gaminu naminius spragėsius, nors žmona dėl to ir zyzia, tada visi susėdame ir žiūrime penktadienio filmą.

gian luka

„Jei kur nors tenka ragauti netinkamai pagaminto maisto, vaikams sakau: valgykit mažas porcijas ir būsit laisvi“, – sako Luka

Kaip vaikus įpratinti valgyti daržoves?

Gian Luca. Paprastai mūsų vaikai valgo, ką pagaminame, neturime dėl to ypatingų problemų.

Pavyzdžiui, vakar vakarienei buvo pievagrybių, žiedinių kopūstų ir porų patiekalas. Kaprizai kažko nevalgyti ateina iš darželio. Pareina iš darželio ir sako: fui, čia ryžiai, mes nevalgysime. Paskui praeina kiek laiko, ir suvalgo dvi lėkštes.

Dėl maisto daugiau problemų keliu aš, o ne vaikai. Jeigu blogai pagamintas maistas, aš pykstu.

Kiekviena daržovė turi savo gaminimo laiką, ir reikia to paisyti, negali visko sukišti į orkaitę vienu metu.

Jei kur nors tenka ragauti netinkamai pagaminto maisto, vaikams sakau: valgykit mažas porcijas ir būsit laisvi. Negaliu jų versti valgyti šlamšto. Turi būti sveika ir skanu, o ne sveika ir šlykštu.

Esate daugiavaikė šeima, kaip dalinatės vaikų auginimo rūpesčiais?

Gian Luca. Nemeluosiu, kartais būna labai nelengva. Įrenginėjome naują Kulinarijos studiją, Eglė ją dekoravo kaip dizainerė, o aš turėdavau būti su visais trimis vaikais – čia, darbe. Tada ne tik aš, bet ir kolektyvas negalėdavome dirbti, visi prižiūrėdavome vaikus.

Šiemet vyresnėlė Magda pradėjo lankyti pirmą klasę. Aš „dirbu taksistu“, ryte mano pareiga nuvežti ją į mokyklą. Esu punktualus, į pamokas niekada nepavėluojame. O tada, palikęs Magdą, į kitą miesto galą vežu Beną – jis lanko darželį.

Eglė. Kai vaikas auga, jis keičiasi, ir tu turi pasikeisti. Reikia įlįsti į jo kailį. Mokykla yra naujas etapas, todėl Luca lankė mokykloje organizuotas paskaitas apie sąmoningą tėvystę, kaip padėti vaikui adaptuotis. Luca sakė, kad jam tie kursai buvo labai naudingi. Jis apskritai skaito daug psichologinės literatūros, ir savo darbuotojams Kalėdų proga dovanojo knygas „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“. Kartais sako: „Kai jaučiu, kad ne aš gyvenu, o gyvenimas mane gyvena, reikia sustoti.“ Tada net naktį grįžęs iš darbo skaito knygą. Jam svarbu, kad tobulėtume ne tik kaip tėvai, kaip šeima, bet ir kaip žmonės. Kai važiuojame į Italiją, į lagaminą įsidedame dar vieną tuščią lagaminą, kuris grįžtant jau būna prikrautas knygų.

Abiejų planuose buvo didelė šeima?

gian luka

Darius Kučio nuotrauka

Gian Luca. Kol Eglė nepasakė, kad laukiasi trečio, galvojau, kad mes du vaikus ir auginsime. Kai pasakė, iš pradžių užplūdo labai didelis džiaugsmas, paskui  aplankė ir baimė. Bet pergalvoji gyvenimo planą ir eini toliau. Nežinau,  ar mūsų šeima didelė. 5 vaikai – taip, o 3? Ir Beata Nicholson mane aplenkė, augina keturis.

Dabar vaikai auklėjami visiškai kitaip, nei mano vaikystėje. Mus su sese auklėjo labai griežtai. Kad neturėčiau ką veikti, – taip beveik nebūdavo, vis atsirasdavo kokių nors pareigų. O aš stengiuosi išlaikyti viduriuką, turiu būti ir atlaidus, ir parodantis ribas. O ribos gyvenime labai svarbios, antraip žmogus taps abejingas, nesistengs. Geriau tas ribas parodysiu aš, o ne pats gyvenimas. Mūsų su Egle požiūris į auklėjimą panašus. Žinoma, ji, kaip moteris, auklėja truputį kitaip, o aš negaliu būti moterimi, aš auklėju vyriškai.

Kokius būrelius lanko jūsų vaikai?

Gian Luca. Lietuvoje vyksta vos ne varžybos, kiek vaikas mokės užsienio kalbų, keliais muzikos instrumentais galės groti. Aš pats esu baigęs ir muzikos mokyklą, ir sporto mokyklą, bet tiek būrelių ir pakanka. Vaikas iki 18 metų būtinai turi sportuoti ir – jei nori – lavinti kitus savo talentus. Benas lanko furtbolą. O Magda pasirinko šokių būrelį, keramiką ir chorą. Labai džiaugiamės, kad būrelius organizuoja mokykla, nereikia vaikų tampyti po visą miestą. Abu vaikai gana sportiški, gal ateityje Magda lankys lengvąją atletiką, nes matau, kad turi tam duomenų. Nesakau, kad reikia dalyvauti varžybose, būti geriausiu, bet judėti turi visi. Ir tai ne mano, o Pasaulinės sveikatos organizacijos nuomonė. Metukų Martina dar nieko nelanko, manau, būreliams dar per anksti, o plaukti su manimi išmoks vasarą Italijoje.

Tiesa, trečiadieniais visi trys vaikai turi dar vieną nuostabų užsiėmimą – važiuoja pas Eglės tėtį dailininką į studiją piešti. Trečiadieniai yra dieduko diena.

Ar kalba jūsų vaikai itališkai?

Gian Luca. Net neįsivaizduoju, kaip jie išmoko, bet kalba! Turbūt labiausiai padėjo filmukai italų kalba.

Kartą nuvažiavome pas mano gimines į Italiją, ir tada supratau, kad vaikai gali susikalbėti! Svarbu, kad manęs šalia nebūtų, nes tada nėra ko paklausti, ar teisingai. Mano mama net nufilmavo įrodymą, kad man nesant jie puikiausiai kalba. O Martina pradeda kalbėti maišyta kalba: vienas žodis tėte, kitas papa.

Vienas – močiute, kitas – nonna. Mes pirmenybę teikiame lietuvių kalbai, ir vaikai anksti pradėjo kalbėti.

gian luka

Visi trys vaikai moka itališkai

Eglė. Vienu metu vyresniuosius bandėme vesti į itališką savaitgalinę mokyklėlę. Bet pamatėme, kad šeštadieniais, kai vyksta pamokėlės, mums nebelieka laiko pabūti visiems kartu. Nuėjome į kokias 5 pamokėles, ir daugiau nebelankėme.  Luca prieš miegą vaikams skaito pasakas itališkai.

O kai nuvažiuojame į Italiją, jau nusileidus lėktuvui, vaikai persijungia į italų  kalbą. Pernai žiemą skridome slidinėti, tai vaikus specialiai užrašėme į slidinėjimo mokyklėlę, tad su instruktoriumi ir kitais vaikais bendrautų tik itališkai. Tai savotiškas šaltas dušas, bet jo nauda didelė – ir kalbos mokosi, ir naujų draugų susiranda.

Koks jūsų svajonių laikas su šeima?

Eglė. Aš, kaip daugelis lietuvių, labai mėgstu pakeliauti, man atrodo būti vienoje vietoje negerai, kai aplink tiek daug gražių ir neatrastų dalykų. O Lucai patinka Italijoje tiesiog gyventi – ryte išbėgti prie jūros ar į kalnus pabėgioti, bare išgerti rytinės kavos, paskaityti laikraštį, parnešti mums pusryčiams šiltų kruasanų. Ramūs ir tikri dalykai jam patinka, sakyčiau, jis labiau mėgsta kontempliatyvią patirtį, o aš pažintinę, potyrių. Dažnai ieškome kompromiso: aš jam leidžiu įsijausti ir pagyventi ramiai, bendraujant su draugais, neskubinant įvykių, o jis sutinka kažkur pakeliauti.

Gian Luca. Lietuva atostogoms per brangi, be to, bijai, kad nereikėtų traukti šiltos striukės ir skėčių.

Man idealiausia atostogų šalis yra Italija.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − keturi =

Kitos temos: