Italas, biatlono treneris Žan Luka Demarko (Gian Luca Demarco) į Lietuvą atvyko prieš 8 metus kaip sporto specialistas. Dabar jis – profesionalus virėjas, kulinarinės studijos Vilniuje ir restorano Nidoje bendrasavininkis. O taip pat lietuvaitės Eglės vyras bei dviejų žavių vaikučių – Magdos ir Benjamino – tėtis.
Šeima sutiko papasakoti apie savo lietuviškai itališką šeimos modelį.
Apie italų šeimas sklinda legendos – kokie jie draugiški, bendraujantys, atviri vieni kitiems. Tai daugiau stereotipas ar tiesa?
Eglė. Mūsų pažinties pradžioje su Žan Luka nuėjome į mano antrosios eilės pusbrolio vestuves. Pusbrolio buvau nemačiusi jau daug metų, tad nelabai jį ir pažinau. Žan Luka buvo šokiruotas: turiu tik 1 pusbrolį ir to paties nepažįstu?! Jį stebina, kad mes, lietuviai, bendraujame labai siaurame šeimos rate.
Žan Luka. Taip, čia tarp lietuvių ir italų didžiulis skirtumas. Aš labai norėčiau artimiau bendrauti su savo uošviais. Pavyzdžiui, italai žentas su uošviu išvažiuoja žvejoti ir „varo“ ant moterų, kokios jos velnio neštos. Kartais jie net nežvejoja, tiesiog pabūna gamtoje ir pasikalba, o grįždami parduotuvėje nuperka žuvies. Aš turiu nerealius uošvius, Eglės tėvas – menininkas, su juo labai įdomu bendrauti, tik jis niekada neturi laiko… Jei eina pro šalį ir užsuka išgerti kavos – didžiulis džiaugsmas.
Eglė. Mes tuokėmės Lietuvoje, o paskui vestuvių minėjimą surengėme Italijoje. Manęs vyro giminės paprašė dar kartą apsivilkti vestuvinę suknelę, nes šventė buvo didžiulė, dalyvavo gal 100 svečių. Jei būtume kvietę kiek tolimesnius draugus ir gimines, būtų buvę 200. Kai gyvename pas Luko tėvus, pastebėjau, kad labai dažnai artimieji eina vieni pas kitus į svečius. Lietuvoje gal įsipareigotum vaišinti pietumis, o ten vaišės nesureikšminamos, kartu išgeriama tik kavos, svarbiau pabendrauti, pakalbėti. Mano močiutė Vilniuje labai atsargiai užsuka pas mus į svečius, nes bijo sutrukdyti, apsunkinti. O Italijoje kitoks supratimas apie kartų bendravimą. Jie moka džiaugtis buvimu kartu, visi susėda kavos gerti – ir vaikai, ir seneliai, ir niekas nesijaučia trukdantis.
Žan Luka, kaip Jus giminaičiai išleido į Lietuvą? Tikriausiai apraudojo tokį pasirinkimą?
Žan Luka. Visos tetos ir senelės nusipirko kompiuterius ir pradėjo su manimi bendrauti skaipu. Man tai buvo juokinga, nes, pavyzdžiui, teta Katerina iki tol gal net mobiliojo neturėjo, buvo labai toli nuo bet kokių technologijų. O dabar aštuoniasdešimtmetė naudojasi Facebooku ir „laikina“ mūsų kulinarijos studijos žinutes. Didžiausi kulinarinės studijos Facebooko gerbėjai yra mano giminaičiai italai, nors ir nesupranta, kas po nuotraukomis parašyta lietuvių kalba. Turiu daug giminaičių Argentinoje, į kurią jie emigravo po karo. Tada kalbėjo, kad Italijoje krizė, bet kiek aš prisimenu, ta krizė niekada nesibaigia (juokiasi).
Su Egle kalbame, jei nepavyks verslas Lietuvoje, galime išvykti į kitą šalį, bet į Italiją aš nesiveržiu. O mano žmonai labai svarbi Lietuva, jai čia kelia sentimentų kiekvienas Vilniaus senamiesčio kampelis. Todėl kol kas apsistojome Vilniuje. Lietuvoje aš jau aštunti metai, bendraudamas su žmonėmis išmokau kalbą, tačiau nemaniau, kad čia sukursiu ir šeimą.
Kur jūs susipažinote?
Eglė. Tą vasarą Lietuvoje buvo praūžęs uraganas, viena mano draugė iškylavo gamtoje, jų automobilį ir palapinę prispaudė medis. Tai ją labai sukrėtė, ir grįžusi į Vilnių pakvietė drauges nueiti pavakaroti ir atšvęsti, kad liko gyva. Žiūrėjome filmą po atviru dangumi, o paskui vienoje senamiesčio kavinėje ji pamatė pažįstamą italą, su kuriuo nuėjo pasisveikinti. Užėjom į kavinę ir likome šnekėti. Taip ir susipažinau su Žan Luka. Per mūsų vestuves ta draugė pajuokavo: „Tikiuosi, padariau gerą darbą, kad jus suvedžiau“. Tačiau iš karto draugauti mes nepradėjome…
Žan Luka. Tu aiškiai pasakyk: manęs nenorėjai. Aš ne lietuvis, o italai visi melagiai ir makaronų kabintojai. Per mūsų santuoką kunigas klausė: „Egle, tikriausiai pamatei Luką ir įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio?“ Bet taip nebuvo. Man niekada nebuvo lengva.
Eglė. Jis mane prisijaukino per kokius 3 mėnesius.
Žan Luka. Man buvo nuostabu su ja bendrauti. Jau po poros mėnesių supratau, kad čia mano būsimoji žmona. Paskambinu į Italiją savo pažįstamai vienuolei, pasakiau, kad noriu pasipiršti. O ji sako: „Luka, tu visą laiką toks – skubi ir skubi. Palauk dar 6 mėnesius, ir jeigu nepraeis noras vesti, tada ir pasipiršk tai merginai“. Išlaukęs lygiai 6 mėnesius, tą pačią dieną paskambinau vienuolei ir sakau: „Nuomonės nekeičiu, aš ją vesiu“. Tada jau seselė pasakė nebestabdysianti. Nupiešiau sužadėtuvių žiedo eskizą, kur tarpusavyje susiviję 3 žiedeliai: aš, Eglė ir Dievas. Juvelyras išgraviravo žodžius „Gyvenimas yra gražus“, liko tik pasipiršti. Tačiau kuo labiau artėjo tas momentas, tuo labiau aš jaudinausi. Pasidariau nervingas, vaikščiojau visas kaip nesavas. Pirmą kartą su Egle net apsipykome. Ji tada paklausė: „Luka, kas tau darosi?“ Neiškentęs nuėjau į spintą, išėmiau žiedą ir parodžiau, o paskui vėl padėjau į spintą. Žinoma, ji nieko nesuprato.
Eglė. Antrą kartą Luka pasipiršo priklaupęs ant kelio. Jis skyrė pasimatymą Užupyje, vienoje romantiškoje vietoje prie Vilnelės, o kadangi buvau užsiminusi apie savo troškimą plaukti baidarėmis, pamaniau, kad jis kviečia mane pasiplaukioti. Apsirengiau turistiškai, pasiėmiau kuprinę, kepurę nuo saulės. O Žan Luka laukia manęs pasipuošęs švarku ir su degančia žvake rankoje… Dar parklupo ant kelių, prašydamas rankos. Man viskas atrodė taip komiška, kad pradėjau kvatoti. O Jis sako: „Egle, ar gali surimtėti?“ Tada uždainavo dainą iš filmo „Gyvenimas yra gražus“, iš krūmų išlindo pritariantieji balsai – mano seserys. Viena sesuo man padovanojo neužmirštuolių puokštę, kad nepamirščiau tos dienos, kita – savo iškeptos duonos. Tada su Luka sėdome ant motorolerio ir jis nuvažiavo prašyti tėvo mano rankos.
Pasirodo, tėčiui tai nebuvo jokia staigmena, nes Luka visų artimųjų buvo išklausęs, ar tekėsiu už jo, aš tai sužinojau paskutinė. Jis atėjo į mūsų giminę kaip tikras italas, įtraukdamas visą giminę į mūsų gyvenimą. Jis – bendruomenės žmogus.
O naktį prieš vestuves po mano langu dainavo serenadą kartu su draugais italais, atvykusiais į šventę. Ta serenada mane visiškai nuginklavo (juokiasi).
Ar šeimyninis gyvenimas ir maži vaikai romantikos nesumažina?
Žan Luka. Žinoma, dabar būti romantišku sunkiau,bet ratkarčiais pavyksta. Pernai buvome prie jūros Italijoje, aš po darbo restorane (jau po vidurnakčio) Eglei skyriau pasimatymą…
Eglė. Tada Benjaminui buvo vos 4 mėnesiai, aš tokia „nusivariusi“, žinutės pažadinta iš miego. Ir pamatau savo vyrą su gėlėmis ir peteliške, nors peteliškių jis nemėgsta, užsisega tik mano prašomas.
Žan Luka. Nemeluosiu – šiuo metu dažnai būname pavargę. Nuo mažų vaikų, pradėto verslo, kasdienybės, baimės, kad nepasiseks. Aš kaip vyras privalau išlaikyti šeimą.
Mūsų verslas atsirado jau sukūrus šeimą. Iki tol dirbau Vilniaus savivaldybėje sporto skyriuje, bet supratau, kad kasdien eiti į darbą vilkint kostiumu, bet nejaučiant pasitenkinimo nuo to, ką darai – ne man. Mūsų šeimoje jau 4 kartos dirba restoranų versle, visi giminaičiai – kulinarai. Eglės patėvis jau sunkiai sirgdamas ir gyvendamas paskutines savo dienas kartą pasakė: „Lukai, nesvarbu, kaip tu apsirengęs, svarbu, ar jautiesi laimingas“. Tai man padėjo apsispręsti grįžti prie giminės šaknų ir mokytis virėjo profesijos, kad kada nors galėčiau įkurti savo restoraną. Nusprendžiau stoti į kulinarijos akademiją Italijoje ir studijuoti maisto gamybą. Pasiėmiau Eglę su mažyte Magda ir išvažiavau. Mokslai trukdavo po 9 valandas per dieną, bet savo kurse buvau antras studentas ir laimėjau praktiką Mišelin žvaigždutėmis apdovanotame restorane.
Paskui privačiai mokiausi gaminti tikrus itališkus makaronus pas geriausią to regiono virėją. Porą kartų per savaitę ten susirinkdavo apie 25 senutes, pasipuošusias kaip į bažnyčią, kurios tradiciniu būdu gamindavo ir kočiodavo makaronus. Turiu nuotrauką, kur viena močiutė iškočiojo 7 metrų ilgio tešlos lakštą, per tris stalus. Mokydamasis supratau, kad man patinka ne ta aukštojo lygio virtuvė, o geras naminis, tradicinis maistas.
Tada jau grįžome į Lietuvą. Tuo metu daug meldžiausi, kad Dievas man padėtų būti geru vyru, tėvu ir išmaitinti savo šeimą. Darbo nebijau, nes Italijoje restoranuose dirbdavau po 12–16 valandų. Taip tik atrodo, kad tai labai romantiškas verslas, bet iš tiesų – juodas darbas. Aš Italijoje asmeninio gyvenimo nelabai ir turėjau, išeidavau į darbą ryte ir pareidavau po vidurnakčio, kai visi namiškiai jau miegodavo. Lietuvoje ieškojome restoranui tinkamų patalpų, bet neradome. Pradėjau dirbti vienoje kulinarijos studijoje, o paskui atsirado galimybė įsigyti kitą kulinarinę studiją ir pradėti savo verslą. O šią vasarą su bendraminčiais atidarėme restoraną Nidoje „Tarp kitko“. Pavadinimas – tai sunkiausiai ištariamas lietuviškų žodžių junginys, kurį man iki šiol sunku ištarti (juokiasi).
Ar pametinukus planavote?
Luka. Tas vaikų planavimas yra „fignia“. Aš myliu savo žmoną, ir jeigu bus 200 vaikų, tai visus juos ir auginsime. O italai dabar augina po vieną vaiką, nes netiki gyvenimu. Jie per daug bamba. Jiems nesibaigia krizė. Kai buvau jaunesnis, visi mano draugai savaitgaliais eidavo pašokti, o aš dirbdavau restorane. Išeidavau pirmą valandą nakties iš darbo ir susitikdavau draugus, visą vakarą jau pramogavusius… Aš turėjau kitokių poreikių gyvenime, man reikėdavo dirbti. Dabar mano draugai sėdi bare ir sako: „Lukai, tu jau gyvenime tiek daug padarei, tarsi būtum visą gyvenimą nugyvenęs“. Man Lietuva labai patinka, kad žmonės čia juda į priekį, veikia. Lietuviai vyrai yra nerealūs – jie sugeba sukurti ir išlaikyti šeimas, kai viskas yra taip brangu. Italijoje vidutinis atlyginimas 1000 eurų, o kavos puodelis kainuoja apie 1 eurą. O Lietuvoje atlyginimas 500 eurų, o kava – 2 eurai, ir tai dar ne pati geriausia. Lietuviai nedejuoja, dirba, o italai bamba.
Kas Lietuvoje Jums nepatinka?
Žan Luka. Tai, kad negaliu kalbėti pakeltu tonu, nes visi galvos, kad pykstu. Negaliu emocionaliai pareikšti savo nuomonės. Dėl to man kartais sunku, net viena akis pradėjo virpėti nuo to susilaikymo, kad negaliu nieko aprėkti, kartais atrodo, kad susirgsiu dėl to nuolatinio emocijų slopinimo. Su žmonėmis Lietuvoje reikia kalbėti apgalvotai, kaip kokiam politikui. O kaip norėtųsi kalbėti normaliai kaip žmonės! Ir šeimoje man sunku, kai žmona nerėkia, į viską reaguoja ramiai. Eina sau, koks didelis temperamentų skirtumas!
Eglė. Man su italu gyventi įdomu, nes mudu daug šnekamės. Su lietuviu vyru galbūt daugiau dalykų nutylėtume. Lietuviai mažiau analizuoja, leidžia, kad laikas gydytų, o italai neleidžia problemoms kauptis į didelius debesis: susipyksta ir vėl susitaiko.
Kokios itališkos vaikų auginimo tradicijos?
Žan Luka. Italai labai myli vaikus, mėgsta juos puošti, jais džiaugtis. Per Magdos gimtadienį, kurį abu kartus šventėme Italijoje, daugiau kaip pusė dovanų būdavo gražūs drabužėliai: suknelės, batukai – turbūt jau turime 10 metų į priekį.
Eglė. Kartą Kalėdas sutikome Italijoje. Per dovanas vaikams kambaryje neįmanoma buvo praeiti. Magda yra giminės princesė, jai dovanas siunčia net ligoninės slaugės, kurios prižiūrėjo po avarijos besigydantį Lukos tėvą. Viena slaugė numezgė apklotėlį, o palatos kaimyno žmona padovanojo megztuką. Artimieji įsitikinę, kad Lietuvoje šalta, tai viską perka su vilna, kartais net atsiprašo, kad drabužėlio sudėtis ne šimtaprocentinė vilna, o pusvilnė. Mat Italijoje šiltų drabužių poreikio nėra. Giminaičiai ieško, kur nupirkti šiltų kombinezonų (juokiasi).
Žan Luka. Kartą manęs aplankyti atvažiavo biatlono trenerė su vyru. Pasitaikė ne pats maloniausias oras, ir jie persišaldė, susirgo… Gal dėl to ir galvoja, kad Lietuvoje labai šalta.
Eglė. Kai mes gyvenome Italijoje, atvažiavo aplankyti mano mama. Sakau: „Tu neišsigąsk, kai pamatysi, kiek dėmesio italai skiria vaikams, kaip jais džiaugiasi“. Kiekvienas žmogus sustoja pažiūrėti, kad dvigubame vežimėlyje sėdi du vaikai, o dar šviesūs, garbanoti. Mano sesuo kartą sako: „Gal einam kur nuošaliau vaikštinėti, mane labai trikdo tas žmonių dėmesys“. O seneliams Magda su Benu yra tarsi olimpiniai medaliai, Lukos tėvas specialiai juos nusiveža į turgų, pasisodina ant kelių, ir didžiuojasi tuo grožiu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
