Alfredo Pliadžio nuotr.
Olimpinių ir pasaulio čempionų Lauros Asadauskaitės ir Andrejaus Zadneprovskio šeimoje auga penkiametė Adriana. Jau dabar matyti, kad ji, kaip ir mama, galėtų buti sportininke. Ir labai užsispyrusio charakterio. „Bet mes ir negalėjome tikėtis paklusnaus, „lengvo“ vaiko“, – sako žymiausia Lietuvos penkiakovininkė.
Laura, ar žiemos sezono ligos dažnos jūsų namuose?
Adriana serga kaip ir visi vaikai, bet nesunkiai. Mes, sportininkai, žinome savų receptų, kaip stiprinti imunitetą.
Pagrindinė taisyklė – valgyti kuo kokybiškesnį maistą.
Beveik ištisus metus vartojame vitaminus, bet ne cheminius preparatus, kokių paprastai galima nusipirkti vaistinėje, o natūraliu pagrindu pagamintus papildus. Grūdinimosi nepraktikuoju nei pati, netaikau ir vaikui. Labai nemėgstu šalčio, man būtų baisu ryte lįsti po lediniu dušu. Dug laiko praleidžiame gryname ore, lauke. Kai pasiimu Adrianą iš darželio, niekada iš karto neiname namo, dar valandą ar dvi pavaikštome po parką, leidžiu jai pažaisti kieme. Šaltuoju sezonu geriame imbierų arbatą su medumi, ją mėgsta ir dukra, valgome nemažai česnako, citrinų, spanguolių.
O koks turėtų būti tas kokybiškas maistas?
Stengiamės kuo mažiau valgyti kavinėse, tai sau leidžiame nebent savaitgalį. Kai gamini pats, žinai, ko dedi į patiekalą, savaime aišku, nededi jokių E. Turbūt svarbiausia yra produktų kokybė. Daugelį produktų užsisakome iš biodinaminio ūkio. Jų galiojimo laikas – apie keturios dienos, perkame tai, kas sezoniška. Iš parduotuvės maistą perkame retokai, tik tai, ko pritrūksta. Biodinaminiai produktai nors ir brangūs, bet visai kitokio skonio, labai geros kokybės mėsa, kiaušiniai, pieno produktai, medus. O daržoves valgome tokias, kokių pagal sezoną yra ūkyje. Vėlai rudenį nei pomidorų, nei agurkų jau nebenusipirksi – valgome burokėlius, morkas, kopūstus. Iš ne Lietuvoje auginamų vaisių perkame bananų – jie sveika širdžiai, citrinų – jie vitamino C šaltinis.
Visos ligos prasideda nuo netinkamo maisto. Mes gaminame paprastai, įmantrių receptų nenaudoju.
Visiškai nevartojame cukraus, jei reikia, įsidedame medaus šaukštelį. Gaminu paprastai, mažiau kepu, daugiau troškinu. Mūsų namuose niekada nekepami pyragai, kad nekiltų pagundos piktnaudžiauti saldumynais. Kai jų namuose nėra, tai, atrodo, ir nereikia. Nors, aišku, kartais labai norisi gabaliuko šokolado ar pyragaičio…
Adrianai ribojame saldumynus. Tik tai nėra paprasta, nes darželyje kiti vaikai atsineša saldainių, o ir močiutės neatsispiria nepalepinusios. Namuose, kai Adriana nori saldumynų, leidžiu sučiulpti gabaliuką bičių duonelės. Ji saldi, ir vaikas labai mėgsta, o nepalyginamai naudingesnė organizmui negu paprastas cukrus. Dar biodinaminiame ūkyje gaminami moliūgų saldainiai, iš tiesų tai apdžiovinti moliūgo gabaliukai, kurie patys savaime saldūs. Jie primena marmeladinius saldainius.
Darželyje maistas „prastas“, tikrai ne iš biodinaminių ūkių. Ar Adriana jį valgo?
Žinoma, darželio ir mokyklos maisto kokybė nėra pati geriausia, nes maitinimui skiriama nedaug pinigėlių. Darželyje esu paprašiusi auklėtojų, kad Adrianai nepiltų pieniškos sriubos, neduotų gerti pieno. Mūsų šeima pieno tiesiog negeria, nes manome, kad tai nesveika. Vienintelė išimtis – manų košė, kurią jai truputį pagardinu pienu.
Rytais pusryčius dukra valgo namuose, dažnai tai būna košė. Košių nesaldinu uogienėmis ar nutelomis – tai blogybė numeris vienas. Šaldiklyje turime uogų atsargų, košę pagardinu šaldytomis braškėmis, šilauogėmis. Paskutiniu metu Adriana nebenori mėsos. Tad makaronus ruošiu tik su sūriu ir truputėliu sviesto. Perkame fermentinį ir ožkos sūrį, be laktozės.
Nuo kada vaiką pratinti prie sporto, fizinės veiklos?
Adrianą mankštiname nuo gimimo. Pusę metų ją auginau pati, vaikščiodavome į kūdikių baseiną. O vėliau turėjau grįžti į didįjį sportą, nebegalėjau tiek laiko skirti jos mankštelėms. Nuo trejų užrašėme į baseiną, kur treniruoja plaukimo mokytojas. Adriana niekada nejautė vandens baimės, greitai išmoko laikytis ant vandens, o dabar jau tobulina plaukimo techniką. Dukra dar lanko lengvosios atletikos treniruotes, darželyje – šokių ir keramikos būrelius.
Kartais ją pasiimu į savo treniruotes, Adriana mato, kaip aš treniruojuosi, ir pajojusi ant žirgo yra ne kartą. Vasarą aš jodinėjau žirgu, o Adriana – poniu. Ir špagas pačiupinėja, ir pistoletą apžiūri. Labiausiai jai kol kas patinka bėgimo, plaukimo ir šokių treniruotė.
Šiais laikais požiūris į profesionalų sportą pasikeitęs. Jei nori, kad vaikas pasiektų aukščiausių rezultatų, turi pradėti jį treniruoti nuo 5–6 metų. 7 ar 8 metų vaikui jau gali būti vėlu. Kai augau pati, mano tėvai sportavo, bet neprofesionaliai. Niekas tada neskubėdavo vesti vaikų į sporto mokyklas. Pradinėse klasėse lankiau baseiną, kad būčiau sveikesnė, stipresnė, o rimtas sportas atsirado tik paauglystėje.
Dabar, kai žiūriu į Adrianą, matau, kad ji užsispyrusi, su charakteriu, bet nežinau, ar norės rimtai užsiiminėti sportu. Ji nėra lengvas vaikas, bet juk ir mes abu su vyru Andrejumi esame užsispyrę, tad ir negalime turėti kitokio vaiko, ji paveldėjo tą užsispyrimą. Adrianos charakteris – ne pilkos pelytės, kuri tūno kampe. Jai labai tiktų būti sportininke. Tam ją ir skatiname. Tėvai turi nukreipti, parodyti, o vėliau vaikas pajaus, ar tikrai to nori. Jei nuo vaikystės vaikų neskatinsime sportuoti, paskui jie bus tik mėgėjai, o ne profesionalai.
Koks Jūsų šeimos laisvalaikis?
Alfredo Pliadžio nuotr.
Mūsų atostogos būna rudenį, tada važiuojame į šiltus kraštus, ilsimės prie jūros. Kiekvieną rudenį nuvažiuojame porai savaičių į Druskininkus, užsisakome visokių procedūrų, būna ir treniruotės, ir poilsis, ir reabilitacija.
O kai neatostogaujame, laisvus turime tik sekmadienius, kai nebūna treniruočių. Tada Adrianą vežame į plaukimo treniruotę, paskui visi pasivaikštome ar einame pas ką nors į svečius. Neįsivaizduoju nė dienos be lauko. Gyvename netoli parko, tad šalia yra gražių pasivaikščiojimo vietų.
Vaikystėje buvau skautė, miegodavau palapinėse ir mokėjau sukurti laužą. Bet dabartinis gyvenimo būdas „turistauti“ mūsų šeimai neleidžia. Kitas dalykas, po miškus klaidžioti pasidarė pavojinga, baisu parsinešti erkių. Vasarą po kiekvieno pasivaikščiojimo apžiūrime vienas kitą, ar neparsinešėme kokios.
Buvimas lauke saugo nuo didelės blogybės – sėdėjimo prie kompiuterio. Draudimą sėdėti prie kompiuterio naudoju ir kaip drausminimo priemonę, jeigu Adriana elgėsi blogai, tą dieną negali žaisti aipadu. Džiaugiuosi, kad darželyje dar vaikai apsaugoti nuo išmaniųjų priemonių. O namuose sėdėti prie ekrano leidžiame neilgiau kaip valandą.
Jūsų su vyru gyvenimo būdas – nuolatinės treniruotės, varžybos, kelionės po visą pasaulį. Tikriausiai ilgai nematę dukros vėliau ją norite palepinti?
Ilgalaikės išvykos nėra tokios dažnos, dėl vaiko stengdavausi išvykti ne ilgiau nei dviems savaitėms.
Kitąmet planuojame išvykti visam mėnesiui. Ateinantys – olimpiniai metai, jie bus labai įtempti. Kol Adriana buvo mažytė, kiekviena išvyka baigdavosi lauktuvėmis, lėlytėmis. Paskui pamačiau, kad jų namuose tiesiog per daug. Dabar stengiuosi pirkti lauktuvėms tokį daiktą, kurio iš tiesų reikia, –pavyzdžiui, vaikišką kelioninį krepšį. O kartais pakanka kokio javinuko – ir ji laiminga.
Aš esu griežtesnė, o tėtis leidžia daugiau. Namuose taikome tokias pat bausmes, kaip ir darželyje, – kelioms minutėms pasodiname ant kėdės, kad ramiai pasėdėtų ir pamąstytų. Kai aš sodinu ant kėdės, dukra manęs klauso, o močiutės gali ir neklausyti. Psichologai sako, kad jeigu vaikas nenori sėdėti, turi paimti už rankos ir pasodinti. Kad ir 40 kartų, kol sėdės. O močiutė negali taip daryti, ji neturi tiek kantrybės. Bet kad auklėjimas būtų sėkmingas, turi būti nuoseklus.
Suprantu, kad mūsų šeimoje auklėjimo problemų atsiranda dėl to, kad Adrianą auginame ne mes vieni. Kai mūsų namuose nebūna, o dukrytę prižiūri močiutė ar senelis, visa auklėjimo sistema pakrinka – jie daugiau leidžia, labiau lepina. Juokaujame, kad mūsų dukrai visą laiką ta trečių metų krizė. Jei sakai „negalima“, ji užsispyrusi vis tiek padarys savo, tokia „velnių priėdusi“, kad nieko negalime padaryti.
Ar augindami Adrianą laikotės dienos režimo?
Sportininkai gyvena pagal griežtą režimą,nustatytu laiku keliasi, pietauja, treniruojasi ir ilsisi.
Stengiamės to režimo laikytis ir Adrianos dienotvarkėje, pavyzdžiui, ji turi eiti miegoti iki 10 valandos vakaro. Tokiu metu einame miegoti ir patys.
Kokios kalėdinės tradicijos Jūsų šeimoje?
Per Kalėdas būname namie. Juokaujame, kad sportininkams didžiausia šventė – treniruotė, nes ar Kalėdos, ar Nauji metai, vis tiek mes pusę dienos sportuojame. Toks mūsų gyvenimas. Bet paskui vakare ir dovanėlėmis pasikeičiame, ir eglutę puošiame, ir tėvus aplankome, su draugais susitinkame. Tik labai ilgai baliavoti negalime. Profesionalai negali leisti sau persivalgyti, gerti alkoholio. Aš visada paruošiu Kūčių stalą, gal ne iš 12 patiekalų, bet keletą tradicinių patiekalų tikrai pagaminu. Net ir taurę raudonojo vyno ta proga išgeriame. Raudonasis vynas padeda sumažinti didžiulį fizinį nuovargį, bet tik taurė, jokiu būdu ne butelis. Ir tikrai ne stipresni gėrimai.
Adriana Kalėdų Seneliui jau kelerius metus rašo laiškus. Šiemet prasitarė, kad labiausiai norėtų burtų lazdelės. Kai turės burtų lazdelę, tai visi jos norai ir bus išpildyti. Laimė, nuomonė dar gali keistis, galbūt noras taps šiek tiek žemiškesnis. Antraip tektų gerokai pasukti galvą, kaip iš padėties rasti išeitį…
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
