Vaikų gimimas juos paskatino Vilniaus senamiestį iškeisti į kaimo tylą. Dviejų vaikučių mama Monika Vilčinskaitė sako, jog vieną dieną apėmė jausmas, kad žmonių visur per daug, – net ir Vingio parke, į kurį eidavo pasivaikščioti. O kai suprato, kad kiekvieną laisvą minutę stengiasi ištrūkti iš miesto, neliko nieko kita, kaip tik ieškoti kitų namų ir pratintis prie kitokio gyvenimo būdo, kuriame mažiau skubėjimo ir vartojimo.
Pasakoja Monika.
Kaip mes radome naujus namus
Kai su vyru apsisprendėme kraustytis į kaimą, ėmėme stebėti nekilnojamojo turto skelbimus. Galvojome nusipirkti jau pastatytą namą – atrodė, kad kažkas jau pastatė mūsų svajonių namus, mums reikia juos tik surasti. Bet pasirodė, kad taip nebūna. Visi statosi svajonių namus sau, o žmonių svajonės labai skirtingos. Žinodami, kad mūsų biudžetas limituotas, buvome išsikėlę gana žemiškus kriterijus: kad namas turėtų židinį, tinkamą kiekį miegamųjų kambarių ir atstumas nuo Vilniaus nebūtų labai didelis. Apžiūrėdavome parduodamus namus, kurie lyg ir atitikdavo mūsų kriterijus, bet į Vilnių grįždavome tylėdami. Širdimi jausdavome, kad tai ne mūsų namai. Kol vyras vieną kartą pasakė: „Reikia statytis“.
Pradėjome domėtis sklypais. Atvažiavome prie pirmojo sklypo, esančio maždaug už 24 kilometrų nuo Vilniaus, vyras su brokeriu vaikščiojo po teritoriją, o aš sėdėjau mašinoje ir žiūrėjau pro langą, nes maitinau krūtimi 2 savaičių pirmagimį Vilių. Tai buvo pats pirmas apžiūrėtas sklypas, ir jis mums tiko. Kai mačiau, kaip vyras vaikšto ties sklypo riba, jau įsivaizdavau, kur stovės mūsų namas. Tiesa, sklypas buvo apaugęs krūmais ir kemsynais, bet man labiausiai patiko seni medžiai. Užauginti didelę eglę reikia 30–40 metų, o čia stovėjo visa didelių eglių siena, sauganti mus nuo keliuko. Brokeris tą dieną buvo numatęs mums aprodyti 5 sklypus. Nuvažiavome į antrą, net nenorėjome lipti iš mašinos, ir brokeris pasakė: „Tai nebegaiškime laiko“. Jis suprato, kad mums tiko pirmasis sklypas. Daugelis žmonių tikriausiai yra susidūrę su tuo jausmu, kai ruošiesi daryti kažką svarbaus, pirkti namus ar automobilį, ir tarsi bijai spontaniškai priimti sprendimą. Bet mūsų spontaniškas sprendimas buvo teisingas. Viskas buvo gerai, mes nusipirkome tą sklypą, jį išsivalėme, gavome leidimus statyboms.
Aš turėjau susikūrusi planą, kad spėsime pasistatyti namą, kol gims antrasis vaikelis. Svajojau, kaip iš ligoninės grįšiu į naują namą, Motiejus sau terasoje miegos, o aš kursiu namų jaukumą. Bet kai gimė Motiejus, vyras antrąją dieną išvažiavo į statybas kloti grindų… Įsikėlėme, kai Motiejui suėjo 2 mėnesiai. Labai gerai prisimenu, kad buvo gruodžio 23-oji, švenčių išvakarės. Iš dėžės išsitraukėme senas girliandas, papuošėme sieną ir išvažiavome švęsti pas tėvus. Tai buvo lygiai prieš 4 metus – namo amžių skaičiuoti lengva, nes jis vienmetis su Motiejumi.
Namo projektas – netradicinis
Apie gyvenimą kaime rašau tinklaraštį „Living in a farmhouse“. Jį sukūriau tam, kad pasidalinčiau su žmonėmis idėjomis, kaip galima sukurti gražius namus neišleidžiant didelių pinigų. Savo tinklaraštyje aš akcentuoju ne tai, kad mūsų namai kažkuo ypatingi. Kiekvieni namai yra unikalūs, jei įdedame į juos širdies ir fantazijos.
Mūsų namas pastatytas iš molio blokelių, nes norėjome, kad jis būtų kvėpuojantis, vasarą vėsus, o žiemą šiltas. Namas šildomas grindiniu šildymu, svetainėje aukštos 7 metrų lubos, o antras aukštas turi stiklo pertvarą. Aš mėgstu šilumą, man 20 laipsnių netinka, reikia šilčiau! Kai statėme, tuo metu nebuvo taip populiaru tos aukštos lubos, o dabar daug kas stato, nes tai duoda oro, erdvės pojūčio. Jaučiasi ne tik namų ilgis ir plotis, bet ir tūris.
Angliškas svetainės pavadinimas „living room“ tiksliau nusako kambario paskirtį. Gyvenimo kambarys. Ir mūsų namuose tai kambarys, kur visi gyvename. Ar rasite mažų vaikų, kurie žaistų užsidarę savo kambaryje? Mūsų berniukai žaidžia svetainėje.
Beje, idėja mūsų namo projektui atsirado pasisvečiavus pas draugės mamą. Netikėtai įėjau į jos naujus namus ir vau. Paklausiau, ar galiu nufilmuoti ir iš karto nusiunčiau savo vyrui. Draugės mama davė ir savo namo projektą, pagal kurį mūsų architektas sukūrė mūsiškį. Dar gavau patarimų, kaip daryti ir ko nedaryti. Visa tai buvo nuostabus procesas, kurį prisimenu kaip kasdienybės stebuklą. Dabar vaikštau po namus ir žinau, kad kiekvienas jo centimetras turi savo istoriją.
Kad namuose būtų jauku
Dažnai girdžiu, kad žmonės nenori būti panašūs į kitus, nori kokybės, daiktų, kurie tarnautų amžinai, baldų visam gyvenimui. Naujakuriai dažnai prašo interjero dizainerių paslaugų. Aš nieko prieš dizainerius neturiu, jų darbas labai sunkus, jie viską turi apgalvoti. Bet man patinka neapgalvoti namai, visokios klaidos, ne vietoje esantys jungtukai, nereikalingi šviestuvai. Man tai patinka, nes tai yra tikras gyvenimas.
Kurdama savo namus, viskuo dalinausi asmeniniame instagrame. Pradėjau žmonėms pasakoti visą istoriją, kaip mes atsiradome kaime ir kaip mums čia sekasi. Pirma nuotrauka ir yra su dviejų savaičių Viliumi tuščiame sklype. O įrengdama namo vidų, pradėjau pasakoti, kur rasti pigių dekoro elementų, kaip pasigaminti pačiam. Dažnai pati ieškodavau idėjų internete, bet ne visada viskas pavykdavo. Buvo klaidų, net juokingų. Pavyzdžiui, vaikų kambariui norėjau tapetų su kaktusais. Jų galima buvo nusipirkti internetu, bet mūsų siena didelė, paskaičiavau, kad labai brangiai kainuotų. Nusprendžiau eksperimentuoti ir ant baltos sienos pati nupiešti žalius kaktusus. Vyras pasiūlė iš pradžių pasidaryti eskizą, bet paprieštaravau: koks dar eskizas? Bandžiau atkartoti tai, ką buvau mačiusi internete, bet išėjo ne kaktusai, o kažkokios didelės žalios bulvės. Turėjo būti labai gerai, o buvo labai blogai. Stovėjau prieš sieną ir norėjau verkti. Vyrui paskui teko uždažyti tuos nevykusius kaktusus 4 dažų sluoksniais. Kol dažė, aš nepratariau nė žodžio. Tada jau bandydama antrąkart pasidariau eskizą. Tai buvo man gera pamoka: jei kažką matei internete, pirmiausia reikia padaryti kuo artimesnį variantą tam, ką matei, o jau paskui improvizuoti. Kai kaktusus nupiešiau naudodama trafaretus, viskas išėjo puikiai. Man iki šiol patinka ta kaktusų siena.
Smagu, kai namuose vis kas nors keičiasi. Pavyzdžiui, vaikų kambaryje vienu metu stovėjo kūdikio lovytė, paskui broliukams atsirado dviaukštė, kurią pirkome iš antrų rankų. Dabar vaikų kambaryje stovi dvi atskiros vienaukštės lovos. Gaila, bet vaikų kambaryje mūsiškiai kol kas nei padoriai miega, nei padoriai žaidžia. Gal tik pripratinome juos ten piešti. Pasidarėme knygų lentynas, stengiamės rūšiuoti, ką perskaitėme, ką dar skaitysime. O nišą po laiptais vadiname Hario Poterio kambariuku. Jame slepiame viską, kas yra nedekoratyvu. Mamos žino, kad kiekvienuose namuose susikaupia žaislų kalnai. Atrodo, dalini, rūšiuoji, ir vis tiek jų pilna. Hario Poterio kambariukas su durytėmis – labai pasiteisinęs sprendimas, nes mažina namų chaosą. Ten dedame dalį žaislų, o po kurio laiko juos keičiame. Paskui ištraukiu užmirštus žaislus, ir vaikai žaidžia kaip su naujais.
Mūsų namuose pokyčiai vyksta ne tik vaikų kambaryje. Miegamajame iš senos negražios gėlių lentynos buvau padariusi miegamojo staliukus. Dabar jau noriu ir juos pakeisti. Kartais instagramo sekėjai rašo: „Atsiprašome, mes nukopijavome jūsų idėją“, o man labai smagu, kad aš kažkam tapau įkvėpimo šaltiniu. Norisi skleisti žinutę, kad galima gražiai gyventi be didelių išteklių, ne visada reikia skubėti išmesti senus daiktus.
O „nusiraminimo kėdutė“ mūsų namuose stovi viduryje svetainės. Statant namus maniau, kad turėsime „nusiraminimo laiptus“, bet realybė parodė, kad ant laiptų sunku nusiraminti. Norisi lipti aukštyn ir žemyn, tad laiptai tokiai paskirčiai netinka. Dabar viduryje svetainės yra kėdė, ir ant tos kėdutės kartais visiems šeimos nariams tenka pasėdėti.
Gerumas augti gamtoje
Pastebiu, kad gyvenant kaime nebesinori kažkur išvažiuoti atostogų. Kai gyvendavome bute, nuolat važiuodavome tai pas tėvus į kaimą, tai prie jūros, tai į Druskininkus ar į Birštoną. Vis planuodavome pasprukti iš namų. Negaliu sakyti, kad dabar nesinori kelionių, bet mes keliaujame kitaip – nebe pailsėti, o pamatyti. Kai grįžtame iš kelionių, niekas nė nedrįsta klausti, ar mes pailsėjome. Sukariame daug kilometrų kojomis ir automobiliu, stengiamės daug pamatyti.
O kasdienybėje vaikams labai gera augti gamtoje. Kai buvo nuotolinis darbas, atsinešdavau kompiuterį ten, kur pro langą galiu matyti kieme žaidžiančius vaikus. Matau, kaip maudosi kiemo baseine. Aišku, aš pripilu nedaug vandens, kad būtų saugu. Galiu jiems leisti turėti tikras vasaros atostogas. Buvimas namuose ramina.
Kažkada draugė pasakė: „Žinai, pas tave kaip sanatorijoje“. Iš tiesų pro namo langus matyti užburiantis vaizdas, rudenį – spalvas keičiantis miškas, žalia eglių siena. Man asmeniškai kaime kur kas labiau prabunda kūrybiškumas, noras kažką keisti, gyventi gražiai. Kai turi mažą butuką, labiau ribotos galimybės įgyvendinti sumanymus, o namas su kiemu ir hektaru žemės suteikia daugiau erdvės kūrybai. Vasarą man prasideda daržai. Šiemet tik prieš pat Vėlines suvalgėme paskutinį savo pomidorą. Vaikai net nustebo: o ką, daugiau nebus? Jiems nesuvokiama, kodėl tie pomidorai negalėtų augti ir žiemą. Pavasarį abu berniukai įsitraukia į daigų sodinimo akciją, labai nori padėti. Mažylis jau atskiria, kur špinatai, prieš valgydamas paklausia, ar jie tikrai valgomi. Mėgsta salotas, Viliui buvo svogūnų laiškų era, kai valgydavo juos saujomis. Šiltnamyje prie įėjimo specialiai pasodinu vaikų mėgstamų geltonųjų pomidoriukų, kurie vadinasi „auksiniai pinigėliai“. Užtenka į šiltnamį įkišti ranką, ir prisiskina tų pinigėlių kiek nori.
Žmonės laimę suvokia labai individualiai. Vieniems užtenka kartą per metus pabūti kur nors Labanoro girios sodyboje, ir jie įsikrauna gamtos visiems metams. O mums to miško, oro, gaivos reikia kiekvieną dieną.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Agnės Solo
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 sausio 16 dieną.