Viena iš liūdniausių mūsų žurnalo misijų – paleisti į pasaulį jau užaugintą redakcijos kūdikį. „Užaugintu“ simboliškai vadiname metų vaikutį, nors mamytė su tėveliu jį dar augins ir augins. Kaskart atsisveikinant su redakcijos kūdikėliu, apima dejavu jausmas, kad taip jau buvo. Kartu džiugina ir žinojimas, kad taip dar bus ir bus – suksis ir suksis nuostabus gyvybės ratas, gims nauji vaikai ir suteiks gyvenimui prasmės.
***
Vilnietis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, sverdamas 3 995 gramus ir būdamas 54 centimetrų ūgio. Šiandien jis – 11 kg sveriantis vyrukas, turi 9 dantukus, tvirtai eina ir turi svarią nuomonę visais gyvenimo klausimais.
Kiekvieno redakcijos kūdikio istorija labai panaši viena į kitą (juk nepasispardysi prieš Gamtą, jei atėjo laikas dantukams ar pirmajam žingsniui). Bet kartu kiekviena redakcijos kūdikio šeima mums atveria ir visiškai kitokios, ypatingos patirties „dureles“. Pijuko šeima buvo labai įdomių pažiūrų, pomėgių (abu Pijaus tėveliai dainuoja etnografiniame ansamblyje), kitokia savo natūralumu, meile Dievui, tauriu, švariu pasirinktu keliu. Per pirmuosius savo gyvenimo metus Pijukas patyrė tiek, kiek kitas vaikas – per 10. Su tėveliais ir sese dalyvavo daugybėje ansamblio „Virvytė“ repeticijų, pasirodymų ir net Dainų šventėje, su šeimų klubu ,,Darna” poilsiavo stovykloje Pakutuvėnuose, Tylos rekolekcijose Kulautuvoje, mėgavosi pajūrio malonumais ir ,,atšoko” savas krikštynas.
Atsisveikindami su Pijuku išklausėme jo mamos Inetos minčių.
Ryžomės šiam projektui paskatinti draugų. Visi pagalvojome, kad reikia dalintis tuo, kaip gyvename, kaip auginame vaikus. Mes nesame idealūs tėvai, bet esame geri ir norime būti vis geresni. Šis žurnalo projektas –didelė dovana Pijui. Jau dabar galvojame, kad paslėpsime žurnalus ir padovanosime Pijui kokia nors proga. Tėtis jau ir dėžutę padarė. Projektu labai džiaugėsi močiutės, o ypač močiutė Valė, kuri gyvena Akmenėje. Jai žurnalas būdavo kaip susitikimas su Pijumi, nes taip dažnai močiutė negalėdavo atvažiuoti anūkėlio aplankyti.
Smagu buvo susipažinti su redaktorėmis Ginta ir Neila, kurios ateidavo į svečius pakaitomis kiekvieną mėnesį. O gražiausia tai, kad „Mamos žurnalo“ kolektyvas savo gyvenimu liudija savo darbą – ten gimsta leliukai vienas po kito!
Auginti Pijuką mums nebuvo sunku. Pijus pas mus atėjo labai laukiamas ir atnešė didžiulį džiaugsmą. Jo gimimas padėjo mums su Valdu iš naujo tapti jaunais tėveliais. Tas žmogutis keitė mūsų santykius, juos gludino. Mes naujai pažinome Adelę, pamatėme savo santykių su ja klaidas. Labai laukėme Pijaus. Abu mūsų vaikai išprašyti Dievo. Pirmagimės Adelės teko laukti ketverius metus. Ir antrasis vaikiukas nesiskubino. Paauginusi Adelę grįžau į darbą, o mintys sukosi apie vaikutį. Visi mūsų draugai augino po du-tris vaikus ir vis klausdavo, kodėl Adelei nepadovanojame broliuko ar sesutės. Negi nenorime? Kai pasakėme, kad labai norime, bet vaikutis neskuba, draugai susibūrė į „palaikymo komandą“: ėmė melstis už mus. Ir, matyt, išmeldė mums Pijuką.
Daug nuostabių akimirkų teko išgyventi. O smagiausia buvo matyti, kaip Adelė myli broli, o jis – ją. Vien pamačius jų rytinius susičiulbėjimus širdis juokiasi ir džiaugiasi. Sunkiausia buvo tamsi žiema. O norėjosi baltos ir šaltos. Pamenu, kai auginau Adelę, vakarais bet kokiu oru eidavome į lauką ir laukdavome grįžtančio tėvelio. Būdavo, sninga, sniego kepurė pūpso ant mano galvos ir vežimo, o mes vaikštome. Smagumėlis. Dabar to neteko patirti. Gal kitąmet?
O vieną epizodą iš šių metų norėčiau visai išbraukti. Su Pijum važiavome į baseiną. Turėjau užbėgti į parduotuvę nupirkti maudymosi sauskelnių. Pijus užmigo automobilyje. Maniau, greit nubėgsiu ir nupirksiu. O ten – eilė. Priėjau prie jauno vyruko, pasakiau, kad palikau miegantį vaikelį automobilyje ir paklausiau, ar jis manęs neužleistų. O jis atsisuko ir pasakė: NE. Jaučiausi kaip sumušta, buvo gėda.
Labai pykau, po to atleidau. Dabar galvoju – kaip gerai, kad tokių žmonių nėra daug.
Per metus Pijukas atskleidė savo būdą. Pati gražiausia jo charakterio savybė, kuri išryškėjo – meilumas. Jis taip bučiuojasi! Labai kantrus skausmui. Kai išsisuko rankytę, net gydytojai stebėjosi, kodėl jis neverkia. Ir dabar toks pat – guzas pūpso kaktoje, o ašara tik viena. Pijukas – technikos mėgėjas. Viskas, kas burzgia, šviečia, išsiardo, yra Pijaus žaislai. O žaidžiant atsiskleidžia dar viena jo savybė – Pijus daro tol, kol padaro tai, ko nori.
Auginsiu Pijų namuose ir toliau. Negaliu įsivaizduoti, kam galėčiau jį patikėti. Jis dar toks maminukas… O jei pasibels dar vienas vaikelis, tai su džiaugsmu priimsime.
Žurnalo skaitytojoms norėčiau palinkėti – nesigėdinkite būti mamomis. Tai kas, kad kai kas sako, kad mes „sėdim“ namie. Juk mes gimdome ir auginame vaikus, norime, kad jie būtų laimingi. Todėl tik mes pačios žinome, ko jiems reikia ir kada jiems mūsų reikia. Todėl linkiu būti su savo vaikais, matyti juos kiekvieną akimirką, džiaugtis tuo ir neskubinti laiko.
„Mamos žurnalas“
