10 mėnesių kūdikis
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939
Didėjantis judrumas
Artėjant pirmojo mažylio gimtadienio link, tikriausiai vis dažniau pamirštate tą laiką, kai kūdikis tik valgydavo ir miegodavo, o jo judėjimas priklausė nuo to, kiek jį nešiodavote jūs. Antrąjį pusmetį kūdikiai tampa aktyvesni sulig kiekviena diena: iš pradžių išmoksta šliaužti (judėti pilvu siekdami žemę), vėliau – ropoti. Pramokę ropoti, kūdikiai greitai ima eksperimentuoti su šiuo įgūdžiu: galima matyti, kaip kūdikiai ropoja atbulomis, siūbuoja užpakaliu, stovėdami keturiomis, krato galvą ir visu kūnu įsitraukia į ropojimo judesį. Arba ropojimas gali vykti kažkaip keistai, pavyzdžiui, pakišus kojas po savimi arba daugiau naudojantis viena kūno puse, – vieną koją ištiesus, kitą sulenkus.
Jei iki tol nepastebėjote, kad mažylio judesiai būtų asimetriški, greičiausiai tai tiesiog jo raidos ypatumas ir jaudintis nevertėtų. Jei tai būna retkarčiais, ne nuolatos. Vertėtų žinoti ir tai, kad kai kurie kūdikiai gali išvis nešliaužioti ar neropoti, – praleisti šį raidos etapą. Jei kokių nors kitokių judėjimo sutrikimų, dėl kurių nerimautumėte, nėra, – tai irgi laikoma norma, ir jaudintis dėl to nereikėtų. Svarbiausia įvertinti ne atskirą mažylio judesį, o visą jo raidą bendrai, stebint jį mėnuo po mėnesio, o tai geriausia padarys jūsų vaikučio gydytojas, todėl, kilus bet kokių klausimų, geriausia būtų kreiptis į jį.
Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Išmoktas šliaužimas ir ropojimas – tai galimybė pačiam pasiekti ir pasiimti tai, ko anksčiau tekdavo prašyti tėvų.
Todėl mažyliai džiaugiasi naujais savo gebėjimais ir mielai jais naudojasi. Kartu tai labai paspartina jų pažintinę raidą: juk dabar kūdikis natūraliai mokosi įvertinti atstumą iki siekiamo daikto, mintyse „apsvarsto“, kokiu maršrutu geriausia pasiekti tikslą, nuropojęs iki daikto, turi iš stovėjimo keturiomis padėties iškelti ranką ir pasiekti dominantį objektą, o tai reiškia, kad reikia išspręsti judesių koordinavimo klausimą (ir nenugriūti!). Žinoma, iš pradžių gali nutikti visko: ir griuvimų, ir nepasitenkinimų, kai nepavyksta pasiekti norimą daiktą (pavyzdžiui, jei jis padėtas per daug aukštai), tačiau ilgainiui mažylis išmoks visko, ko reikia.
Šio amžiaus kūdikiai jau gali mokytis atsistoti, pasirėmę lovos krašto ar spintelės, kiti įsitvėrę atramos gali žengti porą žingsnių ar net pradeda vaikščioti savarankiškai (ypač smulkesni, mažesnio svorio kūdikiai). Dažnai mamos, kurių vaikai pradeda anksti vaikščioti, labai tuo didžiuojasi ir džiaugiasi, tačiau iš tiesų šis įgūdis neatspindi, kaip kūdikiui seksis ateityje. Greičiau tai parodo, kad kūdikio raumenys yra stiprūs ir jam pavyksta suderinti visas galūnes tarpusavyje (sukoordinuoti raumenų darbą) taip, kad nenukristų. Apskritai galima sakyti, kad savarankiško vaikščiojimo laikas gali būti labai įvairus ir laikomas norma, jei kūdikis pradeda vaikščioti jau 9 mėnesių ar jau daugiau kaip 1 metų (normalu, jei savarankiškai žingsniuoti mažylis išmoksta iki 1 m. 3 mėn.). Sakoma, kad tai, kada kūdikis pradeda vaikščioti, labiausiai priklauso nuo jo asmenybės ir kūno sandaros individualių ypatumų, daugiau nuo jo paties, nei nuo aplinkinių noro. Todėl, jei girdite, kad kiti kūdikiai jau įgijo naujų įgūdžių ir moka vaikščioti, o jūsų mažylis – dar ne, nenusiminkite ir paprasčiausiai laukite. Kaip niekada gerai čia tinka pasakymas: „Viskam savas laikas“.
Patarimas: Naujas įgūdis – naujas poreikis iš naujo peržiūrėti aplinką ir įsitikinti, kad ji saugi kūdikiui.
Ar nėra slystančių kilimų ar takelių, kurie trukdytų kūdikiui ropoti? Kaip dėl sienų ir baldų kampų? Ar elektros prietaisų lizdai lengvai pasiekiami ropojančiam kūdikiui, ar jie galėtų sudominti mažylį? Gal yra ant žemės ar neaukštai ant spintelių pastatomų gėlių vazonų, kuriuos kūdikiui gali kilti noras išsamiau patyrinėti? Pagalvokite, ar nereikėtų kažko pakeisti, kad netektų visą laiką būti įsitempus ir stebėti, ar mažylis nebando to, kas jam galėtų pakenkti. Be to, laikas keisti ir savo įpročius. Jei anksčiau svarbius savo daiktus galėdavote padėti ant stalo ar spintelės ir žinojote, kad jie ten bus nepaliesti, dabar gali būti kitaip: nepastebėsite, kaip jums užsukus į virtuvę pasiruošti kavos mažylis „nuskuos“ prie stalo ir sugebės įsitvėręs atsistoti vien tam, kad nučiuptų jūsų mobilųjį telefoną. Arba įsitvers į staltiesės kampą ir nusitrauks visus ant stalo esančius indus (kad tik ten nebūtų ir karštos kavos…). Tai vienos iš dažniausių buitinių traumų, dažnai įvykstančios dėl to, kad tėvai nepakankamai įvertina savo vaikų gebėjimus. Šiandien jūsų kūdikis dar tik šliaužioja, bet rytoj jau galės atsistoti, kai to nesitikėsite, todėl geriau užbėgti tam už akių ir pasirūpinti „kūdikiui saugia“ aplinka.
Mikliosios rankelės
Gal „mikliosiomis“ kūdikio rankytes dar kol kas per drąsu pavadinti, tačiau tikra tiesa, kad jos irgi kasdien lavėja. Mažylis mėgsta imti įvairius, net ir pačius smulkiausius pamatytus daiktelius (kartais net tampa nesmagu, kai kūdikis atkakliai bando pakelti nuo grindų šiukšlytę… o paskui ją įsideda į burną), naudodamasis nykščiu ir smiliumi. Taip vis daugiau lavėja pincetinis griebimas. Be to, įdomu, kad mažylis mokosi pritaikyti savo rankas prie imamo daikto: pavyzdžiui, duodant kūdikiui pieštuką, jis pakreipia rankas taip, kad patogiau jį suimtų – skirtingai nei mažesnis kūdikis, kuris griebia daiktą visu delnu, nežiūrėdamas, kokia kryptimi paimti.
Mažylis mėgsta žaisti, įvairiai dėliodamas ir perstatydamas jam pasiekiamus daiktus. Pavyzdžiui, jam pasidaro įdomu vieną daiktą dėti į kitą, du daiktus padaužyti vieną į kitą (ypač tokius, kurie skleidžia garsą, – pavyzdžiui, puodus ir keptuves iš virtuvės!).
Patarimas: Duokite kūdikiui saugių daiktų ir žaislų, kuriuos jis galėtų ilgai dėlioti vienus į kitus, pavyzdžiui, įvairių dydžių kartoninių ar plastikinių dėžučių, indelių, virtuvės reikmenų. Dar vienas variantas: padėkite prieš kūdikį dėžę ar dubenį su jo paties kojinytėmis ir kitokiais smulkiais drabužėliais, ir leiskite jam juos išimti iš indo ar bandyti sudėti atgal.
Gerėjanti atmintis
Praėjusį mėnesį kalbėjome, kad nuo 8 mėnesių mažylis po truputį bando savo turimą patirtį pritaikyti prie naujų aplinkybių, tai reiškia, kad jis, prieš ką nors darydamas su daiktu, bando apgalvoti, kam tas daiktas geriausiai tiktų. Šalia to, kad tai parodo jo naujas mąstymo galimybes, dar atskleidžia ir tai, kad kūdikis po truputį pradeda įsiminti, kam reikalingas vienas ar kitas daiktas (šaukštu – valgyti, katiną – paglostyti, kamuolį – numesti). Mažylis jau sugeba susieti žodį su tam tikru daiktu, pavyzdžiui, jei mama įvardija, kad piešinėlyje yra šuniukas – kūdikis gali parodyti žaislinį šuniuką (juk tai irgi šuniukas!). Šis gebėjimas atpažinti to paties pavadinimo daiktą skirtingomis aplinkybėmis padeda mokant kūdikį gestų kalbos (jeigu tuo domitės): tam irgi naudojamas tas pats principas – kad koks nors veiksmas, jausmas ar daiktas parodomas gestais, tačiau atitinka tą patį (pavyzdžiui, „pienuko“, „miegoti“, „eiti į lauką“).
Patarimas: Daug smagumo kūdikiui suteiksite, jam dainuodami įvairias daineles, kuriose žodžius lydi gestai, pliauškėjimai, trepsėjimai. Dėl gebėjimo įsiminti žodžius mažylis jau iš anksto lauks „svarbių“ dainų vietų ir labai džiūgaus.
„Mamos žurnalas“
