Nojui 10 mėnesių
Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2,3 m.) ir sūnų Nojų (10 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm, 6 mėnesiai – 69 cm, 7 mėnesiai – 71 cm, 8 mėnesiai – 73,5 cm, 9 mėnesiai – 75 cm, 10 mėnesių – 76,5 cm.
Svoris: gimė 3,6 kg, 1 mėnuo – 4,6 kg, 2 mėnesiai – 5,5 kg, 3 mėnesiai – 6,5 kg, 4 mėnesiai – 7 kg, 5 mėnesiai – 7,5 kg, 6 mėnesiai – 8 kg, 7 mėnesiai – 8,7 kg, 8 mėnesiai – 9,4 kg, 9 mėnesiai – 10,2 kg, 10 mėnesių – 10,2 kg.
Gyvenimas trupiniuose
Jų pilna visur – lovoje, po lova, drabužiuose, ant katino, jau nekalbant apie grindis. Jos tiesiog nusėtos trupiniais! Aišku, tai Nojaus nuopelnai. Padeda jam ir sesė: jeigu brolis valgo kokį sausainį, tai kaip gi ji atsiliks, reikia ir jai! O tada abu ropinėja po grindis ir trupina trupina… O aš leidžiu. Nes vadovaujuosi posakiu: arba švarūs namai, arba laimingi vaikai. Geriau jau kelias minutes su siurbliu prasilėksiu, nei visą dieną bėgiosiu iš paskos, kad tik koks trupinukas nenukristų…
Truputį nukrypsiu nuo temos… Pažįstu žmonių, kurių namai visai nepritaikyti vaikams (nors patys jų turi). Šviesūs prabangūs baldai, pūkuoti kilimai, neseniai atliktas remontas, pasiekiamose vietose pilna įvairiausių suvenyrų. Gal ir galima nusaugoti, bet… ar reikia? O ir man pačiai būtų nepatogu. Taip, aš svajoju apie gražius, tvarkingus namus, bet man jie dabar irgi savaip labai gražūs: svetainėje ant sienos – meniškas raudonomis kreidelėmis nupieštas nedidukas paveikslas, šalia priklijuoti du lipdukai (aš jų nenuimu, man gražu!), langai išmarginti pirštų antspaudų mozaikomis (šviesa dar sugeba įsiskverbti, vadinasi, viskas gerai), lovos sustumtos taip, kad būtų ne gražu, o patogu ištiesti ranką ir paglostyti galvą (o ką – savotiškas dizainas…), visi vaikams pavojingi, dūžtantys, skylantys, aštrūs ir kitokie daiktai (o tai reiškia – bene visi) atsidūrę palubėje, stalčiai užklijuoti stipria lipnia juosta (nes kitokios apsaugos lūžo tą pačią dieną)… Ir ką – man gražu. Savotiškai, bet gražu. Tiksliau, miela ir jauku, nes čia gyvena mūsų vaikai.
Kaip laikosi Nojus?
Panašu, kad tokio amžiaus vaikučiai mokosi ir tobulėja labai greitai! Nojus jau pradėjo visus maitinti.
Gauna pagraužti kokį skanėstą, jau, žiūrėk, tiesia rankytę ir kiša į burną man ar sesei – dalijasi. Ir apskritai mėgsta duoti. Tiesia kokį žaislą, turi paimti, pasakyti „ačiū“ ir grąžinti jam atgal. Čia tai bent linksma atrakcija būna – juokiasi balsu, net krykščia. Žodžiu, auga geras žmogus – daiktais dalinsis.
Beje, jau ir su sese pradėjo daugiau žaisti. Man taip gražu pažiūrėti: susėda abu ant kilimo, išsiberia lego kaladėles ir dėlioja. Sesė stato bokštus, o brolis… Brolis tiesiog stato. Arba griauna. Tai irgi vienas mėgstamiausių užsiėmimų – griauti. Bokštelius, žaislus, namus – bet ką. Dar taip smagu stebėti, kaip Saulė auklėja brolį: jei šis ką nors padaro, kas, jos nuomone, yra negerai, pagrūmoja piršteliu ir sako: „Nojau, nu nu nu.“ O paskui numoja ranka: „Ai, jis mažas.“ Tokia mažytė protinga suaugėlė… Ir žaislais jau dalijasi, leidžia savo lėles pačiupinėti ir knygutes pavartyti.
Panašu, dantų reikalai pagerėjo – išlindo vienas viršutinis dantukas, tad dabar kurį laiką ramu. Tik dėl miego susitarti nelabai pavyksta – keliasi anksti, nors tu ką… Aš ir taip bandau įkalbėti pasnausti, ir anaip, o jis nepasiduoda. Tvirto būdo vyrukas.
Apetitu irgi, laimei, nesiskundžia. Kartą atėjusi draugė paprašė leisti pamaitinti Nojų. Tas valgo, krykštauja, aišku, bando rankomis pačiupinėti maistą. O ji manęs ir klausia: „Kiek jam duoti? Atrodo, kad ir kiek duočiau, vis valgys ir valgys. Bijau, kad nesprogtų.“ Kai jau būna sotus, labai aiškiai parodo – arba laiko maistą burnoje ir nenuryja, arba tokį veidelį nutaiso, kad nebelieka abejonių, kad vaikas jau sotus…
Geriausia draugė – mama
Dar tinka močiutė ir senelis bei sesė su tėčiu. Turi apsiprasti, apsižiūrėti, tada jau leidžiasi bendrauti, jei patinka žmogus. Jei ne, nebendraus visai. Pamenu, dukra irgi panašiai elgdavos. Tiksliau, blogiau – ji net į tualetą manęs neleisdavo, o nei ropoti, nei šliaužti gerai nemokėjo (pradėjo tik būdama beveik metukų), tai reikalaudavo, kad ją neščiausi kartu. Nojaus nešioti nereikia, pats prisistato ten, kur jam norisi.
Jei nueiname į svečius, viskas puiku, kol horizonte mama, bet, jei tik mane pameta iš akių, lūpą timpt timpt… Smagus tas prieraišumas, nes, kai pagalvoji, dar šiek tiek, ir nebesileis nei pamyluojamas, kai mama užsimanys, nei panešiojamas, nei mamos tiek reikės… Būna, pagriebiu dukrą, noriu „paniurkyt“, o ji man šaukia: „Aš nenuoliu, nenuoliu“ ir lekia savais reikalais. Štai taip…
Beje, svetimoje vietoje Nojus elgiasi labai pavyzdingai: sėdi kuo ramiausiai, dairosi, nieko nevarto ir negriauna (kol apsipranta). Būna, kokioje poliklinikoje žmonės paklausia: „O jis ropoja? Sėdi taip ramiai…“ Kad jie žinotų, kaip ropoja! Kaip raketa.
Dar Nojukas labai mėgsta vakare, prieš užmigdamas duoti man ranką. Kadangi lovelė stovi šalia, man reikia tik ištiesti ranką – sugriebia, prisiglaudžia ir murkdamas užmiega. Arba ne. Palaikęs ranką dar labai mėgsta pastovėti lovoje, apsižvalgyti, atsigulti, vėl atsistoti, pakrykštauti, vėl atsigulti. Ir pakartojęs savo ritualą kokį šimtąjį kartą, palaimingai užmiega…
Kaip sustabdyti laiką?
Kartais pasižiūriu nuotraukas, kai mano vaikai buvo dar visai mažuliukai. Ir taip keista! Štai, dar tik vakar žiūrinėjau dukros nuotraukas – visai trumpi plaukučiai, „leliukiški“ veido bruožai… O dabar ši panelė jau labai mėgsta puoštis, įsisegti segtuką į plaukus, pasipuošti karoliais ar apyrankėmis.
Pasižiūriu, koks Nojus buvo kūdikėlis… Ir žinot, šiek tiek (kartais – netgi labai) gaila, kad laikas bėga taip greitai. Dabartinės akimirkos, be jokios abejonės, pačios geriausios – svarbu mėgautis tuo, kas yra čia ir dabar, tačiau juk taip smagu priglausti mažulytį, pienu kvepiantį leliuką… Ne ne, trečio pametinuko mes neplanuojame. Aš tik laukiu, kad kuri draugė greičiau pagimdytų ir leistų man paniurkyti jos mažylį. Tiesiog laikas lekia taip greitai, ir dėl to kartais būna gaila… Bet šito mes nepakeisime. Tik galime visavertiškai išnaudoti dabarties akimirkas ir gyventi čia bei dabar, o ne „kada nors“. Pažįstu nemažai žmonių, kurie sako, kad susilauks vaikų, kai pabaigs mokslus, įsirengs namą, susiras gerą darbą, padarys karjerą ir t. t., ir taip be galo… Bet tas sąrašas gali niekad ir nesibaigti. Jis ir neturi baigtis – žmogus visad turi turėti tikslų, kurių siekia, tai kada tuomet gyvens?
Anksčiau, kol nesusitvarkydavau namų, negalėdavau tiesiog atsisėsti ir nieko neveikti, nes akis badydavo netvarka, tai kaip aš čia sėdėsiu? O dabar išmokau. Sukrentam su vaikais ant kilimo ir, žinokite, kaip smagu! Taip gera kartais tiesiog niekur neskubėti, nelėkti, netvarkyti jokių reikalų, o pabūti čia ir dabar.
O ypač – su mylimais žmonėmis.
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
