Devintasis mėnuo. Vesta-2001

Vesta

Vesta

Fotografė Greta Skaraitienė 2001 metų sausio 8 dieną pagimdė 4 kg sveriančią dukrytę Vestą. Kas mėnesį stebėsime, kaip auga šis kūdikis

Su Vestos mama kalbėjomės beveik dvi valandas. Per tą laiką 9 mėnesių Vestutė ropojo po butą ir užpakaliu bei keliais švariai išvalė visus kampus, radusi tuoj pat suvalgė mėlyną vaškinę kreidelę, uoliai rinko trupinius, juos čia pat kišo į burną. „Vestutė – namų sanitarė. Nespėjame jai iš rankų ir burnos traukti visokių šiukšlių, sesers išmėtytų pieštukų ir trintukų. Į ją pažiūrėjus galima pagalvoti, kad gyvena Kariotiškėse.

Juokaujame, kad grindų nebeapsimoka valyti – juk Vestutė jas ropodama išblizgina“, – sako mama Greta.

Pajuto judėjimo laisvę

Devintą mėnesį Vesta tvirtai atsistojo ant kojų, bet eiti dar bijo. Mama, norėdama, kad dukrelė treniruotųsi, kambaryje sustato keletą taburečių. Priropojusi prie pirmosios Vesta atsistoja ir tiesia ranką antrosios link. Bandytų eiti, bet… minutė apmąstymų, ir mergaitė pasirenka saugesnį kelionės būdą – ropomis. Ropoja Vesta kaip orangutangas. Viena koja sulenkta per kelį ir šliaužia grindimis, kita – pakelta  ir žingsniuoja. Šis judėjimo būdas įvaldytas be priekaištų, nes Vesta iš taško A (pvz., vaikų kambario) į tašką B (pvz., tualetą, kur užsidarė mama) atropoja per kelias sekundes. Taškas B nuolat keičiasi, tai gali būti bet koks garso ar šviesos šaltinis, nes mergaitė labai smalsi. Neįveikiamų kliūčių beveik nėra. Vesta iš pykčio stena, riaumoja, raudonuoja, bet vis tiek atsistoja ar pasiekia ko jai reikia.

Norėdama, kad naktį Vesta nenusispardytų ir nesušaltų, mama ją ,,supakuoja” į šiltą miegmaišį. „Tačiau net tas maišas jos nesustabdė. Vieną rytą palikusi Vestą mūsų lovoje, kažko nulipau laiptais į pirmą aukštą. Grįžusi vos nenualpau, nes Vesta jau buvo nusiridenusi nuo lovos ir energingais judesiais artėjo prie laiptų (iš maišo kyšojo tik galva)“, – su siaubu prisimena Greta. Dabar net ir minutei palikdama dukrą antrame aukšte, mama prie laiptų stato barikadas iš pintos lovytės, stalo ir milžiniško pliušinio dramblio.

Geriausias maistas tas, kurį galima minkyti

Neseniai Ispanijoje atlikti tyrimai įrodė, kad vaikai, motinos pienu maitinti iki 9-12 mėnesių, sulaukę paauglystės tėvams nesukelia jokių problemų (o penėti mišiniais, matyt, bėga iš namų, mėgaujasi narkotikais ir ankstyvu seksu). Greta jau užsitikrino ramią Vestutės paauglystę, nes sėkmingai tebemaitina dukrą savo pienu. Košes ir tyres mergaitė valgo atbulais dantimis – muistosi, purkščia, makaluoja rankomis. Labiau mėgsta mėsiškas košes, kurias mama verda iš kalakutienos. Daržovių košę paprastai verda iš bulvių, morkų, moliūgų (arba cukinijų), įdeda pomidoro be odelės. Jau davė virtos žuvies. Močiutė Nijolė trokšta Vestutę maitinti kaip prieš 30 metų penėjo savo Gretutę: virti grikius, manus, dešreles, duoti graužti duonos. Bet Greta laikosi savo ir duoda Vestai specialias kūdikių košeles be gliuteno. Kiekvienai močiutei norisi, kad jos anūkas daug valgytų ir būtų storas. Močiutė Nijolė ne išimtis. Ji Vestutę primaitina klastos būdu: į ranką įduoda rūkytos dešros (Vestai labai patinka jos kvapas), o pati šalia įsitaiso su dubeniu košės. Vos Vestutė pakelia dešros gabalą prie burnos ir išsižioja, močiutė įkiša į burną šaukštą košės.

Namiškius neramina Vestos įprotis viską kišti į burną. „Neduok Dieve, kas nors ne vietoje paliks kokio maisto. Kartą vazelėje rado nuluptą „Čiupa čiupsą“, tuoj pat kyšt burnon, patiko. Žiūriu, sėdi, palaimingai šypsosi, o iš burnos kyšo tik pagaliukas. Kitą kartą rado Brigitos paliktą dubenėlį su pienu, o šalia padėtų sausainukų-žuvyčių. Subėrusi viską į dubenį minkė ir maišė iš pasitenkinimo net stenėdama“, – prisimena Greta. Žinodama anūkės norą minkyti, močiutė Vestai suruošia miltinės tešlos ir leidžia su ja žaisti.

Apsvaigę nuo meilės

„Galvoju, kodėl aš taip myliu tą Vestutę? Matyt todėl, kad ji tobula mano Gretos kopija“, – sako močiutė Nijolė. „Tikriausiai ir aš dėl to paties Vestutę myliu“, – juokauja tėtis Vygintas. Šeima nuo meilės Vestai net apsvaigę. „Nors visi sako, kad Vesta panaši į mane, man atrodo, kad į Vygį. Kai jis paima dukrą ant rankų ir abu tyliai sėdi, į juos žiūrint neįmanoma nesišypsoti. Jų tokios panašios atlėpusios ausys, kad iš laimės atsidūstu. O Brigita skuba man antrinti: „Žiūrėk, keturios ausys sėdi“. Patekusi pas tėtį, Vesta viena ranka jam suima ausį, o kitą ranką įsikiša sau į burną. Tikriausiai tai reiškia kažkokius ypatingus jausmus“, – pasakoja Greta.

Vesta labai prisirišusi prie mamos. Mergaitė nepaleidžia mamos iš savo regėjimo lauko, o jei ši kur nors dingsta, Vestos lūpa pradeda timpčioti. Tada kuris nors namiškis ima Vestutę ant rankų ir neša parodyti, kad mama vis dar čia. „Dėl to man labai gera. Juk smagu, kai esi tam mažam žmogeliui toks svarbus, toks reikalingas. Kita vertus, esu prie Vestutės prirakinta. Apmaudu, kai net savo seseriai negaliu palikti dukros. Kai manęs nėra, Vesta ne verkia, o klykia it smaugiama. Niekas nenori su ja pasilikti net valandai“, – sako mama. Dėl šios priežasties tėveliai važiuoja į naktinius kino seansus, kai Vesta jau miega. Negana to, šalia jos tą naktį turi atsigulti močiutė, kad netyčia prabudusi Vesta pajustų šalia šiltą kūną.

„Naujo varymo“ teletabių gerbėja

Prieš dvejus metus dėl teletabių alpo Brigita. Dabar ji serialą žiūri naujomis akimis, labiau domisi filmuotais siužetais iš vaikų gyvenimo. Užtat Vestutei – naujas atradimas. Ji ropoja prie televizoriaus, bando bučiuoti ekraną. Labiausiai į akis jai krenta geltonoji Lialia. Televizorius namuose įjungiamas tik vakarais, kai grįžta tėtis. Visiems juokingiausia, kaip Vesta reaguoja į reklamas. Išgirdusi skalbinių minkštiklio reklamą („Viskas, ji eina. Eikš pas tėvelį, brangioji“), Vesta akimis pradeda ieškoti tėčio ir bando stotis.

„Gera matyti, kaip tobulėja šitas mažas žmogutis. Jos kalboje atsirado tiek intonacijų, kasdien girdžiu vis naujus te, te, me, me, ve,ve. Gal greitai sulauksiu ir ma-ma. Anksčiau gvildenta mintis palikti dukrą auklei, dabar atrodo baisi“, – prisipažįsta laiminga mama.

Į klausimus, kurie mamai iškilo devintą mėnesį, atsako pediatrė Jolanta Bernatonienė

Ką turi mokėti devynių mėnesių vaikutis?

Dauguma tokio amžiaus mažylių be atramos gali išsėdėti ilgą laiką, įsikibę patys moka atsistoti (bet ne visi moka vėl atsisėsti). Kai kurie jau įsigudrina kelias sekundes pastovėti neįsikibę, o patys stipriausi ir pradeda vaikščioti, įsikibę į sienas ar baldus. Ropojimas įvairiausiomis kryptimis – pagrindinis judėjimo būdas. Kūdikis moka abejose rankose laikyti po daiktą ir jais manipuliuoti, pavyzdžiui, sudaužti juos vieną į kitą. Moka laikyti rankoje buteliuką ar specialų puoduką ir iš jo gerti.

Vesta ropoja vieną koją sulenkusi, o kitą – ištiesusi, ja atsispirdama. Ar tai normalu?

Kiekvienas mažylis pasirenka jam patogiausią ropojimo būdą. Vienas šliaužia kaip žvalgyboje, kitas straksi it beždžioniukas, trečias geriau juda atbulas ar šonu. Dauguma tokio amžiaus vaikų gali ropoti remdamiesi tik viena ranka, kitoje laikydami žaisliuką.

Ar tokio amžiaus vaikas supranta, ką kalba suaugusieji?

Jau daug ką supranta, juk pati pasakojate, kad išgirdusi reklamą ,,Brangioji, eikš pas tėvelį”, dairosi, kur tas tėvelis. Devynių mėnesių kūdikis puikiai supranta suaugusiųjų intonacijas, pagyrimus, barimą.

Žinoma, pagyros jam patinka labiausiai.

Kokie žaislai įdomiausi devynių mėnesių vaikui?

Vaikutis gerai atsimena, kokiais žaislais žaidė vakar, turi savo mėgstamiausius. Labiausiai jam patinka žaisti kaladėlėmis (statyti jas vieną ant kitos), suverti ant piramidės stiebo žiedus, dėti į didesnį indą mažesnį. Mieliausia – šaukštu trankyti puodą, barbenti būgną. Vis labiau ryškėja savininko jausmas. Tik pabandykite atimti žaislą arba neduoti norimo.

Kiek turi sverti devynių mėnesių vaikutis? Vesta priauga mažai svorio, sveria tik 7,8 kg.

Mažylio svoris neauga taip greitai, kaip pirmaisiais mėnesiais. Devynių mėnesių kūdikių ūgiai ir svoriai labai skiriasi. Normalu, kai tokio amžiaus kūdikis yra 67-79 cm ūgio ir veria 7,6-12 kg.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − vienas =

Kitos temos: