Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 8 mėnesių – sveria 10 kg 600 g ir ūgtelėjo iki 75 cm.
Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.
Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.
Mėnesio pasiekimai
Devintąjį gyvenimo mėnesį Tautvydas ir toliau džiugino mus savo pasiekimais, geru apetitu, bedante šypsena, krykštavimu ir tiesiog savo buvimu mūsų šeimoje. Ką naujo išmokome šį mėnesį? O gi labai svarbių dalykų: parodyti „ate ate“, pamojuoti, paploti katučių ir pasakyti „au“, taip, kaip sako šuniukas! Buvau pamiršusi, kiek džiaugsmo šie pasiekimai suteikia mamai ir tėčiui, ir pažiūrėjau Arvydo dienoraštyje, kad vyresnėlis šiuos dalykus išmoko būdamas panašaus amžiaus. Smagu žiūrėti, kaip leliukas pradeda sąmoningai komunikuoti su pasauliu, realiai parodo, kad tave ne tik girdi, bet ir supranta. Sakau jam: „Labas, Tautuk!“ ir mojuoju. Jis man atgal. Sakau: „Parodyk tėčiui ate“ – jis krato rankytę, bet tik tuo atveju, jei stovime prie lauko durų. Klausiu, kaip sako šuniukas, o Tautukas man atsako (pastorinęs balsą) – „uuuu“.
Šį mėnesį Tautvydas pradėjo daugiau domėtis žaislais, ypač brolio. Arvydas dabar susižavėjęs beibleidais (suktukais). Turi jų devynias galybes ir kasdien leidžia (suka) juos tokiame specialiame dubenyje. Tautvydas gali sėdėti šalia ir žiūrėti į besisukančius žaisliukus ir dešimt, ir dvidešimt minučių. Aišku, kėsinasi kurį nors pagriebti, bet griežtą brolio NEGALIMA Tautvydas supranta kuo puikiausiai. Ir šiaip santykiai su broliu puikūs! Tautvydas nei manęs, nei Remigijaus nepasitinka taip džiaugsmingai, kaip pasitinka Arvyduką. O vyresnėlis mažių irgi labai myli: žaidina, bučiuoja, gražiausiais žodžiais vadina, esant reikalui, kelias minutes atsakingai prižiūri. Nepaprastai gera matyti tokį brolių ryšį.
Mamos bendradarbis
Tautvydas apskritai labai mėgsta kitus vaikus! Rugsėjo pradžioje kartu „dirbome“ mugėje Šiauliuose. Prie mūsų palapinės, kaip žinia, dažniausiai ateina mamos ir mažyliai. Pamatytumėte, kaip Tautvydas džiugiai pasitinka kitus vaikus! Juokiasi, krykščia, siekia rankutėmis pačiupinėti, visaip kaip kalbina. Mūsų miegamajame ant grindų sustatytos didelės fotodrobės.
Vienoje iš jų nufotografuotas Arvyduko veidelis stambiu planu – tai mėgstamiausia Tautvydo nuotrauka. Atropoja prie to paveikslo ir kalbina, čiupinėja. Arvydukas tokio amžiaus buvo kitoks – atsargesnis, nelabai prisileisdavo kitų žmonių.
Suprantu, kad mano berniukai auga labai skirtingomis sąlygomis. Arvydas dvejus metus 24 valandas per parą buvo su manimi ir tik su manimi, dažniausiai namuose ar prie namų. O Tautvydas auga daugiau pasaulietis: jį prižiūri ne tik mama ir tėtis, bet ir auklė, močiutės, diedukai, proseneliai, kartais net tetos iš mano darbo. Jis gyvena ne tik namuose, bet ir automobilyje, lėktuvuose, viešbučiuose. Tautvydas priverstas gyventi daug aktyvesnį gyvenimą ir panašu, jog jam tai visai gerai sekasi.
Aišku, kūdikiui visada geriausia namuose su mama, tada jis būna ramiausias ir laimingiausias, bet dabartinis gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles, ir nori nenori turime prie to taikytis. Vienais tarpsniais būna lengviau, kitais sunkiau, bet kažkaip laikomės.
Atsiskyrimo nerimas
Pavyzdžiui, šį mėnesį buvo šiek tiek sudėtinga, nes Tautvydui prasidėjo vadinamoji saugumo krizė, kuri būna visiems kūdikiams 8–11 gyvenimo mėnesiais. Kitaip šis reiškinys vadinamas atsiskyrimo nerimu ir pasireiškia tuo, kad mažylis nepaleidžia mamos nė per žingsnį, geriausiai jaučiasi ant jos rankų ar bent jau matydamas mamą akiratyje. Taip taip, čia tas etapas, kai mama negali net į tualetą viena nueiti, visur lydi mažasis draugas. Ir mums prasidėjo šis etapas. Kai būname kartu – viskas gerai, jokių ašarų, jokio nepasitenkinimo, vaikas saugus ir laimingas. Anksčiau ir su tėčiu būdavo lygiai taip pat, bet šį mėnesį net ir Remigijus pastebėjo, kad Tautvydas saugiausiai ir ramiausiai jaučiasi būtent su manimi. Tad šiuo metu mums kiek sunkiau, nes Tautvydas labai aiškiai parodo, kad jau pasiilgo mamos.
Kad ir kaip džiaugiasi kas rytą ateinančia aukle, bet ateina laikas, kai pasiilgsta mamos ir tiesiog ima nerimauti, verkšlenti, o to anksčiau be priežasties niekada nebūdavo. Pakanka aplankyti sūnelį bent kelias minutes, prisiglausti, pamaitinti pienuku, ir vėl gyvenimas gražus! Dabar ypač įvertinu patogumą, kad mano parduotuvė ir biuras yra visai šalia mano namų: pėsčiomis ten nueinu per minutę. Tad galiu ramiausiai dirbti ir laukti auklės skambučio: „Giedrute, nubudo jūsų turtas, ateikit aplankyti, papuką duoti“.
Kiek sudėtingiau buvo, kai tris dienas dirbome Šiauliuose: palikau Tautvydą viešbutyje su savo mama. Po valandėlės ji skambina ir sako: „Grįžk, Tautukas labai verkia, niekaip negaliu nuraminti, turbūt kažką skauda, gal dantukus“ (Tautvydas vis dar neturi nė vieno dantuko, tad visus negalavimus ir nuotaikų svyravimus labai patogu nurašyti besikalantiems dantims).
Viską metu ir lekiu pas verkiantį berniuką.
Artėdama kambario link girdžiu, kad stipriai verkia, galvoje man sukasi mintis: „Kokia tu motina, kad palieki prastai besijaučiantį vaiką?!“, bet tik įžengiu pro duris ir mano kūdikis nustoja verkti, ištiesia rankutes ir apdovanoja mane bedante šypsena. Išsilydau iš džiaugsmo ir malonumo, nes suvokiu, kad kažkam esu visas pasaulis, pats svarbiausias žmogus planetoje.
Tą dieną į darbus daugiau negrįžau, supratau, kad mano merginos puikiausiai susitvarkys ir be manęs, o mano kūdikiui dabar toks etapas, kai reikia, kad mama fiziškai nuolat būtų šalia ir užtikrintų emocinį saugumą. Esu skaičiuosi, jog jei šiuo 8–11 mėnesių etapu tėvai nepatenkina padidėjusio kūdikio saugumo poreikio, tai atsiliepia tada, kai mažyliui būna dveji ar treji metai, jis itin sunkiai atsiskiria nuo mamos ir tėčio, nepasitiki aplinkiniu pasauliu, kitais žmonėmis. Tad dabar mums toks etapas: myluojamės, papinėjamės, daug nešioju Tautvydą ant rankų (nors tai dariau visus devynis mėnesius), kartais net ir miegame kartu, vienoje lovoje dienos miego (mamai irgi sveika pamiegoti).
Migdymo košmarai
Dienotvarkė paskutiniais mėnesiais mažai keitėsi: Tautvydas miegas du kartus po pusantros valandos, būdrauja tris valandas, nakčiai užmiega kartu su pirmoku broliu, apie 20:30 –21 val.
Tikrai sudėtingas šį mėnesį man pasirodė Tautvydo migdymas. Ne paslaptis, kad, kai kūdikis išmoksta atsistoti ir stovėti, jis tiesiog nori tai daryti ir labai pyksta, jei kažkas jam trukdo. Vakarais migdydama Tautvydą ilgesingai prisiminiau laikus, kai paguldydavau mažylį į lovelę, įjungdavau baltojo triukšmo meškutį, paglostydavau galvelę, ir jis per kelias minutes užmigdavo. O dabar migdymas tapo tikra katastrofa. Matau, kad po vakaro ritualų ir maudynių Tautvydas tikrai nori miego, bet paguldytas į lovelę visaip kaip jam priešinasi, nes juk reikia stotis!!!
Velniai žino, kodėl kūdikiui taip norisi prieš miegą repetuoti tai, ką išmoko dienos metu, bet, kai reikia miegoti, Tautvydas stojasi ir mojuoja, stojasi ir rodo ate, stojasi ir pro sukąstą „soskę“, bando pasakyti „au“. Tai yra tikrai juokinga, ir aš leidžiu tai vakaro programėlei vykti, bet tik ribotą laiką, 4–5 minutes.
Kai Tautvydas jau išrodo viską, ką moka, aš jam sakau: „Viskas, dabar metas miegoti, nusiramink ir gulkis“. Tautvydas išsišiepęs žiūri į mane ir akimis sako: „Bla bla bla, ką sakei?“. Suprantu, kad tokio amžiaus kūdikiui nelabai ką nurodysi suaugusiesiems įprasta kalba, tad tenka parodyt, ko aš čia iš jo noriu tiesiog veiksmais. Paimu ir paguldau Tautvydą į lovelę.
Tai prilygsta įžeidimui ir sukelia nepasitenkinimą! Tada Tautvydas vėl stojasi. O aš vėl jį guldau. Ir taip maždaug 101 kartą.
Juokiuosi, kad vakarais mes žaidžiame žaidimą „Kas turi daugiau kantrybės“. Kitos išeities nėra: jei ne žodžiais, tai veiksmais mama turi parodyti, ko nori iš mažylio. Manau, kad šiaip daugiau kantrybės turi Tautvydas, bet aš suprantu, jog vis tiek turėsiu jį kažkaip užmigdyti, nes sumigus vaikams dar laukia darbai ar namų ruoša, kad vakare kiekviena minutė brangi.
Kai žaidžiame tą „gulu – stoju“ žaidimą, kartais jau matau, kad kūdikis nebeturi jėgų, yra labai pavargęs, bet vis tiek daro savo. Buvau kelis vakarus taip užsižaidusi, kad Tautvydas pervargo ir pradėjo be perstojo verkti, tuomet migdymą teko pabaigti supant ant rankų. O tai pamynė bet kokius mano įsitikinimus apie gerus miego įpročius. Nieko, visko reikia pabandyti. Dabar jau susikūriau sistemą ir žinau, kaip palengvinti vakarinį migdymą: tiesiog, kai nusprendi, jog vakaro programėlei metas baigtis, reikia neleisti vaikui stotis. Iškart, nuo pat paguldymo į lovelę. Tada jis neišsierzina, greičiau nusiramina ir greičiau užmiega
Kaip aš tai darau? Pasilenkiu prie lovelės krašto ir laikau Tautvyduką rankomis iš abiejų šonų. Jis makaluojasi, bando verstis, bet neišeina, nes trukdo mano rankos. Aišku, būna labai nepatenkintas, tačiau migdymas tapo kur kas greitesnis ir lengvesnis. Pasimuisto, papyksta kokias 5 minutes, paskui supranta, kad kitaip nebus, ir gana greitai užminga. Naktimis irgi smaginamės, ir žinau, kad smaginsimės tol, kol Tautvydas išmoks tvirtai, savarankiškai vaikščioti. O dabar gyvename būsenoje, kuri vadinasi raidos šuolis.
Naktiniai prabudinėjimai
Aktyvus miegas, dažni naktiniai prabudimai, nuolatinis muistymasis, verksmas per miegus – mūsų kasdienybė, tiksliau kasnaktybė. Jei nespėju pagauti bepradedančio busti mažylio, Tautvydas iškart stojasi, tada erzinasi, kad stojasi, nes juk miego tai nori! Paguldytas erzinasi, kad ne iškart randa čiulptuką, net nupirkau šviečiantį tamsoje, bet tai menkai gelbėja, nes paieškos dažniausiai vyksta užsimerkus. Atsistojęs nesupranta, kaip minkštai atsisėsti, tuomet griūna, kartais bumpteli galvelę į lovytės kraštą. Žinojau, kad devintojo mėnesio miegas yra neramus, bet kad jis TOKS, tai tikrai buvau pamiršusi. Pusiau miegotas naktis padeda išgyventi tik žinojimas, kad tai praeis, ir gana greitai.
Esu ypač pavargusi, nes mano srityje dabar pats darbymetis, dar Arvydas išėjo į pirmą klasę, tai vėl papildomų užduočių gyvenime atsirado, dar prisideda Tautvydo naktinės klajonės… Nelengva, bet mamos juk gali viską! Kartais pažadinta naktį pagalvoju: pasiimsiu pupulį į lovą ir duosiu krūtį, tegul žinda tiek, kiek nori, bent galėsiu ramiai pamiegot. Ir tikrai kelis kartus iš nevilties taip dariau, deja, nesėkmingai, nes pupulis krūtimi ramintis neįpratęs ir naktimis dažnai valgyti nenori, daugiausia vieną kartą paryčiais pažinda, tad šis metodas nesuveikė, nes Tautvydas, nenorėdamas valgyti, krūties tiesiog neima. Tikrai suprantu tas mamas, kurios pervargusios pasuka lengviausiu keliu: pradeda raminti ir migdyti kūdikį krūtimi, nes po devynių mėnesių kūdikio auginimo mes būname tikrai pervargusios, ir naktiniai kūdikio nemiego reikalai tampa tikru išbandymu. Vis dėlto ačiū Tautvydui, kad neleido man padaryti šios klaidos, nuo kurios konsultacijų metu atkalbinėju kitas mamas. Įdėjus tiek pastangų, kuriant gerus miego įpročius, tikrai nesinori paslysti, ypač, kai kūdikiui jau 9 mėnesiai.
Sloga iškamavo šeimą
Didžiausia bėda dėl naktinio miego buvo tada, kai Tautvydas slogavo. Nežinau, ar yra kas nors blogiau, nei kūdikio sloga. Vargšiukas, kiek nepatogumo jis patiria, kiek kankinasi… Ta bėganti nosis dar būtų nieko – ištraukei turtus lauk ir valio, bet Tutukui nosis dar ir užsikimšo! Šnopavo šnopavo vargšelis, taisėsi taisėsi įvairiausiomis pozomis miegoti, ir šnipštas išėjo. „Nei čiulptuko, nei mamos papuko paimti negaliu, o miegelio taip noriu, taip noriu, o ta nosytė neleidžia miegoti, o kur dar ta mama su savo siurbtukais kankina! Aaa, ar gali kas būti dar blogiau?!“.
Nosytę vargais negalais išsiurbiau, pritepiau „Baubuku“, įjungiau garintuvą su čiobrelių ir rozalinų mišiniu (lašinau po du lašelius kiekvieno) – čiobreliai palankiai veikia kvėpavimo takus ir yra ypač geras imuninės sistemos stimuliatorius, o rozalina veikia panašiai kaip arbatmedis – grūmoja kumšteliu virusams ir bakterijoms, aktyvina imuninę sistemą, tik, skirtingai nei arbatmedis, turi malonų, švelnų, gėlinį aromatą, todėl netrikdo ramaus miego ir yra tinkamas garinti visos nakties metu. Bet esminė procedūra, kuri tikrai padėjo palengvinti kvėpavimą ir atkimšti nosytę, buvo labai paprasta: užlašinau lašelį gryno rozalinų aliejaus ant Tautvydo pataliuko ir lašelį ant pižamytės. Per maždaug 10 minučių mano kūdikis pradėjo kvėpuoti normaliai ir neilgai trukus palaimingai užmigo! Stebuklas, ne kitaip.
Papildomo maitinimo naujovės
Papildomo maitinimo srityje yra šiek tiek naujovių. Šį mėnesį „į trasą“ išėjo visokie užkandukai: duoniukai, trapučiai, džiūvėsėliai, sūrio lazdelės. Neįsivaizduoju, kokiu būdu mano kūdikis juos valgo, nes, kaip minėjau, dar neturi nė vieno dantuko, bet jis juos trupina, triauškia ir skanauja visu pajėgumu. Čepsi ir „kramto“, lyg pilna burna dantų būtų.
Pastebėjusi, kad Tautvydas taip sklandžiai valgo kietą maistą, pagalvojau, kad metas pradėti duoti jam rupesnes košes, nebetrinti nei kruopų, nei daržovių taip smulkiai. Ir mums tikrai puikiai sekasi valgyti normalų maistą!
Palankiausiai įvertinta buvo grikių košė ir plakta kiaušinienė su galybe troškintų daržovių – galvojau, kad pastarąją duoti dar anksti, bet vieną rytą pusryčiaujant Tautvydas tiek įsismarkavo šūkaut ir daužyti rankutėmis į savo maitinimo kėdės staliuką (atseit reikalauja valgyt), kad neturėjau kitos išeities, kaip pavaišinti jį bendrais šeimos pusryčiais. Paragavo, o tada jau vos spėjau duoti tą kiaušinienę, taip skanu vaikui buvo… Ragavimo eksperimentai baigėsi gerai: nei viduriavo, nei išbėrė, tik pirdavo naktį daugiau nei įprasta – pilvelis taikosi prie naujo produkto. Devintą mėnesį ragavome ir natūralaus jogurto – fui, kaip nepatiko! Bet užtat pramoninė vaisių tyrelė su jogurtu patiko. Supratau, kad natūraliam jogurte pritrūko saldumo. Ech, tie vaikai. Vis pasiūlau to jogurto kartkartėmis, gal įsiragaus per laiką. Pieno produktų stengiamės nepadauginti – pratinamės pamažu, ir panašu, kad pilvelis juos priima gerai. Praėjusį mėnesį skundžiausi, kad Tautvydas nebenori krūties. Šį mėnesį reikalai pasitaisė – žindymas, mano džiaugsmui, vėl tapo dažnesnis. Manau, kad tai susiję su ta saugumo krize, apie kurią rašiau anksčiau.
Vandenyje palaima
Tautvydas labai džiaugiasi bet kokiomis vandens procedūromis. Labai mėgsta maudytis vonioje, plaukioti baseine ar net mirkyti kojas. Maudytis šį mėnesį pradėjome didelėje vonioje, dažniausiai kartu su didžiuoju broliu. Vakarinės maudynės dažniausiai būna viena džiaugsmingiausių dienos akimirkų. Arvydas į vonią prisitempia žaislų, tad berniukai tikrai nenuobodžiauja – ir 30, ir 40 minučių prasiturškia vandenyje. Anksčiau Tautvydą maudžiau vonelėje ant tokio specialaus maudynių gultuko (man jis panašus į čiuožyklą), dabar nupirkau maudynių kėdutę, kurią reikia tvirtinti prie vonios dugno.
Labai patogus daiktas! Juoksitės, bet tą kėdutę naudoju ne tik maudynėms, bet ir tada, kai, pavyzdžiui, pati noriu nusiprausti po dušu, o neturiu kur padėti Tautvydo. Tiesiog prilipinu maudynių kėdutę prie grindų, įdedu mažylį ir jis ten saugiai pabūna keletą minučių. Maudynių kėdutę vežuosi ir į visas išvykas: joje labai patogu maitinti kūdikį. Tikrai ne visuose viešbučiuose ar kavinėse yra vaikų maitinimo kėdutės, o mūsų maudynių kėdę be problemų galima pritvirtinti prie bet kokio stalo ar kėdės.
Žodžiu, daugiafunkcinis daiktas už kelis eurus.
Vėl su sauskelnėmis
Kiek atvėsus orams, grįžome prie daugkartinių sauskelnių, nes vasarą Tautvydas išvis gyveno pliku užpakaliu ir sysiodavo kur papuola (jei nespėdavome pagauti). Vasariniai plikinėjimai davė rezultatų: Tautvydas vengia sysioti į kelnes ar į sauskelnes! Kai mažiukas nei iš šio, nei iš to pradeda nerimauti, zirzenti, muistytis, tiek aš, tiek auklė jau žinome, kad jis nori sysioti. Ir tikrai, patikrinusios sauskelnes, jose nieko nerandame, o palaikius Tautvydą virš vonios praustuvo ar tualeto kaip mat ima čiurlenti upeliukas. Nepaprastai džiaugiuosi, kad tobulėjame šioje srityje! Tikiu, kad per pirmąjį gimtadienį
Tautvydas, kaip ir jo brolis, kartais jau prašysis ant puodo. Dienos miego miegoti vis dar guldau su vienkartinėmis sauskelnėmis, bet 9 kartus iš 10 randu jas visiškai sausas. Miegodami mažyliai nesišlapina: jie tai daro arba tada, kai miegas pereina į aktyvią (REM) fazę, arba tik nubudę – maniškis sysioja tik nubudęs, tad jei iškart po miego spėju nunešti į tualetą, sutaupom vienerias sauskelnes. Manau, kad netrukus dienos miegui migdysime tik su kelnytėmis – oro vonios užpakaliukui visada sveika.
Jau stovi neprisilaikydamas
Aštuntąjį mėnesį išmokęs stovėti Tautvydas dabar jau pastovi ir nesilaikydamas. Tiesa, trumpai, bet mes su vyru vis tiek krykštaujame, koks tas mūsų jauniklis ankstyvas. Nors motorinė raida ir labai intensyvi, bet protelis dar nepasiekė tokio lygmens, tad tokie ankstuoliai patiria daugiau traumų, nei tie, kurie vaikščioti pradeda kiek vėliau. Arvydas užaugo beveik be guzų ir traumų, o Tautvydas, jau dabar matau, bus iš tų, kurie nuolat kažką užsigauna. Ropodamas neapskaičiuoja tinkamo greičio, paslysta, tvojasi veiduku į grindis, stojasi už baldų laikydamasis dviem pirštukais – nugriūna, traukia knygą iš brolio knygų lentynos – užsimeta dar kelias ant savęs. Vienu žodžiu, mūsų namuose veiksmo dabar tikrai netrūksta. Tik nukreipk akis nuo kūdikio ir jau žiūrėk – turime reikalų. Tiesa, užsigavęs staigiai ir stipriai verkia, bet labai greitai nusiramina, vos paimtas ant rankų ir paglostytas.
Pamažu dairausi naujos autokėdutės, nes toji kūdikiška Tautvydui jau įgriso. Kelionės automobiliu pasidarė kančia, nes Tautvydas nebenori sėdėti toje gulsčioje padėtyje – sėdasi, rėkia, bando išsilaisvinti. Manau, kad statesnė, laisvesnė kėdutė jam patiks labiau. Važiuojant namo iš Šiaulių, keikiau tą kėdę, nes Tautvydas nuo Kryžkalnio iki Kauno rėkė, – stojau pakelėje gal 10 kartų, kad nuraminčiau savo berniuką, – negelbėjo nei močiutės dėmesys, nei žaisliukai, nei dainelės, nei sausainiai.
Devynių mėnesių „gimtadienio“ proga buvome pas gydytoją pasisverti ir pasimatuoti. Per mėnesį Tautvydas priaugo 400 g ir porą centimetrų, dabar jo ūgis 75 cm. Žiūrėjau į slaugytojos žymimą kreivę ir džiaugiausi, kad Tautvydas yra nei per didelis, nei per mažas, per patį viduriuką. Vienu metu jo svoris buvo kiek didesnis, nei priklauso, tad šiek tiek nerimavau, kad persivalgo, bet dabar mano koldūnėlis ištyso į ūgį, nebeliko riestainių nei ant kojyčių, nei ant rankyčių. Apie buvusį putlumą primena tik žandukai ir juokingas pagurklis.
Tautvydukas – žvaigždė
Taip ir augame įsikinkę į kasdienius darbus, reikalus ir ritualus. Labai džiaugiamės, kad Arvydukui patinka mokykloje. Su vaikais stengiamės kuo daugiau būti gryname ore, namuose garinti eterinius aliejus – tokiu būdu saugomės nuo nenaudėlių peršalimo ligų. Dainuojame, šokame, plojame katučių, „verdame košę“ mažuose Tautvydo delniukuose… Džiaugiamės akimirkos žavesiu ir, kaip visada, norime sustabdyti beprotiškai skriejantį laiką. Siunčiame geriausius rudeniškus linkėjimus savo ištikimiems sekėjams ir visiems tiems, kurie „Redakcijos kūdikio“ skiltį skaito pirmą kartą! Dirbdama Šiaulių mugėje supratau, kad Tautvydas yra tikra žvaigždė – kone visos mūsų palapinę lankiusios mamos žinojo, kas čia per kūdikis, kuo jis vardu, kiek jam mėnesių ir kuo jis gyveno paskutinį mėnesį!
Dėkoju už jūsų laiškus ir komentarus, kurių visada sulaukiu, kai tik pasirodo naujas „Mamos žurnalo“ numeris. Ir ačiū, kad Tautvydo dienoraštis kiekvieną mėnesį tituluojamas labiausiai skaitytojams patikusiu žurnalo straipsniu!
Su meile
Mama Giedrė
„Mamos žurnalas“
