Nuo naujų mokslo metų Vilniuje pradeda veikti pirmoji Lietuvoje humanistinė mokykla. Mokyklos koncepcija paremta tikėjimu, jog kiekvienas vaikas į šį pasaulį ateina su savo misija, pašaukimu. Mokytojo užduotis – skatinant vaiko asmenybės formavimąsi, padėti jam rasti tai, kam yra pašauktas šiame gyvenime.
Mokslo žinios perduodamos visų pirma tam, kad jas gaudamas vaikas bręstų kaip kilnus žmogus, gyvenime kurtų ir skleistų gėrį. Humanistinės mokyklos įkūrėjai įsitikinę, kad žinios vertingos, kai jų pagalba skiepijama dora. Tas įmanoma tik tuomet, kai tarp mokytojo ir mokinio egzistuoja bendrystės ryšys, kai kalbasi ne tik protai, bet ir širdys.
Apie mokyklos tikslus, mokymo metodus kalbamės su steigėjais: mokyklos direktore Sonata Petraitiene ir Tautvydu Šimkumi.
Kuo ypatinga humanistinė mokykla?
Sonata Petraitienė:
Mokykla turi savo filosofiją, savo turinio ir mokymo priemonių sistemą, kuri padeda žmoguje auginti turtingą vidinį pasaulį, pasaulėjautą. Mūsų tikslas yra išugdyti kilnų žmogų, o ne vien tik sėkmingą rinkos dalyvį, civilizacijos laimėjimų vartotoją.
Dėmesio centre yra vaikas, o mokykla yra mokytojas, bet ne pastatas. Mokytojo asmenybė kuria Mokyklą. Mokytojas sukuria tą ugdymo atmosferą, kurioje auga vaikai. Iš mokytojo kyla emociniai ryšiai, pasitikėjimas, aukšta moralė, veržlumas. Mokytojas yra kūrybiškai kantrus ir ištikimas vaikams. Šias savybes jis pats irgi turi ugdyti ir nuolat puoselėti, kaip meistriškumą, vidinę kultūrą.
Humanistinė mokykla mato žmogaus, asmenybės visumą, skatina jo nuolatinę raidą, tobulėjimą. Ji iškelia vidinius vaiko siekius, poreikius, kurie yra nepaprastai svarbūs. Įprastoje mokykloje jiems dažnai nebelieka nei vietos, nei laiko. Manome, kad kaip tik dėl to kyla mokytojų ir mokinių nesusikalbėjimas, abipusė nepagarba, nusivylimas.
Vidinė bendrystė yra mokymo ir auklėjimo pagrindas. Mes įsitikinę, kad kai jos nėra, vaikus auklėja kiti, bet ne mokytojai, ir ne jų tėvai.
Paminėjote tėvus. Ar ketinate juos įtraukti į vaikų ugdymą? Koks jų vaidmuo?
Tautvydas Šimkus:
Visų pirma jie parenka mokyklą savo vaikams. Mūsų mokykla priimtina tiems, kuriems svarbu, kaip jaučiasi ir kaip gyvena jų vaikai. Įprasta manyti, kad mokykla ruošia vaikus gyvenimui. Bet mes tarsi užmirštame, kad vaikai jau gyvena!
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad vaiko savijauta ir mokymosi rezultatai yra vienodai svarbūs. Emocijų, nuostatų, vertybių sfera yra tiek pat svarbi, kaip ir intelektinė. Priešpriešos tarp geros savijautos ir intelektinės, akademinės veiklos mokykloje neturi būti.
Mokykla yra priimtina tiems tėvams, kurie savo vaikams linki ne tik geros karjeros, bet kokia kaina, bet išminties gyventi prasmingai, mokėti atpažinti savo jausmus, įveikti sunkumus, turėti savo nuomonę, pasaulėžiūrą, linki mokėti kurti gražius santykius, bendrauti su kitais, kurie nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Beje, tas neįmanoma, jei mokydamasis vaikas bus nelaimingas. Laimės sėklos sėjamos vaikystėje.
Sonata Petraitienė:
Stengiamės įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą. Kuriame tėvų, mokytojų ir vaikų bendruomenę, kurioje visi drauge augsime, nes žmogaus ugdymas, pažinimas yra nesibaigiantis procesas.
Iš patirties žinau, kad tėvams visais jų vaikų amžiaus periodais kyla daugybė klausimų – o ką daryti vienu ar kitu atveju? Kartu ieškome atsakymų, vadovaudamiesi humanistinės mokyklos principais. Svarbiausias yra savęs paties auklėjimas. Levas Tolstojus sakė: auklėjimas – tai tobulėjimas kartu su vaiku. Taigi mokykloje tobulėja ir bręsta ne tik vaikai. Tobulėjame visi.
Kodėl Jūs ėmetės kurti šią mokyklą?
Sonata Petraitienė:
Mes tikime, kad geresnę visuomenę kuria pamatines vertybes turintys išsilavinę, laisvi, taurūs ir kilnūs žmonės. Mokydami vaikus humanizmo dvasia dedame pamatus kitų žmonijos kartų tobulėjimui.
Mokykla negali likti sustabarėjusi, kai keičiasi aplinka, informacijos šaltiniai, bendravimo formos ir mokiniai. Mūsų mokykloje kiekviena pamoka, visi mokomieji dalykai turi pasakoti vaikui apie jį patį, nuolatos rodomos sąsajos, ieškoma analogijų tarp mokslo tiesų ir žmogaus vidinio gyvenimo faktų. Tai galima daryti ir pradinėse klasėse, mokant skaityti, skaičiuoti, ir vėliau, mokant fizikos, chemijos, tiksliųjų mokslų, ne tik humanitarinių dalykų. Mokoma pamatinių žmonijos vertybių, dvasingumo.
Mūsų tikslas nėra vien tik lavinti intelektą, duoti akademinių žinių. Mes esame jautrūs vaiko asmenybei, priimame jį tokį, koks yra. Mokymas vyksta per asmeninį išgyvenimą, asmeninę patirtį. Tokiu būdu ugdomas vaikas daug sužino ir apie save, jis auga, bręsta kaip asmenybė.
Humanistinės mokyklos įkvėpėjas yra garsus pedagogas, prof.ŠalvaAmonašvilis. Pasak jo, ši mokykla yra kūrybiškas augančio žmogaus asmenybės tapsmas. Jos pamatiniai postulatai yra tikėjimas vaiko galimybėmis, vaiko unikalumo atskleidimu, pagarba jo asmenybei, skatinimas tarnauti gėriui.
Tautvydas Šimkus:
Man yra tekę kurį laiką dirbti anglų kalbos mokytoju vienoje provincijos mokyklų. Daug dalykų ten man buvo nepriimtini. Ėmiau ieškoti alternatyvų. Susipažinau su nuostabia fizikos mokytoja Irena Stulpiniene iš Klaipėdos „Vėtrungės” gimnazijos. Savo darbe ji vadovavosi humanistinio ugdymo principais, aktyviai juos skleidžia, moko mokytojus būti šviesos nešėjais, patarėjais ir globėjais savo mokiniams. Aš manau, kad tokios mokyklos labai reikia Lietuvai.
Nuo ko pradedate? Kokio amžiaus vaiką galima atvesti į šią mokyklą?
Sonata Petraitienė:
Turime savo ugdymo filosofiją, autoritetus, kurių patirtimi sekame, todėl tikime, kad tėvai, parinkę šią mokyklą savo vaikams, duos jiems tai, ką geriausio galima duoti – tobulėti, pažinti, laisvėti ir suaugti brandžiu, kilniu žmogumi.
Turėsime atskirą erdvę pamokoms, bendriems žaidimams, valgymui. Jei kam reikės, galės ir prigulti pietų miego. Bus ir žaidimų lauke, ir pažintinių kelionių į miestą.
Ačiū už pokalbį.
www.vhm.lt