Kūdikis mokosi sėdėti. Pasiremkite atmintine, kurią parengė Amerikos pediatrijos akademija

Lauros Marcinkevičienės

Lauros Marcinkevičienės nuote. LaMa Photography

Raidos specialistai sako – per anksti sodinti kūdikio nėra reikalo. Tačiau taip norisi!

Pasiremkite šia sėdėjimo atmintine, kurią parengė Amerikos pediatrijos akademija (AAP):

Kūdikiai atsisėda, būdami 4–8 mėn., remdamiesi įgūdžių rinkiniu, kurį jie lavina nuo gimimo.

Kiekvienas kūdikis yra kitoks – vienas greičiau, kitas lėčiau išmoksta naujų įgūdžių. Sėdėjimo ir kitus raidos etapus neišnešioti kūdikiai pasiekia vėliau, nei jų bendraamžiai.

Suaugusiesiems kasdien reikia skatinti kūdikį „treniruotis“ daug judėti, nes naujam įgūdžiui įgyti reikia daug praktikos. Nuo gimimo kūdikiui būtina padėti stiprinti kaklo, krūtinės, liemens, pilvo raumenis.

Labiausiai visus kūdikio raumenis stiprina „pilvuko laikas“ (apie tai rašėme praėjusiame numeryje). Tai laikas, kurį kūdikis praleidžia, gulėdamas ant pilvo.

Priminsime, ko kūdikis išmoksta gulėdamas ant pilvo.

  1. Pirmiausia jis kelia galvą ir ją pakeltą vis ilgiau ir ilgiau išlaiko.
  2. Po to pradeda pasiremti, sulenkęs rankas per alkūnes, ir pakelia ne tik galvą, bet krūtinės dalį.
  3. Dar vėliau pakelia galvą ir krūtinę ant ištiestų rankų ir žiūri horizontaliai.
  4. Išmokęs pakelti ir išlaikyti galvą bei krūtinę, kūdikis, gulėdamas ant pilvuko, pradeda pakelti ir kojas.
  5. Pasiremdamas tik pilvuku jis pasiverčia nuo pilvuko ant nugaros, rankomis siekia jį sudominusių žaislų.

Kūdikis ant pilvuko turi būti guldomas kelis kartus per dieną, pamažu ilginant gulėjimo ant pilvuko laiką ir skatinant rankutėmis siekti žaislus, sukiotis į šonus, vartytis.

Be šių pilvuko treniruočių 3–6 mėnesiais:

Kai laikote ant rankų, skatinkite kūdikį siekti rankomis žaislų, liesti,  tyrinėti tai, ką jam leidžiate pasiekti, pasisukti sudominusio daikto link.

Nešiokite įvairiose padėtyse – taip kūdikiui padėsite suvokti erdvę,  išlaikyti pusiausvyrą ir stiprinti viršutinės kūno dalies raumenis.

Kai kūdikis guli ant nugaros, į abi savo rankas paimkite po mažylio rankutę ir švelniai lėtai kilstelėkite link savęs į sėdimąją padėtį ir netrukus nuleiskite į horizontaliąją padėtį. Greitai pajusite, kaip kūdikis pradeda naudoti pilvo, kaklo ir rankų raumenis, kad jums padėtų. Kas kelias dienas kūdikį kilstelėkite vis arčiau ir arčiau sėdimosios padėties. Taip jam padėsite lavinti pusiausvyrą ir stiprinsite viršutinės kūno dalies raumenis. Pratimą kartokite po 3–4 kartus, pvz., po kiekvieno sauskelnių pakeitimo. Kol kūdikis po pavalgymo nėra atsirūgęs ir nepraėjo valanda po maitinimo, – jo nekilnokite.

Kitas pratimas, stiprinantis raumenis: kūdikį paimkite už pažastų ir kelkite taip, kad galėtų į grindis pasiremti kojomis ir stotis. Pratimo trukmė – kol kūdikis domisi ir yra patenkintas nauju užsiėmimu.

Paprastai 3–5 „atsistojimai“. Geriau, kai pratimas atliekamas prieš veidrodį. Kadangi kūdikiui patinka žiūrėti į save, tai jį motyvuoja stengtis atlikti pratimą. Pratimų seriją galite kartoti 4 kartus per dieną.

Gulinčiam ant nugaros kūdikiui rodykite savo linksmas mimikas ir žaisliukus taip, kad jis, norėdamas juos pasiekti, stengtųsi kelti galvą, tiesti rankutes.

Kai kūdikis, gulėdamas ant pilvo, išlaiko galvą, ją sukioja į šonus, pasirėmęs plaštakomis žiūri horizontaliai, jį sekundei–kitai pasodinkite sofos kampe arba tarp pagalvių ir iš pradžių prilaikykite už rankučių.

Kūdikio sėdėjimas bus banguotas, svyruos į šonus, į priekį ir atgal, nes jis mokosi išlaikyti pusiausvyrą. Svarbu, kad kūdikis būtų saugus. Pratimą kartokite kelis kartus per dieną. Pratimo trukmė trumpa, nes kūdikis greitai pavargsta. Svarbu, kad naujo įgūdžio mokymasis mažajam būtų malonus. Tik teigiamos emocijos jį motyvuoja įgyti naujų patirčių.

Kai už rankučių prilaikomas kūdikis mažiau svyruos, jo nebeprilaikykite, leiskite jam savarankiškai mokytis išlaikyti pusiausvyrą. Būkite pasiruošę „pagauti“ kūdikį, nes vis dar nežinia, į kurią pusę jis gali pakrypti.

Pusiausvyros išlaikymo mokymą paįvairinkite. Atsisėskite ant grindų sukryžiuotomis kojomis ir kūdikį pasisodinkite tarp šlaunų ir blauzdų.

Taip pasodintam kūdikiui skaitykite knygas, rodykite jų paveikslėlius, dainuokite dainas, siūlykite atlikti judesius su pagriebtais žaislais. Sudomintas, motyvuotas kūdikis ilgėliau pasėdi ir drąsiau atlieka įvairius judesius, nes jaučiasi saugus. Jis svyruodamas ir atsiremdamas į jūsų kojas pasijus drąsesnis ir labiau pradės naudoti rankas pusiausvyrai išlaikyti ir žaisti. Kūdikiai turi išmokti pusiausvyros, kad galėtų sėdėti vieni.

Nenaudokite kūdikio sėdėjimo kėdutės, nes ji nemoko išlaikyti pusiausvyros. Sėdėjimo kėdutė užtikrina kūdikio saugumą, tačiau riboja galimybę lavinti įvairius kūno judesius.

Kai kūdikis mokosi sėdėti, jis ištiesia vieną ar abi rankas į priekį ir jomis pasiremia, kad išlaikytų kūno svorį ir liemenį. Tai trijų atramų („trikojis“) sėdėjimas. Taip mažylis sėdi tol, kol sustiprėja liemens raumenys ir mokosi išlaikyti pusiausvyrą, suvokti, kas dedasi aplink jį.

Pradėjusį sėdėti kūdikį sodinkite ant grindų, užklotų kelis kartus sulankstyta antklode, toliau nuo baldų, kad griūdamas jis neatmuštų į juos. Kūdikis išgali pasėdėti tik trumpai, nes jam naujoje, nors jį ir labai dominančioje padėtyje, išsilaikyti sunku. Todėl visuomet būkite pasiruošę keisti veiklos pobūdį.

Sėdėjimas, kaip ir bet koks kitas užsiėmimas, kūdikiui neturi sukelti neigiamų emocijų. Patyręs nemalonų pojūtį, kūdikis instinktyviai stengiasi išvengti padėties, kuri jį įskaudino. O tai pristabdo kūdikio fizinį tobulėjimą.

Kai tik kūdikis pradės sėdėti, nuleiskite lovelės dugną, kad jis besitreniruodamas nepersisvertų ir neiškristų. Judėjimo įgūdžius jis gali pradėti treniruoti ir tuomet, kai turėtų miegoti.

Pradėjęs savarankiškai sėdėti, kūdikis tobulėja greitai: pasėdi ilgiau, rankučių judesiai tampa greitesni ir tikslesni, griebia viską, ką pasiekia, kiša į burną. Todėl aplinka turi būti saugi.

Pastebėta, kad net gerai įvaldę sėdėjimą kūdikiai nuvirsta. Tikriausiai tai įvyksta dėl to, kad jie praranda susidomėjimą teisinga padėtimi. Todėl sėdėjimo aplinka turi būti saugi.

Savarankiškas sėdėjimas suteikia kūdikiui naują požiūrį į pasaulį, galimybę kitaip žaisti ir tyrinėti aplinką. Lieka tik laiko klausimas, kada kūdikis pradės ropoti, stovėti ir eiti.

Jei manote, kad jūsų kūdikis, kuriam nuolat padedate ugdyti naujus įgūdžius, vystosi ne taip, kaip turėtų, arba kai dėl ko nors jaudinatės, pasitikėkite savo instinktais. Nedelskite, pasitarkite su vaiko gydytoju.

Konsultavo vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − = 0

Kitos temos: