Kai Vilniuje pamatysite elektriniu paspirtuku skriejančią Jolantą Leonavičiūtę, sunkiai patikėsite, kad ši jauna moteris – paauglio sūnaus mama. Televizijos projektų dalyvė ir kūno rengybos trenerė Jolanta augina trylikametį Danielių.
Jolanta, turite idealią figūrą. Ar jums pačiai nėštumas ir gimdymas buvo didelis išbandymas?
Danieliaus laukiausi būdama studentė – tuo metu studijavau M.Riomerio universitete teisę.
Nesportavau taip aktyviai, kaip kad dabar. Tiesa, mokykloje lankiau daugybę būrelių, išbandžiau orientacinį sportą, bėgiodavau, priklausiau turistų klubui, labai mėgau važiuoti dviračiu. Tik po gimdymo atradau sporto klubus, iš pradžių – grupinius užsiėmimus. Norėjau atrodyti taip pat gerai, o gal net geriau, negu iki gimdymo. Ir man tai gana nesunkiai pavyko.
Dabar tenka konsultuoti moteris, kurios po gimdymo nepatenkintos savo kūnu. Pastebiu tendenciją – jei iki nėštumo sportavo, atsistatyti bus lengviau. Kad atsistatytų pilvo preso raumenys, būtini reguliarūs užsiėmimai, reikia sveikai maitintis. Yra merginų, kurios net ir būdamos lieknos turi didelį pilvuką, kabančią odą. Dažniausiai tai lemia genetiniai dalykai, odos perteklių treniruotėmis vargu ar pašalinsi.
Kaip ir strijas, kurios atsiranda nėštumo metu išsitempus odai. Strijų gali atsirasti net ir visą gyvenimą sportavusiai merginai. Šių problemų sportas negali padėti išspręsti. Bet jei po gimdymo liko keletas nereikalingų kilogramų, sportuojant jų tikrai galima atsikratyti. Po gimdymo rekomenduoju keletą mėnesių pailsėti, o tada jau pradėti mesti svorį ir stangrinti kūną treniruotėmis. Labai svarbu nepersistengti. Maitinančioms moterims negalima laikytis griežtų dietų, pakaks, jei valgys sveiką, švarų namuose pagamintą maistą, o ne burgerius ir kebabus kavinėse.
Sportas suteikia ir energijos?
Namuose būnant su kūdikiu visą parą, labai reikia nors trumpam atitrūkti, atkurti jėgas. Sporto klubas tam tinka idealiai – moteris valandą ar pusantros gali skirti tik sau, pailsėti nuo namų aplinkos, po truputį stiprinti kūną. Ir, žinoma, fizinė veikla suteikia energijos. Grįžta jėgos.
Jūsų sūnui trylika metų – jau paauglystės etapas?
Visą laiką su juo bendrauju kaip su suaugusiu žmogumi.
Dabar pereinamasis laikotarpis, būna ir nuotaikų kaitos, ir susibarame, bet stengiuosi ramiai paaiškinti, nekontroliuoti ir neskirti kažkokių griežtų bausmių, nekurti griežtų taisyklių. Labai noriu, kad užaugtų laisvas, o ne užguitas žmogus. Rasti bendrą kalbą su paaugliu padeda sportas.
Jei einu į stadioną pabėgioti, labai dažnai prisijungia ir Danielius. Kartais nuvažiuojame prie ežero, išsinuomojame valtį. Kur nors pievoje mėgstame pamėtyti skraidančias lėkštes. Abiems patinka žaisti kėgliais. Ir, žinoma, atrakcionai – sulipame į pačias baisiausias karuseles ir klykiame iš smagumo. Šiuo požiūriu mes puiki komanda. Kartais važiuojame į „Uno“ parką pasikarstyti po medžius. Taip aktyviai leisdami laiką ir pasikalbame. Jis ne iš plepiųjų, pats nepuola pasakoti, kas per dieną įvyko. Jei būna gera nuotaika, po truputį išklausiu, įsikalbame. Į asmeninius dalykus stengiuosi nekišti nosies, nes ir man pačiai vaikystėje labai nepatikdavo, kai tėvai ar seneliai klausinėdavo, koks berniukas man rodęs dėmesį. Manau, tuos „širdies reikalus“ reikia palikti patiems paaugliams. Galbūt ateis laikas, pats papasakos.
Ar Danielius lanko kokius nors sporto būrelius?
Kai buvo pradinukas, tėtis jį nuvedė pabandyti į gimnastiką. Bet po metų Danielius nusprendė, kad nori kažko kito. Dabar jau trečius metus lanko baseiną. Aš labai norėjau, kad jis lankytų baseiną ir gerai išmoktų plaukti, vien dėl praktinių sumetimų – kad ežere ar jūroje nenuskęstų. Mažiukas jis labai nemėgo vandens. Būdavo, nuvažiuojame į ežerą maudytis ir reikia įkalbinėti, kad bristų į vandenį, buvo toks nedrąsus. Dabar jau įgavo pasitikėjimo savo jėgomis, prisipratino vandenį. Kaip trenerė, žinau, kad plaukimas stiprina visus kūno raumenis ir yra puiki priemonė laikysenai gerinti. Dabartiniai paaugliai nuolat įkišę nosis į mobiliuosius, sėdi susikūprinę, dauguma jau turi netaisyklingą laikyseną.
Kiek jūs sūnui leidžiate tų virtualių pramogų?
Jis puikiai supranta, kad ekranai ir akis gadina, ir laikyseną blogina, bet labai sunku atsitraukti. Pakariaujame dėl to.
Kartais namuose liepiu padėti į šalį mobilųjį, bet išeina į lauką, o kieme kiti vaikai išsinešę telefonus… Užuot lakstę, sėdi visi kur nors laiptinėje ir baksnoja į ekraną. Kiekvieno žingsnio neseku, bet ne kartą esu nutvėrusi taip „žaidžiančius lauke“. Kiti tėvai randa išeitį – apkrauna vaikus būreliais, bet čia irgi ne išeitis. Jei vaikui patinka tie būreliai, viskas gerai, bet jei kasdien turi eiti per prievartą, tai ne vaikystė, o kažkoks košmaras. Juk vyresnėse klasėse ir pamokų užduoda nemažai, tai kada vaikui tiesiog pabūti su savimi?
Savo klientams patariate ir mitybos klausimais. O kaip maitinasi sūnus?
Paprastai mudu pusryčiaujame kartu, bet kiekvienas valgome savo valgius. Norėčiau, kad jis valgytų kuo daugiau vaisių, daržovių, kurių labai nemėgsta. Jei suvalgo, tai tik paprastą agurką ar pomidorą, o apie daržovių troškinius nėra net kalbos.
Gaminu namuose, į kavines mes retai kada užsukame. Namuose geriausiai žinai, iš kokių produktų patiekalas pagamintas.
Kartais vaikui gaminu atskirai, užpilu grietinėlės padažo, kad vištiena nebūtų sausa. Augančiam organizmui galima ir riebiau.
Pati paprastai valgau be padažų. Kasdien duodu pinigėlių, kad nusipirktų pietus mokykloje, bet įtariu, kad tie pinigai ne visada išleidžiami pietums. Vaikai mėgsta prisipirkti šlamšto. Kokį kartą per mėnesį ir pati bulvių traškučių nusiperku, nes norisi, tada pasidalinu su Danieliumi. Ir kokakolos retkarčiais išgeriu. Visko galima, jei tai nevirsta dažnu įpročiu. Saldumynų lėkštės mūsų namuose nėra, nes jeigu būtų, tą pačią dieną ir suvalgytume. Saldumynai – mano didelė silpnybė. Sūnui jų leidžiu nusipirkti protingais kiekiais. Kartais vakare labai labai užsinoriu ko nors saldaus. Tada išsiverdu kavos ir suvalgau šaukštą uogienės.
Ar sūnų grūdinate?
Darželyje Danielius dažnai sirgdavo. Kai kurie tėvai neturi kur palikti sergančių vaikų, veda kosinčius, bėgančiomis nosimis.
Po keleto dienų jau ir taviškis serga… Pirmi metai buvo labai sunkūs – savaitę pavaikšto į darželį ir serga. O mokykloje imunitetas sustiprėjo. Tik akys nuo ekranų nusilpo, jau reikia akinukų. Grūdinti specialiai negrūdinu, nes ir pati vėsiame vandenyje nesimaudau. Vienintelis dalykas – leidžiu neprisirengti, kai eina į lauką plonu megztuku.
Man atrodo šalta, bet jam viskas gerai. Atsimenu, aš pati vaikystėje lakstydavau su šortais ir marškinėliais.
Koks sunkiausias motinystės etapas?
Kai gimė Danielius, išsiskyrėme su jo tėčiu, likau su kūdikiu viena. Labai džiaugiuosi, kad padėjo tėvai, neakivaizdiniu būdu baigiau paskutinį studijų kursą. Auklės taip niekada ir neteko samdyti. Paskui išleidau į darželį. Buvo visokių juodų akimirkų – būdavo, ateinu pasiimti iš darželio, vaikai dar valgo, už uždarų durų girdžiu, kaip mano Danielius prašo ir prašo gerti, o jam niekas nepaduoda. Namie jis buvo įpratęs valgydamas užsigerti. Skaudėdavo širdį… Bet puikiai supratau, kad yra ir pliusų, darželyje mokosi savarankiškumo, bendrauti su kitais vaikais.
Pamenu ir rugsėjo pirmąją mokykloje. Dvyliktokai vedė pirmokėlius į klasę, mūsų Danielius pametė mus iš akių ir verkė. Jis buvo labai prisirišęs prie savų žmonių.
Dabar pasėdime prie namų darbų, reikia priminti, kad paruoštų pamokas. Jis labai gabus, bet mėgsta patinginiauti. Jei patinka koks dalykas, pavyzdžiui, biologija ar astronomija, mokosi neraginamas, dar ir papildomos literatūros susiranda. O su lietuvių kalba, kaip ir daugumai berniukų, sunkiau.
Priekaištauju, kad labai negražus raštas, jei ir toliau taip rašys, mokytoja nebeperskaitys ir rašys blogus pažymius. Kol buvo gyva močiutė, jie su Danieliumi vasaras leisdavo sodyboje ir skaitydavo knygas, kartodavosi daugybos lentelę.
Šią vasarą sūnus mėnesį praleido pas savo tėtį Sankt Peterburge, kur dabar gyvena (jis futbolininkas).
Labai noriu, kad vaikas daugiau laiko praleistų su tėčiu, berniukui reikia vyriškos kompanijos. Tas sunkus etapas, kai skyrėmės ir pykomės, jau praeityje, ilgai pykčio savyje nelaikau. Dabar su Danieliaus tėčiu sutariame gerai, abu rūpinamės auklėjimu. Kai jis atvažiuoja į Lietuvą, pasiima Danielių su nakvyne, turi planų kartu keliauti, jau buvo Egipte, planuoja važiuoti į Tunisą ir Tailandą. O aš norėčiau kartu su sūnumi nuvažiuoti į Disneilendą.
Kokios Danieliaus svajonės?
Dabar gimtadienių progomis prašo nebe dovanų, o pinigų, kad susitaupytų norimam daiktui. Nusipirko iPadą ir išmanųjį laikrodį. Aš pati turiu įmonę, kuri prekiauja elektriniais paspirtukais. Bet Danieliaus vieno į miestą tokiu paspirtuku neleidžiu, nes tai pakankamai brangus daiktas. Bet kartu su manimi jis gali važinėti. Nes tai ir transporto priemonė, ir treniruoklis – juk važiuodamas nestovi kaip pagalys, reikia laikyti balansą. Man elektrinis paspirtukas yra šios vasaros atradimas, beveik ir nesinaudojau automobilu. Kiek degalų sutaupyta, net neskaičiuoju.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
