Esu trijų vaikų mama. 2013 ir 2014 metais mums gimė pametinukai Ignas ir Guostė. Juos skiria 1 metai ir 4 mėnesiai.
Visi mūsų vaikai buvo ar tebėra žindomi – išimtinai mamos pienu iki pusmečio, o paskui tol, kol patys norėjo. Maitinimas krūtimi man visada buvo natūralus ir svarbus dalykas dėl daugelio priežasčių – mamos ir vaiko sveikatos, tarpusavio ryšio, vaiko apsaugos nuo ligų, patogumo.
Sužinojusi, kad laukiuosi trečiojo, nė nesvarsčiau nutraukti vidurinėlio žindymo – jam tada tebuvo pusmetis. Ėmiau skaityti ir domėtis vadinamuoju tandeminiu žindymu. Žindymas tandemu – tai toks žindymo būdas, kai moteris maitina krūtimi nėštumo metu, o pagimdžiusi žindo abu vaikus.
Sužinojau, kad nėštumo metu gali pakisti pieno skonis ir konsistencija – dėl to kai kurie kūdikiai atsisako krūties. Mūsų nuolat alkanam vaikui taip neatsitiko. Skaičiau ir gąsdinimų, kad žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas skatina gimdos susitraukimus ir padidina persileidimo bei priešlaikinio gimdymo riziką. Pagalvojau, kad net jei hormonas, kuris išsiskiria žindymo ir gimdymo metu, yra tas pats, tai jo kiekis, išskiriamas žindymo metu, yra nepalyginamai mažesnis, ir žalos nepadarys. Galbūt tai aktualu, esant rizikingam nėštumui. Mano nėštumas buvo sklandus, nors fiziškai ir nelabai lengvas.
***
Lankausi šeimos centre, kuriame palankiai vertinama natūrali, ekologiška gyvensena. Todėl kai pasakiau, kad pastojau ir tebežindau, gydytojos labai nenustebinau. Ji pasakė: „Abu vaikai iš jūsų pasiims viską, ko jiems reikia, tad rūpinkitės savimi, kad pati ko nepritrūktumėte“. Visų tyrimų rezultatai buvo geri, o hemoglobino kiekis kraujyje viso nėštumo metu buvo aukštas (136). Tad jokių medicininių kontraindikacijų žindyti nebuvo. Nėštumo metu negėriau jokių vitaminų ar maisto papildų, bet stengiausi kuo sveikiau maitintis ir pailsėti.
***
Vienas iš specifinių žindymo nėštumo pradžioje sunkumų – spenelių jautrumas. Kaip žinia, nėštumo pradžioje nemažą dalį moterų vargina jautrūs krūtų speneliai, ir aš – ne išimtis. Todėl kurį laiką maitinimas nebuvo itin malonus procesas. Reikėjo išlaukti, kol tai praeis savaime. Žindyti pasidarė smagiau jau antroje nėštumo pusėje. Valgydamas Ignas kartais „apstumdydavo“ pilvą, o Guostė atsakydavo jam spyriais iš anapus.
Nerimavau, ką darysime per gimdymą ir po jo. Žinojau, kad pieno gaminsis tiek, kiek reikia mažiukui. Iš pradžių, kaip visada – priešpienis, paskui – pienas, kurio sudėtis pritaikyta naujagimiui. Spėliodavau, kaip elgsis mūsų „nuolat išbadėjęs“ Ignas, jei gimdysiu paryčiais. Tuo metu jis jau buvo perėjęs prie vieno žindymo per parą, kaip tik paryčiais. Pagalvodavau, kaip susireguliuos pieno gamyba po gimdymo, kaip organizmas žinos, kad pieno reikia dviems.
Sakoma, kad didelių šeimų vaikai žino, kada reikia gimti. Mūsų Guostė gimė vakare, sklandžiai ir greitai, o už kelių valandų buvome namie. Taigi Ignas mano pieno nepasigedo. Pienas iš tiesų gaminosi pagal naujagimio poreikius, bet Igno nė kiek nesutrikdė tirštesnis, lėčiau bėgantis priešpienis.
***
Spėjau išbandyti ir vieną iš tandeminio žindymo privalumų. Pirmomis dienomis po gimdymo pieno kiekis dar nebuvo nusistovėjęs. Kartais, jei Guostė ilgiau numigdavo, pieno prisigamindavo tiek, kad krūtys pasidarydavo nemaloniai kietos – tuomet pridėdavau prie krūties vidurinėlį. Po kiek laiko pieno kiekis nusistovėjo. Matyt, organizmas susiprato, kad paryčiais pieno poreikis didesnis, kad užtektų abiems, o kitu paros metu – mažesnis.
Vis dėlto rytais mums būdavo sunkiausia. Gerai, jei vaikai atsikeldavo ir pavalgydavo vienas paskui kitą. Bet dažnai vienas verkdamas prižadindavo ir kitą. Tuomet blaškiausi tarp abiejų negalėdama apsispręsti, kuris čia rėkia daugiau ir kurį maitinti pirmiausiai. Dažniausiai pirmą glausdavau Guostę, suprasdama, kad jai mano pienas – vienintelis ir būtinas, o Ignui vyras gali išvirti ir greitai pagaminamos košės.
***
Tikras tandeminis žindymas – kai prie abiejų krūtų vienu metu glaudžiami iškart abu vaikai, mums neprigijo. Vieną kitą kartą pavyko, bet būdavo, kad Ignas stumdavo Guostę lauk, o man pačiai buvo nepatogu – taip ir nespėjau įvaldyti tokiam reikalui tinkamų žindymo pozų.
Turbūt būčiau pradėjus labiau domėtis dvynukų žindymo pozomis, bet to neprireikė – Ignas pradėjo po truputį atsisakinėti pieno. Galbūt turėjo įtakos ir tai, kad pradėjome miegoti skirtinguose kambariuose. Prie prabudusio Igno keldavosi vyras ir išvirdavo jam košės.
***
Iš pradžių išgyvenome gana juokingą laikotarpį, kurio metu Ignas noriai užvalgydavo mano pieno rytais, bet labai įtariai žiūrėdavo į mane, jei krūtį pasiūlydavau dienos metu – atrodė sutrikęs, bėgdavo šalin. Vyras net juokėsi iš tokios jo reakcijos: „Kažkokia moteris iš paskos vaikšto ir kiša papą“. Anksčiau planavau maitinti Igną krūtimi per žiemą – maniau, bus atsparesnis ligoms. Bet jei pusantrų sulaukęs vaikas rodo, kad yra pasiruošęs atsisakyti krūties, nematau reikalo tam priešintis. Taigi dabar mamos pienu maitinama vienintelė beveik dviejų mėnesių Guostė.
***
Esu sulaukusi įvairių reakcijų į apsisprendimą žindyti tandemu. Vyresnės kartos moterys dažnai nustemba, kad taip galima, klausia, ar užtenka pieno. Pavyzdžiui, draugės mama, kuri irgi užaugino dvi pametinukes sovietų laikais, sakė, kad gydytoja jai liepė nutraukti žindymą vos sužinojusi, kad laukiasi kito vaiko. Kitos palaiko, pakomentuoja, kad ir pačios norėjo taip žindyti, bet dėl kažkokių priežasčių nepavyko – nėštumo metu dingo pienas, buvo per sunku, ar mama sąmoningai nusprendė nutraukti žindymą iki gimdymo.
KOMENTARAS
Dažniausios nepagrįstos baimės apie tandeminį žindymą
Pastojus pienas dingsta.
Pastojus pienas tampa nuodingas, dažnai kūdikiai apsinuodija, atpylinėja, vemia (motinos toksikozė persiduoda vaikui).
Žindymas nėštumo pradžioje skatina persileidimą, o trečiajame trimestre – priešlaikinį gimdymą.
Žįsdamas vyresnėlis skriaudžia vaisių iš jo atimdamas maisto medžiagas.
Ar tikrai nepavojinga?
Kai mama žindo kūdikį, dėl krūtų spenelių nervinių receptorių dirginimo posmegeninė endokrininė liauka hipofizė į kraują išskiria hormoną oksitociną, kuris, skatindamas susitraukti aplink alveoles esančias lygiąsias raumenines ląsteles, priverčia pieną tekėti iš krūtų. Iš panašių lygiųjų raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas svarbus ir gimdymo metu. Ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?
Laimei, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui visai nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antruoju ir ypač trečiuoju nėštumo trimestrais yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu. Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, dėl žindymo (spenelio dirginimo) išsiskiriantis nedidelis oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus naudojamas būtent pienui varyti iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Tačiau mamai, anksčiau turėjusiai komplikuotą nėštumą, savo asmeninę situaciją reikėtų aptarti su gydytoju ir, atsižvelgiant į visas aplinkybes, nuspręsti, kas geriausia: žindymą drąsiai tęsti, žindyti rečiau ir trumpiau ar kūdikį nujunkyti.
Keli patarimai:
Keliomis pirmosiomis dienomis po gimdymo priešpienis yra gyvybiškai svarbus naujagimiui, todėl prioritetas teiktinas naujagimiui, ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Nebijokite, pieno tikrai užteks, nes pieno gamyba motinos krūtyse vyksta pagal „paklausos ir pasiūlos dėsnį“.
Jaudintis dėl to, kad pieno sudėtis būtent tokia, kokios reikia naujagimiui, o ne paaugusiam vaikui, neverta. Jeigu vyresnėlis gerokai virš metų, jo poreikis gerti motinos pieną jau būna minimalus. Daugelis vyresniųjų vaikų jaučia ypatingą ryšį su kūdikiu, dėl to, kad jie abu dalinasi kažkuo labai ypatingu. Tai padeda išvengti vyresnėlio pavydo ir įsižeidimo protrūkių, galinčių kilti, jeigu vaikas tarsi atstumiamas, paliekamas nuošalyje.
Pasitaiko, jog namie atsiradus naujagimiui, vyresnysis vaikas, kuris jau buvo nujunkytas per nėštumą, vėl pasiprašo žįsti. Nebijokite leisti jam tai pabandyti. Labiausiai tikėtina, jog užuot žindęs jis tik pakikens ir nušliauš nuo mamos kelių. Gal jis tik norėjo, kad mama leistų. Toks leidimas žįsti vaikui – tarsi patvirtinimas, jog jis dabar ne mažiau mylimas ir gali būti dėl to ramus.
Patarė žindymo konsultantas Kazimieras Vitkauskas
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
