Savo istoriją pasakoja skaitytoja Rūta:
Mūsų pirmagimis Augustas buvo planuotas ir labai laukiamas.
Natūralu, kad per visą nėštumą ryte rijau informaciją apie laukimą, gimdymą ir apie gimusio mažylio priežiūrą. Buvau įsitikinusi, kad būtinai pati maitinsiu savo mažylį. Apie mišinėlius ir buteliukus net minčių neturėjau – kai ruošiau kūdikio kraitelį, nenusipirkau nė vieno buteliuko. Kad užėjus silpnumo akimirkai, nekiltų pagundų. Augustas – cezariukas. Kai jis gimė, prie mano krūtinės prisiglaudė nepraėjus nė valandai nuo pirmojo verksmo.
Gimdžiau Kauno 2-oje ligoninėje, kuri tikrai ne veltui turi Naujagimiams palankios ligoninės vardą – tikrai jutau visapusiškas personalo pastangas, kad man ir mažyliui viskas būtų kuo palankiau ir sklandžiau. Kai mane iš operacinės atvežė į palatą, iš paskos su ratukais atkeliavo ir mano džiaugsmas.
Prasidėjo mūsų pažintis ir pirmosios valgymo pamokos.
Deja, Augustas į krūtį žiūrėjo daugių daugiausiai kaip į kažką, ką verta lyžtelėti ar pauostyti. Jaučiau, kad jis nežinda.
Pirmąsias dvi paras priešpienio tebuvo labai nedaug, o ir tą patį naujasis mūsų šeimos narys ignoravo.
Kad mūsų vaikinas nebūtų visai tuščiu pilveliu, bandžiau rankomis spausti brangius lašelius į stiklinėlę, o vyras su švirkštuku siūlė juos Augustui.
Be abejo, vis dėjau ir dėjau jį prie krūties, tik, deja, bergždžiai. Trečią parą „padavė“ pieno. Jo buvo tiek daug, kad pieno upėse tiesiogine prasme maudžiausi. Apie įklotėlius pienui sugerti net kalbos nebuvo – dėjau į liemenėlę paklodes, kurios permirkdavo per pusvalandį. Tokios pasiūlos, be abejo, mažylis nesitikėjo.
Pridėtas prie krūties springdavo nuo burnon švirkščiančio fontano. Bandžiau iš pradžių kažkiek nutraukti, kad jam būtų lengviau, deja… Aš bandžiau, ir bandžiau, ir bandžiau. Prie krūties vaikiukas „iškabėdavo“ po 3-4 valandas. Maniau, kad jis kažkiek vis tiek pavalgo. Iš pradžių buvęs toks ramus, mažylis pradėjo verkti. Nenutildavo net ir po 2-3 valandų, praleistų prie krūties. Su vyru buvome šviežiai iškepti tėvai, nelabai supratome, kad taip neturi būti.
Nešiodavome pamainomis verkiantį vaiką, be abejo, vis pasiūlydavau jam krūtį. Iš ligoninės išvykome po savaitės.
Augustas buvo numetęs apie 600 g nuo gimimo svorio. Kai išgirdome, kad tiek daug svorio nukrito ir dar neatsistatė, supratome, kad vaikas visiškai badauja… Namo parsivežėme nusilpusį ir net nebeverkiantį… Supratau, kad mano pareiga visų pirma yra pavalgęs vaikas, o tik po to svarbu, KĄ ir KAIP jis valgo. Supratau, kad būtinai ir kuo skubiau turime mažylį pamaitinti, nebesvarbu, kaip ir kuo.
Kadangi pienuko turėjau daug, mišinėlio duoti nenorėjau.
Pabandėme duoti valgyti iš buteliuko nutrauktą mano pienuką. Šitas būdas mūsų žmogeliukui buvo visai priimtinas. Pradėjome taip ir gyventi. Atėjus maitinimosi metui, apsiginkluodavau stiklinaitėmis ir buteliukais, marliukais ir vystyklais bėgantiems fontanams sugerti, ir traukdavau pienuką.
Kai pritraukdavau pirmą buteliuką, vyras maitindavo juo mažylį, o aš traukdavau toliau. Esu be galo dėkinga savo vyrui už pagalbą, ypač naktimis, kai jam tekdavo keltis po 2-3 kartus per naktį padėti mums valgyti, o paskui ryte žvaliai žingsniuoti į darbą… Kadangi pieno „duodavau“ (kaip vidutinė ožka – juokaudavo mano vyras ) apie 3 litrus per parą, o vaikiukas tesuvalgydavo apie 1 litrą, likusį pienuką šaldžiau šaldiklyje. Buvau girdėjusi, kad maitinant nutrauktu pienuku, pieno gamyba nestimuliuojama, ir pienas greitai baigsis. Labai bijojau tos pieno pabaigos, labai norėjau kuo ilgiau juo išmaitinti, todėl kaupiau pieno atsargas. Pirkau specialius maišelius pienukui šaldyti, žymėjau ant jų datas, ir kaupiau šaldiklio stalčiuje.
Šaldiklį pripildžiau per 3 savaites. Pieno krūtyse nemažėjo. Šiek tiek apsiraminau, kad gal jis taip greitai ir nesibaigs… Vis bandydavau ir bandydavau Augustui pasiūlyti krūtį, labai tikėjausi, kad jam dar pavyks išmokti valgyti natūraliai. Deja… Prie nelabai įprasto valgymo būdo pamažu pripratome. Apie 3 mėnesius maitinau šiltu šviežiai nutrauktu pienuku. Paskui įpratau nutraukti, kol mažasis miega, surikiuodavau buteliukus šaldytuve ir prireikus pašildydavau.
Taip nereikdavo paskubomis „melžtis“ ir klausyti mažojo nepasitenkinimo, kodėl alkanas pilvelis turi laukti, kol mama pripildys buteliuką. Jei ilgesniam laikui išvykdavome iš namų, mano kūdikio priežiūros ekipuotę sudarydavo ne tik sauskelnės, drabužėliai ir drėgnos servetėlės. Turėdavau susipakuoti švarias stiklinaites, marliukus, buteliukus ir dar apsirengti taip, kad būtų patogu pienuką nutraukti.
Pripratau prie tokios rutinos, ir kažkokio ypatingo nepatogumo dėl to nejaučiau. Erzino tik begalinis pieno kiekis – mūsų visi namai, baldai, drabužiai, net sienos trenkė specifiniu pieno kvapu.
Nors ir nežindžiau, pienuko nemažėjo. Norint jo sumažinti, tekdavo labai pasistengti – pavyzdžiui, nutraukiant pieną, jo šiek tiek palikti krūtyse, arba pailginti tarpus tarp nutraukinėjimo. Labai ilgai išlaukti vis tik nepavykdavo – krūtys tiesiog sprogdavo.
Turėjau savo vidinį laikrodį – ateidavo laikas nusitraukti, ir žygiuodavau prie buteliukų, nebeiškęsdavau. Taip Augustas maitinosi 11 mėnesių ir 2 savaites. Sūnus pats atsisakė mano pienuko, atėjo laikas, kai visą jį tekdavo išpilti kriauklėn, nes vaikas jo nebevalgė. Kai nutariau baigti maitinti, užtrukau keletą savaičių, kol man tai pavyko – pieno būčiau turėjusi dar ilgai… Po daugiau nei pusantrų metų mums gimė dukrytė. Vos pasiekusi mano krūtį, ji įsisiurbė ir nepaleido manęs beveik parą laiko. Žindymo nesklandumų su ja nebuvo jokių. Džiaugiuosi, kad nors ir ne visai natūraliai, sugebėjau išmaitinti mažylį savo pienuku beveik metus laiko.
Džiaugiuosi, kad mums taisyklė dėl greito pienuko dingimo maitinant iš buteliuko nepasitvirtino. Manau, kad reikia tik noro ir pastangų, tada įmanoma viskas. Tikiuosi, kad mano istorija pasitarnaus bent vienai mamytei, pakliuvusiai į tokią pat situaciją, kokia nutiko man. Ne visada kūdikiai elgiasi pagal vadovėlį, ir nutikus tokiai neįprastai situacijai, tikrai neverta vadovautis vadovėlinėmis taisyklėmis. Džiaugiuosi, kad pasiklioviau savo širdimi – ji manęs neapgavo.
Mama Rūta
Komentaras
Dr. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikos vadovė, medicinos mokslų daktarė
Ši istorija iš tiesų nuostabi. Galima tik pasveikinti šią atkaklią mamytę, tėvelį ir Augustą, kuris beveik metus gavo geriausią maistą. Kelis kartus teko atidžiai perskaityti, kad galėčiau parašyti komentarą.
Anot žymios žindymo mechanizmo tyrinėtojos iš Oksfordo C.Fisher, nėra tokių kūdikių, kurių būtų neįmanoma išmokyti žįsti krūties, jei jis turi čiulpimo ir rijimo refleksus.
Lieka tik manyti, jog, deja, Lietuvoje dar nėra tokių specialistų, kurie įveiktų kūdikių atsisakymą žįsti. Ir vis dėlto, kodėl sveikas kūdikis nenori žįsti krūties? Atsakymo tenka ieškoti literatūroje ar net vadovėliuose, bet skirtuose žindymo specialistams-konsultantams, nes po saule nieko naujo…
Taigi specialioje literatūroje nemažai aprašyta tyrimų, jog po cezario pjūvio operacijų ir nuskausmintų gimdymų daug dažniau pasitaiko žindimo sunkumų. Fiksuojama perpus mažiau aktyvių naujagimio judesių, pradedant rankučių, baigiant čiulpimo-rijimo judesiais. Tai gali tęstis nuo kelių dienų iki poros mėnesių. Gal būti, kad toks gimimo būdas galėjo duoti pradžią šioms nesėkmėms.
Vadovaujantis sukauptomis praktinėmis žiniomis šie laikini sunkumai sėkmingai išsprendžiami.
Literatūroje aprašoma ir tai, jog kartais kūdikis niekaip nesugeba atlikti tam tikro žįsti krūtį būtino judesio, pavyzdžiui, daryti bangos liežuviu, o valgant iš krūties tai vienas iš labai svarbių maitinimosi elementų. Iš buteliuko valgant kūdikiui reikia „pliaukšėti“ liežuviu, kad gautų pienelį ir kai pasiūloma ši alternatyva (maitinimas iš buteliuko), jie džiugiai ją priima.
Norėčiau pakomentuoti ir tai, kad mamytei gaminosi tiek daug pieno – 3 litrai per parą. Pienelio kūdikiui reikia nutraukti tik tiek, kiek jo reikia, o ne tiek, kiek krūtis gali pagaminti. Ši mamytė lyg ir bandė tokiu būdu reguliuoti pieno gamybą, t.y. palikti pieno krūtyse ar ilginti tarpus tarp maitinimų, bet gal dėl didelės baimės, kad sumažės pienuko, to nepadarė iki galo.
Prisipildžius krūtinėje pienelio ir prasidėjus spaudimui į alveocito sieneles, jį išklojančios ląstelės – laktocitai – pradeda išskirti medžiagą, kuris stabdo pieno gamybą. Tokiu būdu sureguliuojama pieno gamyba pagal vaikučio poreikius su sąlyga, jog po maitinimo dar papildomai nenutraukiamas pienas.
Sovietiniu laikotarpiu gimdžiusioms motinos dažnai prisimena nutaškytas sienas nuo perteklinio pieno nutraukinėjimo „kad nebūtų mastito“, o lyg tyčia tuo laikotarpiu mastitų ir netrūko.
Labai svarbu mamoms suprasti, kad pabrinkusios krūtys – tai dar ne mastitas.
„Mamos žurnalas“
Labai gražus straipsnis, skaičiau ir gėrėjausi mamytės ryžtu ir tėvelio kantrybe. Jūs labai gera ir darni pora, nei vienas nepasidavėte ir tiek daug laiko išmaitinote mažylį. Labai džiaugiuosi už jūsų šeimą.