Žindymas – žmogaus „žadinimas“

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Kū­di­kio mai­ti­ni­mas krū­ti­mi – tai ne vien jo al­kio nu­ra­mi­ni­mas. Žin­dy­mas su­jun­gia mo­ti­ną ir nau­ja­gi­mį emociniu ry­šiu, ku­ris pa­laips­niui pe­ri­ma es­ta­fe­tę iš bu­vu­sios bio­lo­gi­nės vie­no­vės nėš­tu­mo me­tu, dar­niai pa­keis­da­mas ją psi­cho­lo­gi­ne sie­lų gi­mi­nys­te.

Žindymas – žmogaus „žadinimas“

Ar­tu­mas su mo­ti­na, ku­rios šir­dies pla­ki­mas liū­lia­vo dar įsčio­se, su­tei­kia ir kū­no ši­lu­mą, ir sau­gu­mo jaus­mą, be ga­lo svar­bų ma­žam, ne­ga­lin­čiam ap­sigin­ti kū­di­kė­liui. Nuo to, kaip pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais pa­ten­ki­na­mas kū­di­kio fi­zi­nio sau­gu­mo jaus­mas, pri­klau­so ir to­les­nis vai­ko pa­si­ti­kė­ji­mas ar ne­pa­si­ti­kė­ji­mas jį su­pan­čia ap­lin­ka. Pa­si­ti­kė­ji­mas – tai drą­sa ir veik­lu­mas ei­nant pir­myn, o ne­pa­si­ti­kė­ji­mas – bai­mė ir nuo­la­ti­nė gy­ny­ba.

Žin­dy­mas – tai su­bti­lus bend­ra­vi­mas su kū­di­kiu, nuo­sek­laus vai­ko ruo­ši­mo gy­ven­ti tarp žmo­nių pra­džia. Mū­sų pro­tė­viai tai va­di­no „ža­di­ni­mu“. Mai­ti­nant kū­di­kį krū­ti­mi ža­di­na­mi, stimuliuojami vi­si pen­ki vai­ko vys­ty­mui­si bū­ti­ni ju­ti­mai: re­gė­ji­mas, klau­sa, uos­lė, sko­nis ir ly­tė­ji­mas. O juk formuosis ir aukš­tes­nės emo­ci­jos, kaip, pa­vyz­džiui, mei­lė. Vai­ko mei­lė mo­ti­nai. Ir mo­ti­nos mei­lė vai­kui.

Pasaulis naujagimio akimis

Nau­ja­gi­mio re­gė­ji­mas ne­la­bai ašt­rus, nes tink­lai­nės struk­tū­ros ir op­ti­nis ner­vas dar nėra pasiekę ­vi­siš­kos brandos. Spal­vų mar­gu­my­nais pir­mų­jų mė­ne­sių am­žiaus kū­di­kio ne­su­ža­vė­si­te, nes jis ge­riau­siai ma­to iš­si­ski­rian­čias ryškias šviesias ir tamsias, o geriausiai – bal­tas ir juo­das de­ta­les. Žvilgs­nį nau­ja­gi­mis su­tel­kia į stam­bius kont­ras­tin­gus ob­jek­tus, esan­čius maž­daug už 30 cm – kaip tik toks nuo­to­lis bū­na tarp kū­di­kio akių ir mo­ti­nos vei­do, kai jis lai­ko­mas krū­ties ly­gy­je. Taigi žin­domas kū­di­kis akimis tyrinėja mamos vei­dą ir nuo­tai­kas, gali jas susieti su balsu, ku­rį iš­moks­ta at­skir­ti nuo dau­gy­bės ki­tų pa­sau­lio gar­sų.

Kūdikio laimė

Švel­niai lai­ko­mas, glos­to­mas, ir tuo pa­čiu at­sa­ky­da­mas, kū­di­kis pa­ti­ria glau­daus ry­šio ga­lią. Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi už­tik­ri­na, kad kū­di­kį motina lie­čia­, daž­niau pai­ma ant ran­kų, pa­glos­to­ ir pri­glau­džia­. Krū­ties juk ne­pa­lik­si kaip bu­te­liu­ko, įkišto kū­di­kiui į bur­ną, ir nei­šei­si „svar­bes­nių dar­bų dirb­ti“. Mai­ti­nant dirb­ti­nai iš bu­te­liu­ko, kū­niš­kas kon­tak­tas neiš­ven­gia­mai nyks­ta. XX am­žiaus vi­du­ry­je bu­vo sukurta teo­ri­ja, kad ne­rei­kia kū­di­kio be rei­ka­lo im­ti ant ran­kų, ne­šio­ti, my­luo­ti, nes jis pri­pras ir iš­leps. Deja, kū­di­kiai, ku­rie gy­ve­no prie­glau­do­se ir ga­vo vi­są jiems rei­ka­lin­gą mais­tą, neau­go. Jiems trū­ko kaip tik to ar­ti­mo kon­tak­to su žmo­gu­mi, lie­ti­mo ir glos­ty­mo, ku­rie svar­būs net ir virškinimui, nes ska­ti­na virš­ki­ni­mo fer­men­tų iš­si­sky­ri­mą.Sa­ko­ma, kad kū­di­kį rei­kia pri­glaus­ti bent ke­tu­ris kar­tus per die­ną, kad jis iš­gy­ven­tų, aš­tuo­nis kar­tus – kad bū­tų svei­kas, dvy­li­ka – kad bū­tų lai­min­gas.

Motinystės hormonai

Jutimų ir jaus­mų pa­tir­tis la­bai svar­bi ir mo­ti­nys­tės bran­dai. Su kū­di­kiu nuo­lat bū­nan­ti mo­ti­na geriau su­pran­ta jo el­ge­sį. Ste­bė­da­ma vai­ko kvė­pa­vi­mo rit­mą, mie­go po­bū­dį, vei­do iš­raiš­kas, gir­dė­da­ma verks­mą, at­pa­žįs­ta al­kio, skaus­mo ir ne­ri­mo signalus. Pa­gal tuos po­žy­mius, tar­si kū­di­kio jai siun­čia­mus ženk­lus, mo­ti­na iš­moks­ta su­pras­ti kū­di­kio po­rei­kius.

Kū­di­kiui žin­dant krū­tį, mo­ti­nos kū­ne vyks­ta ir vien tik bio­lo­gi­nių pro­ce­sų. Pos­me­ge­ni­nė­je liau­ko­je hi­po­fi­zy­je ga­mi­na­si ir į krau­ją iš­si­ski­ria hor­mo­nas pro­lak­ti­nas. Jo pa­va­di­ni­mas yra lo­ty­niš­kų žo­džių jun­gi­nys „pro lac­tum“, reiš­kian­tis „dėl pie­no“ ar­ba „pie­ną ska­ti­nan­tis“, ta­čiau tai dar ne vis­kas – jis kartu yra ir „mo­ti­nys­tės hor­mo­nas“ – ra­mi­nan­tis ir su­tai­kan­tis. Kaip tik dėl pro­lak­ti­no di­des­nės kon­cent­ra­ci­jos mo­ti­na yra daugiau glo­bo­jan­ti ne­gu tė­vas. Jei­gu la­bo­ra­to­ri­niams gy­vū­nams su­lei­džia­ma pro­lak­ti­no, jie ima elg­tis „mo­ti­niš­kai“.

Kūdikio miegas

Naujagimis au­ga la­bai grei­tai, to­dėl jis tu­ri bū­ti mai­ti­na­mas ne tik die­ną, bet ir nak­tį. Žin­do­mų kū­di­kių mie­go po­bū­dis ski­ria­si nuo dirb­ti­nai mai­ti­na­mų. Žin­do­mi kū­di­kiai daž­niau pa­bun­da nak­tį, jų mie­go epi­zo­dai bū­na trum­pes­ni, nes mo­ti­nos pie­nas grei­čiau ne­gu mi­ši­niai su­virš­ki­na­mas ir leng­viau pasi­sa­vi­na­mas. Po­sa­kis „mie­ga ramiai kaip kū­di­kis“ iš tie­sų ne­la­bai tin­ka pir­mų ke­lių mė­ne­sių amžiaus kū­di­kė­liams. Pap­ras­tai jie mie­ga trum­pais epi­zo­dais, daž­nai pra­bus­da­mi. Tai nor­ma­lu ir nėra mie­go su­tri­ki­mas. Net ir ant­rų tre­čių me­tų vai­kas ga­li pa­bus­ti nak­tį išal­kęs, ta­čiau daž­nes­nė ne­ra­maus mie­go prie­žas­tis yra vie­nu­mos bai­mė, jei ma­žy­lis gul­do­mas at­ski­rai. Aiš­ku, ga­li bū­ti ir ki­tų prie­žas­čių: dan­tų dygimas, tvan­kus oras ne­vė­din­ta­me kam­ba­ry­je ir t. t.

Ar pa­vargs­ta ma­ma, žin­dy­da­ma nak­tį? Tai pir­miau­sia pri­klau­so nuo to, kur vai­ke­lis mig­do­mas. Jei ma­mai rei­kėtų daž­nai kel­tis ir ei­ti prie at­ski­rai sa­vo lo­ve­lė­je gu­lin­čio ir ne­kant­riai rė­kian­čio vai­ko, ji iš­si­bu­dintų ir tik­riau­siai il­giau trukų, kol vėl už­migtų. Mig­dant kū­di­kį ša­lia sa­vęs, jis leng­vai pa­sie­kia­mas ma­mai net ne­si­ke­liant ir, pra­dė­jęs žįs­ti, grei­tai nu­rims­ta, ne­pri­ža­di­nęs vi­sų na­mų. Ma­ma ir­gi ne­tru­kus vėl įmin­ga. Ži­no­ma, jog žin­dy­mas, dėl „mo­ti­nys­tės“ hor­mo­nų pro­lak­ti­no ir ok­si­to­ci­no, vei­kia ra­mi­namai, o nak­tį – ir mig­dan­čiai. Po kiek lai­ko tai pa­si­da­ro taip na­tū­ra­lu, kad mo­ti­nos net ne­pri­si­me­na, kiek kar­tų per nak­tį žin­dė. Žin­dy­mas – tai be­ne vie­nin­te­lis dar­bas, ku­rį ga­li­ma dirb­ti mie­gant. Mie­go­ti kar­tu su kū­di­kiu yra sau­gu, nes mo­ti­na jį ins­tink­ty­viai jau­čia.

Visada kartu

Kū­di­kio po­rei­kis bū­ti gre­ta mo­ti­nos tiek pat svar­bus, kaip ir no­ras val­gy­ti. Tų gy­vū­nų, ku­rie jau­nik­lių ne­ne­šio­ja, pie­ne bū­na daug bal­ty­mų ir rie­ba­lų, jie žin­da re­tai – kas ke­lias ar net kas pen­kio­li­ka va­lan­dų. Žin­duo­lių, ku­rie su ma­žy­liais ne­si­ski­ria, pie­nas ne­bū­na rie­bus, ne­tu­ri daug bal­ty­mų, jau­nik­liai žin­da be­veik be per­trau­kos. Mo­ters pie­ne rie­ba­lų ne­daug ir ypač ma­žai bal­ty­mų, o tai reiš­kia, kad kū­di­kį rei­kia daž­nai žin­dy­ti ir nuo­lat bū­ti su juo. Kur nors ei­da­ma mo­ti­na ga­li kū­di­kį ne­štis kar­tu – ant ran­kų ar spe­cia­liame vaiknešėlyje. Gamtoje žmog­bež­džio­nės to­kių prie­tai­sų pa­si­da­ry­ti ne­mo­ka. Juos at­sto­ja gau­ruo­ta oda, į ku­rią ne­ša­mas ma­žy­lis įsi­kim­ba. Tą grie­bi­mo ref­lek­są tu­ri ir žmo­gaus nau­ja­gi­mis, tik­tai ne­nau­do­ja­mas jis ne­tru­kus iš­blės­ta.

Dar vie­nas žin­dy­mo pri­va­lu­mas – dau­gy­bė įspū­džių, ku­riuos vai­kas pa­ti­ria vi­sur bū­da­mas ir ke­liau­da­mas drau­ge su sa­vo ma­ma (su abiem tė­vais – dar ge­riau) ir ku­riuos jis prii­ma drą­siai, su pa­si­ti­kė­ji­mu, nes vi­sa­da jau­čia­si sau­giai. Ne­kils pa­gun­da ma­žy­lio pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti ki­tiems, drau­gams ar gi­mi­nai­čiams, o ir jie ne­ga­lės to rei­ka­lau­ti, nes prie­žas­tis rimta: ma­žy­lis žin­do­mas ir pri­va­lo bū­ti su ma­ma. Vai­kas ne­tam­pa ant­ra­rū­še as­me­ny­be, pri­klau­san­čia nuo ap­lin­ky­bių ir ki­tų žmo­nių įgei­džių.

Leiskite vadovauti

Ma­žo vai­ko el­ge­siui svar­biau­sia mo­ti­nos el­ge­sys su juo. Jei­gu išal­kus ar dėl ki­tko ne­ri­mau­jant mo­ti­na at­si­lie­pia ne­dels­da­ma, kūdikis jau­čia­si svarbus, reikš­min­gas – į jo sig­na­lus rea­guo­ja­ma taip, kaip jis to no­rė­jo. Tai jam su­tei­kia ir sa­vo­tiš­ką ga­lios ar­ba įta­kin­gu­mo po­jū­tį. Juk ne­no­rė­tu­mė­te, kad Jū­sų vai­kas užaug­tų vien tik pa­klus­nus ki­tų už­gai­dų vyk­dy­to­jas, be sa­vo ini­cia­ty­vos ir lais­vos va­lios pa­grin­dų? Vi­suo­me­nės bū­vio nor­mas ir įsta­ty­mus jis su­spės iš­mok­ti ir vė­liau, o štai pri­gim­tas verž­lu­mas ak­ty­viai siek­ti sa­vo tiks­lo jau ga­li ir iš­blės­ti, jei­gu nuo pat pir­mų­jų gy­ve­ni­mo die­nų jam lei­džia­ma tik pa­klus­ti ir kant­riai lauk­ti. O kaip tik taip ir bu­vo, kai kū­di­kius mai­tin­da­vo ne pagal jų norą, o pa­gal išgalvoto tvarkaraščio va­lan­das.

Jei­gu kū­di­kis mai­ti­na­mas iš bu­te­liu­ko, at­sa­kas į vai­ko al­kio sig­na­lą yra ne­nor­ma­lus. Mai­tin­to­jas dė­me­sį su­tel­kia ne į pa­tį pa­gal­bos be­si­šau­kian­tį alkaną vai­ką, o į bu­te­liu­ką (į ku­rį dar rei­kia su­pil­ti mi­ši­nį, ku­rį dar rei­kia pa­ruoš­ti ir pa­šil­dy­ti…). O jei­gu dar lai­ko­ma­si re­ži­mo, žiū­ri­ma į laik­ro­dį, ir tik­ra­sis kū­di­kio po­rei­kis gau­ti mais­to ne­ten­ki­na­mas, bet ban­do­ma jį ki­tais bū­dais nu­til­dy­ti, nes „dar ne lai­kas val­gy­ti“? To­kiai si­tua­ci­jai kar­to­jan­tis, vai­kui be­lie­ka įsi­ti­kin­ti, jog jis vi­sai ne­reikš­min­gas šia­me pa­sau­ly­je. Ma­žy­liai, ku­rių no­rų nie­kas ne­pai­so, ne­re­tai pra­ran­da tą im­pul­są, ku­ris ver­čia žmo­gų ko­vo­ti dėl gy­ve­ni­mo.

Cha­rak­te­ris ir as­me­ny­bė

Žin­dant kū­di­kį ta­da, kai jis pa­ts to no­ri, pa­ten­ki­na­mi vai­ko po­rei­kiai, jis bū­na ak­ty­vus ir ryž­tin­gas, siek­da­mas sa­vo tiks­lo: al­kio nu­ra­mi­ni­mo, mo­ti­nos ar­tu­mo, kai jam liūd­na ar bau­gu ar kai jis no­ri bend­rau­ti. Žin­do­mas kū­di­kis tu­ri dau­giau ga­li­my­bių kont­ro­liuo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ir ap­lin­ką: pa­vyz­džiui, jis pa­ts nu­spren­džia, ka­da jam baig­ti val­gy­ti. Mai­ti­nant iš bu­te­liu­ko ši „at­sa­ko­my­bė“ pa­pras­tai ten­ka mo­ti­nai. Kai vis­ką už vai­ką nu­spren­džia ki­ti, kai ug­do­mas tik pa­klus­nu­mas ki­tų va­liai, pa­sy­vus lau­ki­mas, kol leis, kol lieps, ga­li įsi­tvir­tin­ti silp­no ir pa­sy­vaus cha­rak­te­rio sa­vy­bės vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui. Ar ne­bus jis ir užau­gęs žmo­gus be ini­cia­ty­vos, su­si­gū­žęs, tik be­si­žval­gan­tis lai­mės atei­nant, bet nie­ko ne­da­ran­tis jai pa­siek­ti? Jau nuo kū­di­kys­tės su vai­ku rei­kia bend­rau­ti kaip su as­me­ny­be, o ne lai­ky­ti jį tik sa­vo daik­tu ar įky­riu bio­lo­gi­niu vie­ne­tu, ku­rį, de­ja, ten­ka mai­tin­ti, nu­reng­ti, praus­ti, ap­reng­ti… Psi­cho­lo­gai tei­gia, jog vai­ko cha­rak­te­ris su­si­for­muo­ja la­bai anks­ti – jau iki tre­jų me­tų. Jei per tą lai­ką vai­kas pa­ty­rė mo­ti­nos tei­kia­mą ši­lu­mą ir sau­gu­mą, ga­lė­jo gy­ven­ti pa­ten­kin­da­mas sa­vo po­rei­kius, o ne vien pa­klus­da­mas kie­no nors nu­ro­dy­mams, tai jis jau tu­ri tvir­to cha­rak­te­rio pa­grindus visam gyvenimui.

Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius, www.zindyk.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai