Šiemetinės žindymo savaitės (ji švenčiama rugpjūčio 1–7 dienomis) tema – „Palaikyti žindymą kartu“. Apie tai, kokius stebuklus gali padaryti moralinis palaikymas, kalbamės su akušere Ieva Girdvainiene.
Kam reikalingas Laktacijos kabinetas
Vilniaus gimdymo namai (VGN) žindymo savaitę paminėjo atidarydami Laktacijos kabinetą. Kam reikia atskiro kabineto, specialisto etato, jei žindymas yra natūralus ir organiškas, o moterys žindyti išmoksta dar nėščiųjų mokyklose?
„Žindymas, kaip ir skaitymas, – pirmiausia mokomasi abėcėlės. Šią žindymo ABC mamos išmoksta nėščiųjų mokyklėlėse. Tačiau abėcėlės mokėjimas – dar nėra skaitymas, reikia praktinių įgūdžių“, – sako Laktacijos kabineto vadovė akušerė Ieva Girdvainienė. Gimdymo stacionare mamoms žindymas klostosi neblogai, nes šalia – padėti pasiruošęs personalas, į visus klausimus atsakymus galima gauti čia ir dabar. Grįžus namo, situacija pasikeičia iš esmės. Pasipila klausimų lavina. Tada mama gali kreiptis į Laktacijos kabinetą, kurio kontaktus gauna išvykdama iš gimdymo namų, ir dėstyti savo problemas. Jeigu reikia, mama su naujagimiu atvažiuoja į kabinetą, būna čia tiek valandų, kiek reikia, kad specialistas pamatytų, kokias klaidas mama daro, kas negerai.
„Galima sakyti, kad po gimdymo mes moterį laikome už rankos ir padedame eiti pirmyn. Laikoma už rankos, ji greitai įsidrąsina, visko išmoksta, ir jai tos paramos nebereikia, tačiau pirmomis savaitėmis palaikyti būtina“, – sako akušerė Ieva.
Pagrindinės pirmų savaičių problemos
Rimtų problemų, dėl kurių moteris negalėtų sėkmingai žindyti, labai nedaug: įtraukti ar skausmingi speneliai, krūties uždegimas. Tai, kad pirmomis dienomis grįžus namo krūtys bus kietos ir karštos, kad vaikutis sunkiai ištrauks pieną ar, atvirkščiai, atrodys, kad jo visai nėra, – normalu. Pirmą savaitę tik formuojasi pieno gamyba, mažų nesklandumų bus, net jei tai antras ar trečias gimdymas.
„Realių didelių žindymo sunkumų nedaug, o emocinių psichologinių – dauguma. Visos girdėjo, kad pienas gaminasi galvoje. Jeigu mamos galva yra laisva, jei šalia yra palaikymo komanda, – vyras, močiutės, draugai, – ji žindys. Didžiausia bėda, kai namiškiai kišasi, klaidina, nors tai daro iš geros valios, norėdami padėti. Jei matome, kad močiutė namuose turi svarų žodį (o tas žodis, deja, nebeatitinka rekomendacijų), skatiname į konsultacijas atvykti su močiutėmis. Jos klausosi susidomėjusios, ir kartoja, kad anksčiau viskas buvo kitaip, tačiau jaunų mamų nebeklaidina“, – sako Ieva Girdvainienė.
Informacija apie žindymą padrika
Ieva Girdvainienė sako, kad svarbiausia bendrinti informaciją apie žindymą, kad visi medikai laikytųsi tų pačių rekomendacijų. Deja, tai didelė spraga. Net po gimdymo būdama stacionare mama gali išgirsti skirtingų nuomonių apie žindymą (iš personalo). Kai mama su naujagimiu grįžta namo ir sulaukia pirmojo gydytojo vizito, irgi nėra aišku, – ar ateis medikas, kuris domisi ir išmano naujausią informaciją, ar vadovaujasi pasenusiu požiūriu.
„Informacijos apie žindymą labai daug, deja, ji yra padrika. Vienokią gali pasakyti akušerė gimdymo skyriuje, kitą – laktacijos kabinete, trečią perskaitys knygoje, o pediatrė pasakys dar kitaip. Užtat mamas raginame – jeigu išgirdote patarimą, kuris verčia abejoti (nes jūsų turima informacija kitokia), būtinai klauskite dar vieno specialisto. Būtina, kad žindančią mamą skatintų ir palaikytų visi kartu. Vos tik kažkas nepalaiko, mama pradeda viduje abejoti. Iš gimdymo namų visas išlydime džiugias, nusiteikusias maitinti, o ketvirtą parą ne viena skambina, arba grįžta – neramu, o to nerimo niekas neišsklaido, nes nėra palaikymo komandos“, – sako akušerė Ieva Girdvainienė.
Nereikia perspausti
Laktacijos kabineto vadovė įsitikinusi, kad žindant kraštutinumai nereikalingi: „Perspausti nereikia. Labiausiai pasitikiu ir laikausi mokslu ir sveiku protu pagrįsto. Medikai mato vaikučių, kurie nusibadavę, dehidratavę, tačiau mamos nesiklauso sveiko proto balso, su niekuo nesikonsultuoja ir toliau atkakliai žindo (nors galbūt neteisingai paduoda krūtį, ar vaikutis nieko neištraukia dėl vangumo). Riba, kuri skiria entuziastingą, pozityvų žindymą ir fanatizmą, – labai plona. Tada privalo įsikišti medikai, o tam pakaktų tik skambučio ir konsultacijos telefonu.
Mano požiūris į žindymą iki 2 metų nėra absoliutus. Kai mokiausi akušerijos, buvo PSO standartas žindyti iki metų. Dabar rekomenduojama iki 2 metų. Kodėl? Įsikišo psichologai, nes ilgą žindymą palaiko prieraišios tėvystės atstovai, ilgai žindomi vaikai auga psichologiškai saugesni. Tačiau reikia suvokti, kad žindymas iki 2 metų nėra žindymas nuo ryto iki vakaro. Toks vaikas jau valgo viską, ir mamytės pienas jam tėra nusiraminimas, ritualas. Ne fiziologinis, o psichologinis poreikis. Rekomenduoju – iki metų žindykite būtinai, paskui, jei vaikas ir jūs norite, – nors ir iki 4 metų, tačiau būtinai nuo 6 mėnesių pradėkite papildomai maitinti. Ir tai turi būti ne paragavimas“.
Pasak Ievos, yra vaikų, itin prijunkusių prie krūties, tikrų „žinduklių“, kuriems papildomo maisto neįmanoma įduoti net iki metų ar ilgiau. Tai kelia didelę mažakraujystės riziką, tokiam papildomai nemaitintam vaikui netrukus prireikia hematologų pagalbos. Dabar papildomo maitinimo laiką Europos gastroenterologai siūlo bent mėnesiu ankstinti, o kūdikiui leisti susipažinti su naujais skoniais, kai jis jau domisi maistu ir akimis stebi maisto „kelionę“ nuo suaugusiojo lėkštės į burną.
Asmeninė patirtis
Ieva Girdvainienė augina dvi dukrytes – 4,5 ir 1,5 metų. „Nors esu „pasikausčiusi“ šioje srityje, ir mano žindymo patirtis nebuvo vien teigiama. Taip pat, kaip ir visos mamos, ieškojau palaikymo. Dabar pradėjau dirbti ir teko nujunkyti jaunėlę dukrytę. Juokauju, kad dabar man atrodo, jog didžiausia žindymo problema yra žindymo nutraukimas… “, – sako pašnekovė.
Nuo redakcijos: Akušerė Ieva Girdvainienė padės žurnalui rengti tekstus apie žindymą. Jeigu turite klausimų, rašykite mamoszurnalas@gmail.com, perduosime Ievai
„Mamos žurnalas“
