Fotografė Juliana Mur pakvietė 13 mamų – kad papasakotų savo kūno istorijas.
„Kiekvienos mamos kūnas pasakoja istoriją. Kievienos mamos kūnas pasakoja skirtingą istoriją. Skaudžią, liūdną, laimingą, o gal prilygsiančią stebuklui? Kiekviena užgimusi gyvybė įsirėžia ne tik į atmintį, ateina ne tik į gyvenimą, bet ir palieka savo atspaudą moters kūne. Kiekviena strija, siūlė, randas, kūno pasikeitimas – tai yra istorija. Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati.
Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą“.
Fotografė apie projektą
Šio projekto tema gimė iš gyvenimo stebėjimo. Jau 7 metus dirbu forografe, forografuoju šeimas, nėštukes. Bendraudama su klientėmis pasebėjau, kad pagimdžiusios moterys pradeda savęs nemylėti. Gėdijasi kūno pokyčių, nemoka priimti savęs – kaip naujai gimusio žmogaus. Atrodo, kūnas padarė didžiausią savo darbą, išnešiojo ir pagimdė vaiką, o moterys, užuot jį ir save gerbusios, pradeda savęs nemylėti.
Dalyvių prjoektui radau nesunkiai, užteko vien pasidalinti informacija socialiniuose tinkluose, ir atsiliepė labai daug mamų. Visų net negebėjau priimti. Matyt, labai skaudi tema, jei saulaukė tokio atgarsio.
Man asmeniškai šis projektas sugrąžino ramybę, priėmiau save tokią, kokia esu, tapau mama, nauju žmogumi. Nors mano pačios nėštumas ir gimdymas buvo gana lengvi, kūnas pasikeitė – strijos, celiulitas, „nebeliko“ krūtinės. Po projekto paleidau mintis drastiskai laikytis dietų, žūtbūt grąžinti buvusias formas.
Projekto idėja buvo parodyti tikrą kūną. Su visomis nėštumo ir gimdymo žymėmis. Kažkam nuotraukos sukėlė atmetimo reakciją, bet dauguma dėkojo, kad parodžiau, kaip yra iš tikrųjų.
Agnė
Prieš susilaukdama vaiko, nuolatos mąsčiau, kaip atitikti kažkieno sugalvotus kūno standartus. Po gimdymo tas suvokimas pasikeitė, nes supratau, kad mano kūnas yra kur kas daugiau ir gali kur kas daugiau, nei tik atitikti grožio standartus.
Esu dėkinga Jam, kad išnešiojo ir į gyvenimą atvedė sveiką ir gražų, man stebuklui prilygstantį vaiką. Pagarba sau ir savęs priėmimas. Su gimusiu vaiku gavau kartu ir šią dovaną – šį suvokimą!
Gintarė
Mano Uršulė atėjo į šį pasaulį visiškai ne taip, kaip tikėjausi ar bent jau įsivaizdavau. Eilinės apžiūros metu, atlikus echoskopiją, buvau skubiai išsiųsta į operacinę cezario pjūviui. Pamenu, kaip ištikti šoko abu su vyru stovėjome lifte ir tylėjome, nes žinojome, kad arba spės ją išgelbėti, arba ne. Chosas operacinėje, aplink lakstančios slaugės, gydytoja anesteziologė, šaukianti: „Gintare, būk gera, susiriesk labiau, turiu suleisti tau nejautrą į stuburą“. O aš per ašaras nieko nematau ir galvoju: „Negi čia jau viskas? Negi jos man pasakys, kad ji neišgyveno?“
Išgirdus tylų jos verksmą, pasidarė gera ir ramu, tada išgirdau slaugės nuostabą: „Oho kokia maža!“. Uršulė gimė ankstukė, 35 savaičių, 1370 g 40 cm. Neteko man jos tik gimusios priglausti. Pirmą kartą ją pamačiau po dviejų parų, trumpam leido paimti į rankas – po penkių. Tas pirmas dvi paras, kai buvome atskirai, visiškai nemiegojau, nepajėgiau nustoti verkti, trūkdavo oro kaskart pagalvojus apie ją. Ji ką tik gimusi ir palikta viena, tarp svetimų žmonių, uždaryta inkubatoriuje. Labai pykau ant savęs, kad negaliu jos apsaugoti, paimti į rankas, priglausti.
Labai pykau ant savęs už tai, kad nesugebėjau jos išnešioti. Ilgai negalėjau žiūrėti į save veidrodyje. Ne todėl, kad jame nebemačiau plokščio pilvo, stangrių šlaunų ir lygios, švytinčios veido odos. Žiūrėdama į save matydavau tiesiog silpną nevykėlę.
Šiandien džiaugiuosi, kad jau gebu nebespausti savęs, atsipalaiduoti ir tiesiog būti sveikos, stiprios ir labai linksmos mergaitės mama. Lieka susidraugauti ir pamilti iš naujo savo kardinaliai pasikeitusį kūną, su nauja žyme ant jo – šypsenos formos randu.
Ieva
Esu 35 metų moteris, į šį pasaulį per savo kūną išleidusi du vaikus: dukrą ir sūnų. Abu nėštumai buvo šventė, dovana. Abu laukimai buvo žaižaruojantys ir pakylėti. Dabar atrodo, kad besilaukdama moteris panyra tiesiog į kitą pasaulį.
Vis dėlto. Kartu abu nėštumai buvo tarsi gyvenimo ratas. Gyvybė ir mirtis. Netektis ir nauja pažintis. Dukros gimdyti važiavau tiesiai iš savo mamos laidotuvių. Nešiodama sūnų kartu su vyru palaidojau jo mamą.
Ir aš ne apie tai, kaip tai liūdna. Aš apie tai, kad suvokimai ne visuomet mums ateina tada, kada patogu. Klausimai iškyla ne visuomet tada, kai yra kam į juos atsakyti. Gyvenimo ratas sukasi savo ritmu. Savo keliu. Ir jam prasisukus svarbiausia lieka ne tai, kiek kilogramų mama priaugo, kaip jos kūną pakeitė nėštumas ar tiesiog laikas. Svarbu tampa, KAIP ji gebėjo būti tokia vienintelė ir pati geriausia MAMA? Mama. O kartu – moteriška moteris, žmona, draugė, kolegė, kūrėja, gyduolė, namų šeimininkė, dukra, sesuo, teta, marčia, tyrinėtoja, meilužė.
Laikydama ant rankų savo kūdikį, supranti, kad svarbiausi atsakymai nebus surašyti jokioje knygoje. Jų paieškos nepriklauso nuo to, ką rodo veidrodis.
Juliana
Žinoma, tai pati didžiausia gyvenimo dovana – pirmasis kūdikio verksmas, naujo pasaulio kupinos akys, mažas stebuklo formos kūnelis. Visa tai be galo nuostabu ir gera, tačiau prisipažįstu, viduje mane sukaustė baimė, nepasitikėjimas pačia savimi: kas bus, jei man nepavyks, jei negalėsiu suteikti to, ko reikės mano pačios naujagimiui.
Ir tik laikas, draugystė su manyje besisvystančia gyvybe, kūno pokyčių meilė man suteikė stiprybės, įkvėpė mane kasdien vis labiau laukti ir kovoti dėl šeimos, dėl gražios ir juoku skambančios mūsų visų ateities.
Išaušusi diena, kai mes susitikome, kai į pasaulį žengė mano dukra, aš tapau mama, o vyras tėčiu, išliks atmintyje amžinai! Mes mokėmės ir vis dar tebesimokome gyventi kitaip, keičiame savo įpročius, derinamės vienas prie kito ir kuriame šeimos židinį, kuris visada buvo mūsų idealas. Esu netobula savo kūnu, kartais pasakau netinkamą žodį, atsikeliu blogos nuotaikos, tačiau mes sukūrėme gyvybę, kuri mus moko mylėti save, tapti pačiu geriausiu pavyzdžiu ir būti pačia geriausia savęs versija!
Ačiū tau už tai, dukryt!
Jurgita
Esu penkių vaikų mama. Nors tai galiu pasakyti tikrai ne visiems.
Kelias iki motinystės užtruko 5 metus. Ilgas nevaisingumo gydymas ir išmelstas laukimas. Trys maži berniukai pasaulį išvydo per anksti, per kelias dienas išskrido angelais. Nuo tada juos auginu širdyje.
„Susikaupsim ir gyvensim, tiktai skauda baisiai“. Gyvenau šia citata, kol dangus atsiuntė sūnų ir dukrą.
Lauryna
Kaip ir visos būsimos mamos, tikėjausi, kad gimdymas bus sklandus ir lengvas, tačiau mano istorija buvo kitokia. Kadangi gimdymas natūraliai taip ir neprasidėjo, o terminas jau buvo suėjęs, teko skatinti vaistais. Viskas rutuliojosi labai lėtai. Prasidėjus pačiam gimdymui, mano pastangos nuėjo šuniui ant uodegos, niekaip nesisekė išstumti vaikelio, nors ir atidaviau visas savo jėgas. Išgirdus gydytojų pokalbį, kad nesupranta, kodėl vaikelis neišlenda, tapo aišku, kad kažkas negerai. Akušerės kirpo tarpvietę, bet tai nepadėjo. Vėliau nusprendė naudoti vakumą, bet irgi nesėkmingai. Vis girdėdavau, kaip jis atšoksta, o galiausiai dingo sąrėmiai. Vis vien bandžiau stumti, bet nesėkmingai. Padidintos vaistų dozės nesužadino veiklos, pradėjo lėtėti vaisiaus tonusai, tad buvo nuspręsta daryti cezarį. Po 15–16 valandų viskas baigėsi, išgirdau savo stebuklo balselį, širdis džiaugėsi ir plyšo iš skausmo, kad negalėjau jo priglausti prie savęs, vaikelis buvo išneštas į naujagimių skyrių.
Sunkiausia buvo susitaikyti su mintimi, kad nepavyko pagimdyti pačiai, kad po gimdymo atrodžiau tragiškai, veidas, nugara ir krūtinė buvo nusėti mėlynėmis, skaudžiausia, kad iš karto negalėjau būti su vaikeliu.
Ilgą laiką dienos prasidėdavo ašaromis ir sielos skausmu, bet palaipsniui susigyvenau su savimi, ir pradėjo rimti visos emocijos.
Margarita
Susilaukiau pirmagimės mergaitės, būdama 29 metų. Susipažinusi su dukrytės tėčiu, jaučiausi, jog pagaliau mano gyvenime baigėsi nuosmukių etapas ir toliau lauks vien tik geri potyriai. Gimdymas vyko nelabai sklandžiai, tos, kurios gimdė su nejautra, tos žino nejautros subtilybes. Atrodė, lyg gimdžiau ne aš, o kažkas už mane tai padarė. Ilgai gimdymą prisimindavau ir save vertindavau prastai. Bet galų gale su tuo susitaikiau. Tiesiog taip yra, ir viskas.
Jau pirmąją naktį ligoninėje su savo dukryte praleidau viena. Buvau susiūta. Todėl tą naktį prisiminsiu visą gyvenimą, kai, norėdama perkelti dukrytę į kitą šoną, negalėjau to padaryti, ir išsikvietusi pagalbą – slaugytoją – išgirdau žodžius: „Esi motina, rūpinkis savo vaiku“. Širdyje sudužau į šipulius. Jausmas, kad negaliu iki galo pasirūpinti savo vaiku, lydėjo gana ilgai.
Augant dukrytei, susidūrėme su įvairiomis problemomis: verkimas dėl nežinia ko, pilvo pūtimas, raumenų tonusas. Kai esi pirmo vaiko mama, tie dalykai atrodo beprotiškai didelės problemos. Tačiau atsukusi laiką atgal, pakeisčiau vieną dalyką, būčiau ramesnė. Nes viskas pamažu išsisprendė.
Akimirka, kuri pakeitė mano dukrytės ir mano gyvenimą, – kai dukrytės tėtis nusprendė gyvenimą kurti be mūsų. Dukrytei buvo 10 mėnesių. Fiziškai buvo labai sunku. Pirmiausia turėjome persikelti į kitus, svetimus, namus. Visa buitis lieka tik tau. Keltis naktimis turi tu. Atsigulti eini vėlai, keliesi anksti, kartu su vaiku. Pietų miegas – tai tas laikas, kai gali pagaminti vaikui valgyti abiem rankomis. Mamos tikrai supranta, ką turiu galvoje. O ir bendraudama su vaiku turėjau būti geros nuotaikos, ir pažaisti, ir padainuoti. Laiko paverkti neturėjau. Nes jau laukė kiti iššūkiai.
Gyvenimas iš mamos pinigų tikrai nebuvo pelningas laikas. Todėl kai dukrytei suėjo 1,4 metų, turėjau grįžti į darbą. Tikriausiai galvojate, jog mano dukrytė buvo su seneliais? Ne. Mano tėvai mirę, dar vaikystėje. Vargais negalais dukrytė pradėjo lankyti darželį. Teko verstis per galvą. Viskas bėgime. Laikas sau? Kas toks? Nėra jo. Ir dar dabar nėra. Bet…
Dukrytės šypsena, kuri pasitinka mane, kai ateini pasiimti iš darželio. Mamos reikėjimas, kai būna baisu. Rankų tiesimas į tave. Visa tai yra toks dalykas, kurį supranta kiekviena mama. Jeigu reikėtų rinktis gyvenimą su vyru, be vaikų, arba gyvenimą su vaiku be vyro… Ką kiekviena mama pasirinktų?
Todėl šiandien galiu pasakyti, kad esu lygiai tokia pati laiminga mama, kaip ir kitos. Esu savimi patenkinta, jog tada, kai galėjau palūžti, aš to nepadariau. Kai galėjau nuleisti rankas, to irgi nepadariau. Kiekvieną dieną dukrytė tampa vis didesnė, ir tas „laikas sau“ tampa „mūsų laikas“.
Linkiu visoms mamos būti atlaidžioms sau.
Natalija
Labai norėjau pagimdyti kovo 11 dieną. Ir štai aš kovo 11-tosios ankstyvą rytą, 5:30 val., beldžiu į ligoninės duris. Įsileidžia maloni gydytoja, patikrina mane ir praneša, kad kaklelis atsivėręs 1,5 cm. Tik tiek! Dėkinga, kad manęs neišsiunčia namo, o guldo į gimdyklą. Sako, nejau dabar namo važiuosi, juk gimdyti atvykai. 19 val. vakaro – tik 5 cm, ir man jau atrodo, kad mažylis pasirodys kovo 12! Dar po kelių valandų mane pradeda krėsti šaltis, pakyla temperatūra, o mažylio pulsas šokteli iki 180. Patikrina kaklelį – 10! Sako, gimdom. Liepia stumti, o aš nieko nejaučiu. Nejaučiu sąrėmių!
Atbėga vyriasuiaoji gydytoja ir tariasi su akušeriu, ar nereikia patikrinti mažylio savijautos, girdžiu, kad prašo paruošti operacinę, jeigu ką. Palata greitai pasipildo personalo. Ruošiamas vakuumas. Imu nerimauti.
Man reikia stumti, tačiau nieko nejaučiu. Mažylio pulsas nukrenta iki 60. Girdžiu tą sulėtėjusį garsą per aparatą. Akušeris spaudžia mano pilvą, sesutė laiko mano už rankos, vakuumas tik pasigirsta ir vėl nutyla. Viskas trunka 14 minučių. Ir pagaliau mums pavyksta! 23:24. Kovo 11-ąją!
Bet mažylio verksmo neišgirstu. Ir nepamatau. Niekas jo man ant krūtinės nepadeda. Įsmeigiu akis į sieną ir laukiu žinių.
Jį atgaivina ir iškart pajungia prie aparatų intensyviosios terapijos skyriuje. Vėliau gydytoja praneša, kad jo būklė gera, bet rado infekciją ir jam reikės ten pabūti. Kirba mintys, kad galbūt gydytojai man ne viską pasako, gal ne viskas jam gerai?
Sūnelį pamatau tik po devynių valandų nuo jo gimties. Galvytėje kateteris, ant kojos matuoklis su laidu, visas susuktas į kokoną. Paliesti negalima, kad jam nekiltų nerimas. Labai spaudžia širdį, ašaros bėga upeliais. Trečiąją dieną leidžia paimti ant rankų ir pabandyti maitinti. Kokio jautrumo akimirka tas pirmas mūsų susitikimas! Prisilietimas! Prisiglaudimas! Niekada jo nepamiršiu!
Ketvirtąją dieną, pagaliau, atiduoda sūnelį į palatą. Ir nuo tada jau prasideda mūsų abiejų kelionė. Ašaras ir nerimą pakeičia džiaugsmas, pasigėrėjimas ir pilnatvė.
Raminta
Prieš beveik pusę savo gyvenimo išvykau gyventi į užsienį. Ten kardinaliai pasikeitė mitybos ir motorikos įpročiai, tad ir kūno formos į tai staigiai sureagavo. Bet iš pradžių kelių, o vėliau ir kelių dešimčių kilogramų svorio kaita nepakeitė savęs pačios priėmimo. Švytėjau, spinduliavau pozityvumu, laime, meile sau ir aplinkiniams. Nekilo nė minties, kad tai galėtų būti problema.
Prieš kelerius metus grįžau gyventi į Lietuvą. Čia sutikau žmogų, su kuriuo leidausi į bendro gyvenimo kelionę. Atėjo ta diena, kai iš moters tapau mama, – nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą. Džiugios naujienos, beveik ant sparnų skrendu pas mediką. Aptarusi nėštumo pradžią, drąsiai išreiškiu savo apsisprendimą gimdyti kūdikį TIK cezario operacijos būdu. Gaunu vangų atsakymą, kad dar per anksti apie tai kalbėti, kad mano nuomonė dar pasikeis, nėra ko jaudintis, kad dar tik 8 savaitės, visko gali nutikti.
Po dar kelių apsilankymų vėl iškėliau tą patį pareiškimą dėl cezario, išgirdau tą patį atsakymą: gimdysi pati! Teisės į laisvę elgtis su savo pačios kūnu taip, kaip man yra priimtiniausia, atėmimas mane sugniuždė, bet kartu ir įžiebė jėgą kovoti už savo poziciją. Trys galimybės, kaip galėjau pasiekti savo: privati klinika, „susitarimas“ su mediku (tai prieštarauja mano moralės principams), nenuleisti rankų ir pasiekti, ko noriu. Pasirinkau trečiąjį variantą ir pradėjau savo kryžiaus kelius kovoje už laisvę. Tai kainavo daug baimės, bemiegių naktų, nerimo, streso. Teko konsultuotis su daugybe medikų, bet iki pat 39 savaitės kišenėje turėjau tik vieną įrašą: „gimdyti natūraliais kanalais“.
Lemtingas buvo išsireikalautas susitikimas su profesoriumi gydytoju akušeriu-ginekologu, kuris, išklausęs mano argumentus, davė žalią šviesą cezario pjūvio operacijai. Nuo tos akimirkos atgavau ramybę ir pradėjau džiaugtis nėštumu. Kovo antrosios rytą, mano sūnaus gimimo dieną, važiavau į operacinę sverdama 1 kg mažiau, nei svėriau prieš pastodama. Tai tik įrodo, kiek man kainavo ši kova. Cezario pjūvis man nėra paprasta operacija ar nevykėlės mamos simbolis. Tai yra iškovota laisvė į pasirinkimo teisę, laisvė į mano kūną ir sielą. Šiandien pjūvio randas man yra pasididžiavimo ženklas, simbolizuojantis, kokia esu stipri ir kaip nenuleidau rankų, nepasidaviau ir iškovojant teisę į pasirinkimo laisvę su savo kūnu elgtis taip, kaip man priimtina.
Rugilė
Po gimdymo mano kūnas pasikeitė. Nekalbu apie strijas, nukarusią odą ar cezario randą. Čia kiek kitokia istorija.
Gimdymas buvo lengvas – natūralus, greitas, be didelių skausmų. Vėliau pasirodė vidinių plyšimų. Praėjus kelioms dienoms po gimdymo, per pilvą buvo išvesta stoma dėl infekcijos rizikos. Vėliau – dar 4 operacijos su labai sunkia reabilitacija, ir visos pasibaigdavo taip pat – komplikacijomis ir didžiuliais skausmais. Vaiko kelti negalėjau, buvo momentas, kad net nebetiesė rankų į mane, juk kam, mamytė vistiek nepaims.
Ką reiškia gyventi su prie pilvo prisiūtu maišeliu? Kartais norisi rėkti, verkti, pradingti, bjauriesi pati savimi.
Julianos projekto dėka turėsiu nuostabų prisiminą apie kovą, kurią ruošiuosi greitu laiku laimėti. Palinkėkite man sėkmės!
Vilma
Esu Vilma, trijų vaikų mama. Dukrai Gretai – 21, sūnui Aleksi – 7, mažajam Benediktui – 1. Gal dažnam mano amžius atrodo ne toks, kaip asmens dokumentuose, bet man 40. Vaikystėje daug ašarų išliejau dėl to, kad esu labai plona. Kokių tik neturėjau pavardžių. Kai kur mano liesumas buvo pliusas. Buvau atrinkta ir pradėjau lankyti meninę gimnastiką, vėliau užsimaniau tapti balerina. Deja, norams buvo nelemta išsipildyti, dėl širdies problemų teko pamiršti sportus ir baletą. Augau, sukūriau pirmąją šeimą, kurioje gimė dukra. Man buvo atlikta širdies vožtuvų operacija.
Nesusiklosčius pirmąjai santuokai, sukūriau kitą. Antrasis mano vyras – gruzinas. Du sūnūs yra pusiau lietuviukai, pusiau gruziniukai. Na, o kūnas per visus tris nėštumus įgavo savo žymių – strijos, iššokę kapiliarai, nukarusi krūtinė. Pliusas tik tas, kad be jokių pastangų ir dietų svoris grįžo savaime. Galėčiau sakyti, kad reikia pakelti krūtinę, panaikinti strijas, bet aš laiminga, nes turiu tris savo brangiausius vaikus. Tam ir duotas moteriai kūnas – vienoks ar kitoks, kad išnešiotų, pagimdytų, išmaitintų, išaugintų šiuos deimančiukus.
Austėja
Laukėme ilgai, o sulaukę gerų žinių, labai atsargiai jomis džiaugėmės, tarsi garsesnis žodis būtų galėjęs išbaidyti mūsų laimę. Laukimas buvo kupinas virsmo ir judesio – ilgų valandų Londono biure, nenumaldomo noro toliau blaškytis po pasaulį ir galų gale – viso to sukrovimas į dėžes ir kelionė į vieną pusę – namo.
Nenuostabu, kad tokiame ritme ir mažoji nusprendė nelūkuriuoti, tad užklupo mus kiek nepasiruošusius. Taip su vėjeliu saulėtą rugpjūčio vidurdienį į mūsų šeimą atskubėjo Rusnė, mažulytė kruopelė, vos turinti jegų surikti, bet iškart kardinaliai pakeitusi mūsų gyvenimus. Jau dvejus metus esame drauge, buvo laikas, kai laukiau sugrįžimo į save, ir tik visai neseniai supratau, kad nežadu niekur grįžti, gyvenimas juda pirmyn, mažoji auga, o su ja – ir meilė „naujajai“ sau.
Pamenu, kaip ilgai persekiojo kaltės jausmas, kad noriu kažko sau – šiek tiek miego, laiko sportui, reguliarios mitybos, vaistų susirgus. Tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama, dabar tapo tabu – garsiau apie tai prašnekus, gaudavau priminimą „nesiblaškyk, vėliau ateis laikas ir tiems dalykams“.
Laukiau to „vėliau“, kol nemiga pakeitė mane neatpažįstamai, o su ja atėjo ir didžiulis pyktis savo kūnui – na ko gi jis negali pats „susitvarkyti“ ir man kvaršina galvą?! Paguodos kūno pokyčio klausimais išvis negalėjau tikėtis, nes esu liekna, kokie dar pokyčiai, tiesa? O kad kas būtų išklausęs, o kad būčiau anksčiau supratusi, kad mylėti kūdikį reikia ne tik tiesiogiai, bet ir mylint save.
Galų gale, praėjusi (ne)meilės sau kelius, pamažu judu pusiausvyros tarp meilės Rusnei ir sau link, juk tai beveik vienas ir tas pats – mes neatsiejamos!
Arūnė
Nuo gimimo turiu atopinį dermatitą. Jis man labiausiai trukdė ir vis dar kartkartėmis trugdo priimti savo kūną. Vis slėpdavau žiazdas, rūbus nešiojau daugiau dengiančius kūną, megztinių rankoves ištampydavau, nes vis norėdavosi viską paslėpti. Kai laukiausi tiek pirmo, tiek antro vaikelio, – liga paūmėdavo. Bet gyvybės stebuklai mano kūne perkeitė žvilgsnį ir į patį kūną.
Nes mano kūnas toks gyvybingas!
Nes mano kūnas yra lopšys!
Nes mano kūnas juos saugojo!
Nes mano kūnas juos maitino!
Nes mano kūnas toks stiprus!
Nes mano kūnas toks ištvermingas!
Nes mano kūnas toks kantrus!
Nes mano kūnas man padovanojo dovanas dvi!
Nes mano kūnas yra mano!
Šias istorijas perskaityti galite fotografės puslapyje www.juliana.lt
