Kai planetą siaubia gaisrai, karščiai ir potvyniai, gyventi „žaliau“ turėsime visi. O kai kas ekologiško gyvenimo idėjomis gyvena jau ne vieną dešimtmetį.
Kalbamės su Ingrida Lauciuviene – TV laidų vedėja, žurnaliste, o taip pat „Augueko Dūzginėlis“ darželio įkūrėja ir 5 vaikų: Jono (25 metų ), Viltės (22 metų), Pijaus Mikalojaus (9 metų ), Nojaus Pranciškaus (6 metų) ir Jokūbo ( 2,5 metų) mama.
Ingrida, kada „žaliomis“ idėjomis užsikrėtėte jūs su vyru Linu?
Pradžią tikriausiai davė gydytojas Romualdas Šemeta. Auginome sūnų Joną, kuriam dabar 25 metai, laukėmės antrojo vaikelio – dukros Viltės. Besilaukdami su vyru lankėmės gydytojo Šemetos kursus, kuriuose išgirdome daug natūralaus gyvenimo idėjų. Nuo gimdymo iki vaikų mankštinimo, maitinimo krūtimi. Pamažu pradėjo keistis mūsų šeimos požiūris į maistą, į gyvenimo būdą. Tada dar labai daug keliaudavome. Ir stengdavomės važiuoti ne į viešbučius „viskas įskaičiuota“, o važiuodavome savo jėgomis ir ieškodavome apsistoti pas vietinius žmones privačiuose apartamentuose. Vėliau atradome ūkius, vadinamąsias fermas, kurios priima turistus ir leidžia stebėti ūkio kasdienybę.
Daugiausia tokių ūkių matėme Italijoje. Parsiveždavome vis kokių nors idėjų: pavyzdžiui, kad galima moliūgus auginti tiesiog kieme, vazone. Šią vasarą atostogavome Graikijos kaime, kur kieme auga citrinmedžiai ir apelsinmedžiai. Vaikai tiesiog nusiskindavo vaisių ir valgydavo, kaip pas mus obuolius.
Esame keliavę ir „viskas įskaičiuota“, pirmąkart, kai Jonas ir Viltė buvo mažiukai. Paskui kartkartėmis vis grįždavome prie tokio atostogų modelio, bet vis labiau juo nusivildavome. Paskutinį kartą taip atostogavome jau su savo mažaisiais vaikais, ir mane net supurtė nuo išmetamo maisto kiekio. Vyras tą buvo supratęs jau kur kas anksčiau. O vyresniesiems Jonui ir Viltei geriausia auklėjamoji priemonė apie nešvaistymą buvo kelionė į Indiją, kai dar buvo paaugliai. Tos šalies nepriteklius ir žmonių kiekis jiems padarė didžiulį įspūdį.
Tada atsirado supratimas, kad Žemėje yra žmonių, kurie neturi ką valgyti, tad nevalia maisto mesti lauk, švaistyti.
Taigi, kai po pertraukos vėl ryžomės atostogas praleisti „viskas įskaičiuota“, hiperbolizuotai pamačiau tuos kalnus maisto ant stalų, lėkštėse ir pasakiau: ne. Mūsų šeimai su 5 vaikais net finansiškai neapsimoka mokėti už daugybę maisto, nes vaikai nėra labai valgūs. Mums kur kas geriau nusipirkti iš ūkininkų produktų ir pasigaminti maisto tiek, kiek jo iš tiesų reikia. Kadangi valgome paprastus patiekalus iš sezoninių produktų, maisto gaminimas nenuvargina. Mūsų vaikai taip ir valgo: jei vaisius, – tai vaisius, jei daržovė, – tai daržovė, mėgsta atskirą aiškų produktą.
Žinoma, atostogaudami nueiname ir į vietinius restoranėlius, matome, ką valgo vietiniai. Ir vilų šeimininkai paprastai pagamina maisto, susipažįstame su jų virtuve. Šią vasarą Graikijos apartamentų šaldytuve radome visko, ko reikia pradžiai: bulvių, svogūnų, agurkų, sūrio… Mes maistą perkame atsižvelgdami į tai, kas tame regione auginama. Jei šalia yra pienininkystės ūkių, valgome sūrius. Jei šalia sodai, – atsivalgome šviežių vaisių. Maži vaikai pagal tai prisimena šalis. Tarkime, kad Bulgarijoje buvo labai skanūs abrikosai, o Italijoje valgėme pomidorus su mocarela. Tai daro didžiausią įspūdį. O kai „viskas įskaičiuota“, nelabai suvoki, kurioje šalyje esi, – visur tas pats.
Atostogos kaime, o ne milžiniškame viešbutyje labiau patinka ir vaikams. Vaikai dalyvauja kaimo gyvenime, stebi ūkio gyvuliukus, ragauja vaisius, laksto po kiemą. Jie visada ant žemės. Ir kitoms šeimoms su mažais vaikais sakau: visada rinkitės gyventi tokią vietą, kur vaikai galėtų patys išbėgti į kiemą, tada nereikės lakstyti paskui juos ir užiminėti.
Kada pajutote, kad traukia kaimas, kad norėtumėte jame gyventi?
Kelionėse kažkaip savaime rinkdavomės ne didelius miestus, o gamtą, kaimelius. Net lankydami Ženevoje besimokantį vyriausiąjį sūnų apsistojome ne mieste, o šalia esančio kaimo ūkininkų sodyboje su pačių užaugintų produktų restoranėliu. Matyt, jau kelionių kryptis mums rodė, kad labiausiai traukia kaimas. Mes su vyru iš kiekvienos kelionės parsiveždavome daugybę idėjų, ir Linas kartą pasakė: žinai, užteks keliauti, reikia tas idėjas įgyvendinti, nes neužteks gyvenimo visam tam padaryti. Dirbdama televizijos laidoje „Tarp miesto ir kaimo“ turėjau galimybę pamatyti daug gražių Lietuvos ūkių, daug sektinų pavyzdžių. Kai nusprendėme kraustytis iš miesto ir kurtis sodyboje, man norėjosi visko: ir levandų lysvių, ir vaistažolių, ir ekologiškų daržovių…
Juokiuosi: yra tokia nuotrauka, kur vyras kaime dirba, moteris šalia stovi ir plepa. Aš iš tų. Man gražu, nuostabu, kaime mane viskas džiugina. Bet tikriausiai į kaimą mus atvedė vaikai. Su vyru visada ėjome ten, kur veda vaikai. Vaikai mus atvedė ir prie ekologiškesnio maisto.
Mieste trys mūsų mažieji berniukai nuolat zyzdavo. O vienkiemyje baigiasi visi zyzimai. Net ir šią vasarą atostogaujant Graikijoje ne kartą klausė, kada pagaliau grįšim į savo sodybą. Jie nori būti tik čia.
Atsiveža draugų iš miesto, ir jų užiminėti nereikia. Vyras sako, kad jiems jau laikas dirbti, ne tik bėgioti. Jie turi savo pareigų, bandome mokyti praktiškų dalykų. Manau, pandemija parodė, kad žmogus turi grįžti arčiau gamtos, tikro maisto.
Kaip prisijaukinote kaimą, ką jame atradote gražaus?
Norėjome ramybės, todėl įsigijome 7 hektarus žemės ir ėmėme kurtis vienkiemyje. Trejus metus gyvenome be elektros, ją įsivedinėjame tik dabar. Mieste nuomojame mažą butuką, kad būtume viena koja čia, nes mūsų darbai, darželis ir mokykla yra Vilniuje. O vyras pernai sodyboje be elektros išgyveno iki gruodžio mėnesio. Kai jis ten būna su berniukais, tvenkinyje skalbia drabužius. Aš kol kas susikraunu į krepšį ir parsivežu išskalbti skalbyklėje. Žinoma, šiais laikais yra saulės baterijos, generatoriai, galų gale – dujinės viryklėlės, tad išgyventi tikrai įmanoma. Tik kai aš viena lieku sodyboje, skambinu vyrui klausti, kaip išsivirti kavos (juokiasi).
O vaikai kartais ir laužą susikuria, pasikepa ko nors valgyti. Be elektros sunkiausia vasarą, nes nėra šaldytuvo, tad turi gerai apgalvoti, kokius produktus pirkti. Didžiuliai maisto užpirkimai prekybos centruose jau praeitis. Mes taip nebegalime, nes žinome, kad suges. Linas su berniukais maitinasi paprastai – kruopų košės, agurkas ar pomidoras iš lysvės, ir gerai. Sunkiausia prisitaikyti man pačiai, nes būdavau įpratusi parduotuvėje maistą pirkti negalvodama.
Dabar darželio vaikų edukacijai turime gaidį ir keletą vištelių. Mūsų šeimai kiaušinių reikėtų daugiau, manau, kai įsivesime į visą sodybą elektrą, galėsime padidinti vištų pulką.
Aš svajoju ir apie avis. Juk baigiau ūkininkų kursus, tad galėsiu įgyvendinti idėją auginti senąsias augalų ir gyvūnų veisles. Norėčiau tokių avių ir žąsų, kokias augindavo senovės kaimuose. Mišką ir mums priklausančias pievas irgi norime palikti natūralius, kad vaikai matytų biopievas, o ne sukultūrintus plotus.
Ar sunku auginti vaikus be įprastų patogumų?
Aš iš pradžių vyrui sakiau: su mažais vaikais vienkiemyje gyventi negalėsiu. Bet kadangi vienam iš tų „mažų vaikų“ dabar jau greitai 10 metų, kitam 6-eri, tik pačiam mažiausiam 2,5, supratau, kad kaime juos auginti kur kas paprasčiau. Čia greičiau įvyksta atsiskyrimas nuo tėvų, jie greičiau tampa savarankiški. Kaime neapribojama vaikų laisvė – nėra judrių pavojingų gatvių ar kaimynų, dėl kurių jie negalėtų patriukšmauti. O per pandemiją kaimas vaikus išgelbėjo nuo begalinio lindėjimo ekranuose. Nors ir patinka pažaisti kompiuterinius žaidimus, vis dėlto dviratis ar kamuolys nugali.
Mes „Augueko Dūzginėlis“ darželyje turime visokių vaikų – ir hiperaktyvių, ir turinčių autizmo spektro sutrikimų. Mieste su tokiu vaiku išbūti yra tikras iššūkis, o kaime viskas taip paprasta… Arba kitas pavyzdys – darželyje buvo vaikas, kuris beveik nieko nevalgė. O sodyba ėmė ir išgydė tą nevalgumą. Kiti tėvai nuogąstavo, kaip vaikas vaikščios kaime basas, juk gali sušalti, įsidurti? Mūsų laikais žmonės beveik niekada nebevaikšto basi. Reikėjo ir man keisti požiūrį į daugelį dalykų.
Prieš 22 metus įkūrėte ekologinės pakraipos vaikų darželį. Buvote vieni pirmųjų šios idėjos propaguotojų?
Tada „Dūzginėlį“ mes vadinome natūraliu gamtos darželiu. Ta gamtos pakraipa liko iki šiol. Svarbu išmokyti vaikus tausosi, o ne vartoti, išmokyti būti gamtoje jos nenuniokojant. Kai gydytojas Romualdas Šemeta mus nukreipė natūralumo kryptimi, nežinojome, kur nueisime. Viskas įvyko tarsi savaime. Mums ta kryptis pasiteisino – vyresnieji Jonas ir Viltė užaugo natūraliai maitinami, nuo pat gimimo mankštinami, ir yra sveiki, gražūs, šiuo metu abu dirba Lietuvos operos ir baleto teatre, yra baleto šokėjai. Trys mažieji berniukai irgi beveik neserga, žiemą porą dienų pakosėja, ir organizmas pats susitvarko su virusais.
Mes kūrėme tokį darželio, kokio norėtume savo vaikams.
Pasirodė, kad kažkam tai irgi priimtina, atsirado bendraminčių būrys. Į darželį kartais ateina šeimos, tik girdėjusios apie sveiką gyvenimo būdą, nors patys to dar nedaro, bet paskui, vaikui baigiant darželį, dėkoja, kad šeimoje įvyko daug gerų permainų.
Darželyje eksperimentuojame – buvo laikotarpis, kai patys nevalgėme mėsos ir darželio valgiaraštyje siūlėme tik vegetariškus patiekalus. Paskui pamatėme, kad yra poreikis ir mėsiškiems valgiams, kai kurios šeimos valgo mėsą. Mes patys irgi retkarčiais valgome, ypač žiemą, kai šalta ir norisi sotesnio maisto. Tik svarbu rinktis kokybišką, užaugintą ūkininkų.
Vienu metu ėjau į kulinarijos kursus, mokiausi gaminti sudėtingus patiekalus, kartu su darželio virėjomis visa tai išbandėme ir grįžome prie labai aiškių patiekalų ir kuo paprastesnio maisto.
Papasakokite apie jūsų šeimos pirkinius.
Nemeluosiu, buvo etapas, kai kelionių metu kokią dieną skirdavome parduotuvėms. Dabar man jau keista, kad taip darydavome, aš pavargstu, nebenoriu. Kai labai reikia kokio pirkinio, taupydami laiką perkame internetu. Linas juokauja: jei ištekėjai už vyro, kuris moka pataisyti daiktą, tai žinok, naujo daikto neturėsi niekada. Seniau kovodavau su jo taupumu, skubėdavau išnešti šiukšles su sulūžusiu daiktu, kad jis nepamatytų ir nesutaisytų. Man atrodydavo, kam taisyti, nusiperki naują ir nesuki galvos. Linas taiso sulūžusius daiktus ne tik namuose, bet ir darželyje. Kol neturėjome sodybos ir buvo daugiau laiko, Linas vesdavo meistravimo pamokėles darželio vaikams.
Taigi mūsų šeimoje Linas eina pirmas, o aš truputį paskui jį. Bet dėl vaikiškų daiktų ar drabužėlių jau esu pažengusi: beveik nieko neperku, nes keičiamės su draugais. Mažyliui nepirkome nei vežimėlio, nei žaislų, visko liko nuo vyresnių broliukų arba atidavė bičiuliai. Reikėjo laiko suprasti, kad daiktai, kurie tau nebereikalingi, pravers kitam. Vienu metu namuose būdavo daug dėžių, į kurias rūšiuodavau, ką kam atiduosiu. Po to rūšiavimo pavargau ir nebekyla rankos pirkti naujų daiktų, nes žinau, kad man vėl reikės rūšiuoti. Ir vaikai supranta, kad daug ko jiems nebereikia.
Jei tikrai užsimanau kokio naujo gražaus rūbo, važiuoju pas pažįstamą siuvėją, kuri parenka man audinį ir pasiuva kažką originalaus. Turiu suaugusią dukrą, su kuria kartais pasikeičiame drabužiais.
O vyriausiasis sūnus savo rūbus atiduoda tėčiui – sūnus jaunas, jam norisi gražių drabužių, tad mūsų tėtis visada madingas (juokiasi). Taip daiktai keliauja ratu, taupydami pinigus, kuriuos galime išleisti kažkam kitam, ir laiką. Juk kai supranti, kiek jėgų ir išteklių reikia sukurti kiekvienam daiktui, pradedi žiūrėti į tai kitaip. Kad ir mano pačios užaugintų levandų hidrolatas – vyras sako, kad pagal įdėtą darbą ir sugaištą laiką jo kaina turėtų būti auksinė. Bet rankomis sukurtą daiktą tu brangini labiau.
Ginta Liaugminienė, Irinos Bedulskos nuotraukos
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 spalio 18 dieną.
„Mamos žurnalas“
