Keturių vaikų tėtį, režisierių ir lektorių Olegą Kovrikovą neseniai nustebino dukrytės žodžiai – ji pasakė, kad ta diena, kai tėtis nupirko vištų, ančių ir gaidį, buvo pati laimingiausia jos gyvenime.
O kas daro laimingais mus, suaugusiuosius? Kokiu keliu pasirenkame eiti? Apie „žalią“ kryptį pasakoja pats Olegas.
Adrenalino reikėjo vis daugiau
Olegas sako, kad prieš kokį dešimtmetį jis gyveno visai kitaip negu dabar. Jis buvo žmogus, kuris generuoja pinigus ir perka pramogas. Visi įspūdžiai buvo gaunami iš išorės – Olegas jachta perplaukė Atlantą, Harley motociklu įveikė 11 000 kilometrų Amerikos „66“ keliu, skraidė parasparniais, užsiiminėjo jėgos aitvarų sportu. Nuolat reikėjo ekstremalių veiklų, kad įrodytų sau, jog gali, jog yra gyvas. Ir atrodydavo – jei tai padarys, bus laimingas. Jei kažką nusipirks, jaus pilnatvę. Bet laimė nusipirkus norimą daiktą trunka porą valandų, ir vėl jautiesi tuščias. Vėl reikia išsikelti sau naują tikslą ir jo siekti, uždirbinėti pinigus. Kaina ir rezultatas neatitinka vienas kito – įdedi daug energijos uždirbti pinigus, kad pusdienį pajustum pasitenkinimą? Be to, visur švaistant energiją, jautrumas bunka, o dirgiklių reikia vis labiau. Reikia brangesnės mašinos, didesnio buto…
„Supratau, kad turiu kažką padaryti kitaip, kad pažadinčiau savo jautrumą, kad nebenorėčiau blaškytis po pasaulį. Mačiau pavyzdžių, kaip žmonės sąmoningai eina į asketizmą, į išorės įspūdžių nutraukimą. Vieni užsidaro tyloje, kiti tamsoje, kad pažadintų gyvastį, kad jaustų pilnatvę vien nuo to, kad gali kvėpuoti, matyti. Budistai tuo tikslu daro kokį nors rutinišką, monotonišką darbą. Nusprendžiau ir aš imtis kokio nors paprasto fizinio darbo. Tuo metu gyvenome bute, bet turėjome močiutės paliktą sodą. Kodėl jame savo rankomis nepastačius namo? Mano tikslas nebuvo įsikelti gyventi, tikslas – pats statymo procesas, kad įsižeminčiau, nurimčiau. Kad pasiekčiau tokią vidinę būseną, kai visko pakanka, ką turi,“ – pasakoja Olegas.
Prieš imantis šio sumanymo, buvo ir baimės – o jei apribojus išorės dirgiklius dings ir norai, svajonės? Jei apims apatija ir pasyvumas? Bet viskas pasirodė priešingai. Gyvenimas viską duoda laiku – medžiagas, žmones, sprendimus, atrodo, kad ne pats žmogus formuoja gyvenimo tikslus, o jis tik eina, kur gyvenimas jį veda. Olegas sako, jog net lakiausioje vaizduotėje nebūtų galėjęs numatyti, kokių įvykių, pasiūlymų sulauks.
Pastatyti namą – kaip nubėgti maratoną
Olegas turėjo primityvaus namo statybos patirties iš kelionių po džiungles. Ten jam kartą teko būti sąmoningumo stovykloje, bendrauti su vietiniais šamanais, statytis sau būstą. Tad ir namą prie Vilniaus jis nutarė statyti iš paprastų žaliavų – molio ir šiaudų. Sau įvardijo, kad daro eksperimentą, be jokių banko paskolų stato namą, o jei tas namas bus tinkamas gyventi ir šeimai, – tuo geriau. Bet jei nepastatys, irgi neliūdės, priims tai kaip patirtį. Namą pradėjo statyti iš kasdienių pinigų, nes investicijos buvo nedidelės, pavyzdžiui, molio mašiną pirkdavo už 100 eurų. Olegas viename festivalyje buvo matęs, kaip molinių namų meistras per 3 dienas pastatė 18 kvadratinių metrų pirtelę, kurios savikaina buvo 500 eurų. Pastatyti molio statinį ne taip sunku, kaip perlipti per savo socialinį statusą, ar nebus gėda parodyti žmonėms, juk yra standartai, koks turi būti naujas kotedžas ar namas. Žmonėms vis dėlto labai sunku paleisti kontroliuoti savo gyvenimą.
„Daug žmonių užstringa bandydami tapti statybų ekspertais, stato bijodami padaryti klaidų. Aš ėjau paprastesniu keliu, nesiekdamas perfekcionizmo. Radau gerą molio namų meistrą, kuris tapo mano mokytoju. Jo filosofija buvo paprastumas. Brangiai namą gali pastatyti, bet paskui tas namas ir neš kančios energiją. Buvau pasiruošęs vos ne jurtą pastatyti, bet kad būtų lengva gyventi. Turėjau patirties su maratono bėgimu, tad ir pradėjęs statyti namą nusiteikiau, kad tai bus ilgas maratonas. Jame labai svarbu negalvoti apie finišo liniją. Lygiai per metus nubėgau tą statybinį maratoną – pastačiau namą. Tai buvo net ne maratonas, o ultramaratonas – apie statybas galvodavau vakarais ir naktimis, gyvenau tuo. Būdavo kartais net sunku save priversti su šeima nuvažiuoti prie jūros, taip mane įtraukė tos statybos,“ – pasakoja Olegas.
Praėjus keleriems metams po molinio namo statybų, Olegas nusipirko dar daugiau žemės ir joje pastatė jurtą. „Pavyzdžiui, šią naktį miegojau su vaikais jurtoje, gyvenimas dar labiau supaprastėjo. Vakar virš galvų praskrido pelėda. Tas laukinis gyvenimas žadina tavyje gyvybę. Kūnas, priešingai, jis nori komforto, turėti mygtukų, kuriuos paspaudus galėtum reguliuoti temperatūrą, apšvietimą, atsisėsti ant pufo ar minkštos sofos. Bet tada gyvybinė energija užmiega, ateina greita senatvė. Supratau gyvybės principą, kad jis yra maloniame diskomforte. Kaip gera gulėti jurtoje ir jausti – tau šalta, pasikuri ugnį, sušildai. Ir pabūni su ugnimi, tada eini miegoti. Tie gyvi ritualai, tie rūpesčiai turi tiesioginį ryšį su gamtos ciklais, atrodo, oda jauti visus tuos virsmus,“ – pasakoja pašnekovas.
Jo manymu, komfortas lėtai siurbia mūsų gyvybinę energiją. Jei sąmoningai nežadinsime savęs dirbdami fizinio darbo, maudydamiesi šaltame vandenyje, tada svajonės netenka ugnelės, kūnas ir dvasia sensta, kaip sakoma, kraujas tirštėja. O kai visą dieną pjūklu ruoši malkas, kad išgyventum, atsiranda pamatinis pasitikėjimas savimi, kad gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Ar turėsi darbą, ar neturėsi, vis tiek nepražūsi. Randi balansą, kad užtenka pajamų, kad nebūtina užstatyti bankui savo gyvenimo. Pirkdami daiktus, iš tiesų perkame svetimą kūrybą, kuri mūsų taip stipriai neveikia kaip sava. Kai pats statai namą, pažįsti ir myli kiekvieną kampelį. O namų kūrimo procesas gali būti be pabaigos, norisi savo rankomis padaryti stalą, įdomesnį apšvietimą ir t.t.
Moliniame name gimė dar 3 vaikai
Režisierius ir lektorius Olegas augina 4 vaikus, iš kurių 3 jauniausi gimė moliniame name. Vyriausiajai Amelijai dabar 12 metų, Emiliui 8, Ulai 4 ir Dovydui 3. Namas turi 2 aukštus, antrame aukšte iš pradžių buvo lovos, paskui prireikė atskirų erdvių vaikams. Šeima diskutavo, ar iš tiesų kiekvienam vaikui reikia asmeninės erdvės? „Aš laikiausi nuomonės, kad ją galima sukurti užuolaidomis, bet kai vaikų daug, jaučiu, kad jie nori pailsėti vieni nuo kitų. Pastačiau kitų erdvių – kieme namuką, ant medžio žaidimų namą, o dabar vasarą gyvename jurtoje. Kai gyveni vienoje erdvėje, tarpusavio santykiai pasikeičia į glaudesnį bendravimą. Išmoksti gerbti kito ribas. Prieš metus kemperiu keliavome su visa šeima. Nuvažiavome 10 000 kilometrų į Ispaniją, tai buvo nuostabiausias laikas, nes uždaroje erdvėje labai suartėji. Vis svarstau, ar atskiros erdvės namuose nenutolina žmonių? O jei dar kiekvienas su telefonu ir kompiuteriu, – tada apskritai kyla pavojus susvetimėti,“ – sako Olegas.
Mokykla tėčio rankomis
Olegui kilo idėja dukros mokyklos bendruomenei pasiūlyti statyti molinę mokyklą, orientuotą į vaiką. Bet ne visi tėvai su tuo sutiko. O paskui atsirado kita bendruomenė, kuriai patiko gyvo namo koncepcija ir ji pakvietė Olegą statyti mokyklą.
„Prasidėjo karantinas, kuris buvo palankus tokios idėjos įgyvendinimui. Sumažėjo išorinės veiklos, pramogų, pagundų, todėl su bendraminčiais galėjome šimtu procentų atsidėti mokyklos statyboms. Mes per metus pastatėme darželį, kurį galės lankyti apie 60–70 vaikų ( šiuo metu lanko apie 30), o paskui mokyklą, skirtą maždaug 100 vaikų. Statėme ne pagal kokias nors metodologijas, o intuityviai, kaip jautė širdis. Kartais nueidavome miegoti nežinodami sprendimo, o ryte atsikėlus viskas būdavo aišku. Neplanuotai prie mokyklos atsirado skulptūrų, lauko virtuvė su picų kepimo krosnimi, dabar kuriamas didelis sakralinių akmenų labirintas.
Kiekviena sritis: emocijos, protas, kūnas, dvasia mokykloje turi savo teritorijas. Standartinė mokykla daugiau akcentuoja proto ir kūno lavinimą, o mūsų mokykloje svarbi ir dvasinė sritis. Čia vyksta arbatos gėrimo ceremonijos, kurių metu kalbamės apie savo jausmus, kūrybiškumą, nestandartinius sprendimus. Molinėje mokykloje nemažiau už žinių kiekį svarbu tai, kad vaikas jaustųsi laimingas. Norėčiau, kad tokia laisvė, kokią mes turėjome statydami mokyklą, būtų ir vaikų edukacijoje. Svajoju mokykloje įrengti dirbtuves keramikai, kalvę, duonkepę duonai kepti ar virtuvėlę girai gaminti. Visi tie projektai žadina vaikų kūrybiškumą. Kai viskas gyvenime taip kinta, mes net nežinome, ko pasaulis iš mūsų vaikų pareikalaus ateityje,“ – sako Olegas.
Tėtis – irgi mokytojas
Keturių vaikų tėtis – aktyvus molinės mokyklos bendruomenės narys. Jis veda kai kuriuos užsiėmimus. „Trečiadieniais darželyje rengiu terapines garso sesijas, nuo trejų metų vaikai jau turi absoliučią klausą. Bet svarbu vaikui leisti pačiam klysti ir atrasti, neįsprausti jo į rėmus, kas yra teisinga, o kas klaidinga. Pavyzdžiui, dukros mokykloje atsirado kanklių pamoka – Amelija taip džiaugėsi, kai pradėjo mokytis jomis groti. Pirmą kartą jai pavyko, o antrą kartą padarė kažkokią klaidą, matyt, iš mokytojos gavo pastabą, susitraumavo ir visą savaitę nebenorėjo imti kanklių į rankas. Čia pamoka mums, suaugusiesiems, – nenurodinėti, kaip „turi būti“, kaip yra teisinga. Kai mokome pagal standartus, vaikų kūrybinė energija, kuri labai jautri, užsispaudžia. Tie vaikai, kurie reiškia iniciatyvą ir nebijo padaryti klaidos ar neteisingo rezultato, nueina kur kas toliau. Pasaulyje nėra teisingo rezultato – gyvenime vyksta improvizacijos, kaip muzikoje. Būdamas su vaikais, bandau atsisakyti savo lūkesčių, mano tikslas – būti atsipalaidavusiu tėčiu, kuris nori mėgautis gyvenimu, o ne atlikinėti tėčio pareigas,“ – pasakoja jis.
Jam smagu matyti, kaip trimetis ar keturmetė patys nueina į vištidę ir pusryčiams parsineša po kiaušinį. Ir net patys išsikepa iš jų omletą! Arba kaip paskui vaikus tarsi paskui mamą po kiemą sekioja būrelis ančiukų. Tai gyvenimas, kokio vaikystėje neturėjo pats Olegas, ir koks šiuo metu jį labiausiai žavi. „Turiu 4 vaikus. Ir tam tikru momentu ateina pajautimas, kad gyvenu ne sau, nes kol vaikų nėra, tai iššūkiai, tikslai keliami tik sau. O kai tampi tėčiu, nebelieka laiko galvoti
apie savo tikslus, viskas vaikams, ir tada pajauti naują kokybę. Ir džiaugsmą – kas yra gyventi dėl vaikų? Tai ne kaupti pinigus. Viską, ką aš galiu perduoti vaikams, tai pavyzdys,“ – sako Olegas Kovrikovas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 rugsėjo 22 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
