Aurelija, kuri gali pasiklysti „Akropolyje“, bet miške – niekada

Šita krautuvėlė nereklamuojama, apie ją išgirdę keliautojai dar turi paklausinėti, kuri čia kaimo troba prekiauja namine duona, medumi, uogienėmis ir kitomis gėrybėmis. O feisbuke juos rasite įrašę „Asmeninė žinutė“. AŽ –asmeninė žinutė kiekvienam, nes padaryta, supakuota, tušinuku užrašyta etiketė pačios Aurelijos Balžekaitės rankomis. Kartais, tiesa, jau ir mažomis dukryčių rankelėmis. Prieš mėnesį žmonių lūpomis atskrido pavadinimas „Spintos krautuvėlė“, žinia vis dėlto keliauja.

AŽ – ne tik asmeninė žinutė. Tai ir Aurelijos, ir jos vyro Žilvino inicialai. Tai jų gyvenimas kaime, nes būtent tokį sprendimą prieš 3 metus priėmė jauna šeima, iš Vilniaus su vaikais atsikrausčiusi į Ukmergės rajoną gyventi lėčiau.

Gali pasiklysti „Akropolyje“, bet ne miške

Aurelijos vyras juokauja, kad žmona gali pasiklysti didelėje parduotuvėje, kokiame „Akropolyje“, bet miške niekada. Tikriausiai taip yra todėl, kad vaikystėje Aurelija augo tarp dviejų kaimų netoli Prienų, Nemuno regioniniame parke. Dar vaikas būdama ji valandomis dingdavo miške ir nė karto neišsigando ar nepasiklydo, visada suveikdavo kažkokia vidinė navigacija. (Tikros navigacijos mobiliajame telefone tuo metu dar ir nebuvo.) Galbūt orientavimąsi miške mergaitė buvo paveldėjusi iš savo dėdės girininko. Studijuoti išvažiavo į Vilnių ir čia visiškai pasinėrė į miesto gyvenimą. Sako, kad jos būdavo pilna visur – renginiuose, įvairiausiuose kursuose, paskaitose. Paskui susipažino su būsimuoju vyru, susituokė ir gyvenimą toliau kūrė sostinėje. Vaikeliai į šeimą neskubėjo ateiti, tad abu buvo susitelkę į karjeras. Dvi specialybes – administravimą ir ekologiją – baigusi Aurelija dirbo logistikos, paskui farmacijos firmose. Darbas buvo atsakingas, daug įtampos, galų gale viena darbovietė bankrutavo, atleido visus darbuotojus.

Būtent tuo metu Aurelija ir nutarė padaryti pertrauką, susivokti, ko ji nori iš gyvenimo. Apsisprendė keliems mėnesiams vykti į „Gyvenimo meno“ ašramą Vokietijoje. O nuvykusi ėmė jausti keistus ženklus, kol galų gale įsitikino, kad tikrai neprisigalvoja, o yra nėščia. Teko grįžti po mėnesio. Tiek metų lauktas stebuklas įvyko!

Trijų dukrų mama

Dabar Aurelijos ir Žilvino šeimoje jau auga trys dukrytės, visų vardai susiję su gamta. Vyriausioji Smiltė – greit septynerių. Sako, ji gimė smulkutė, mažytė, tad gimdymo namuose vadino dukrytę Širdele. Seselė neišgirdusi ėmė vadinti Smiltele, Smiltelė ir liko. Tas vardas patiko abiems su vyru, juo labiau kad tikrai tiko mažytei naujagimei.

Antroji dukra, kuriai dabar ketveri, gimė namuose, vandenyje. Po gimimo abiems su vyru vienu metu atėjo du vardai – arba Upė, arba Ūla. Ūla, tiesą sakant, taip pat Dzūkijos upės pavadinimas. Dukrytė atplaukė pas mamą į šį pasaulį vandeniu. Aurelija sako, jog antrasis gimdymas buvo kažkoks gydantis, nuostabus.

O trečiajai dukrytei Bardai dabar pusantrų. Barda – keltų kilmės vardas, keltų kultūroje bardais vadinami žyniai. Laukdamasi dukrytės, Aurelija perskaitė gražią keltišką legendą, kaip vykstant kovoms bardai išplukdė naujagimę mergaitę upe, ir ji apsigyveno tarp žmonių, keliavo ir dainomis skleidė šviesias, visa gydančias mintis. Barda irgi gimusi namuose.

Aurelija sako, jei ne vaikai, jie su vyru tikriausiai nebūtų palikę miesto. Tačiau susilaukus vaikų miestas pasidarė tarsi nepatogūs batai, kurie trina. O „trynė“ beveik viskas – nuo uždaro gyvenimo bute, daugiabučio kiemo smėlio dėžės iki darželio, kuriame reikia palikti verkiantį vaiką.

„Smiltę į darželį išvedžiau 1 metų ir 9 mėnesių. Atrodė, ką dabar veikti su 4 laisvom valandom, to laiko tiek daug! Bet po mėnesio pradėjau lauktis antrosios dukrytės. Atrodė, pats likimas sugalvojo, ką man veikti. Gimus antrajai, „veikti“ tikrai buvo ką. Aš pradėdavau su siaubu galvoti, kaip reikės dvi aprengti, gainiotis po žaidimų aikštelę, nuolat visur skubėti, ir nebenorėdavau ryte net lipti iš lovos. Kartais iš lauko su abiem vaikais grįždavau šlapia nuo prakaito. O dar prasidėjo ligos. Mažoji sirgo ir sirgo, gyvenome tarsi kokiame siaubo filme. Po to, kai ji 9 mėnesių pateko į ligoninę, aš pajutau, kad daugiau taip ir nebegaliu, ir nebenoriu. Pameditavau ir supratau, kad mieste augindama vaikus jaučiuosi nelaiminga, noriu gamtos, ramybės, lauko,“ – pasakoja moteris. Sako, jog geriausias būdas sužinoti, ar esi laimingas, yra rytinis kėlimasis. Jeigu tu ryte nori kuo greičiau atsikelti ir pradėti dieną, vadinasi, esi laimingas. Tokia ji jaučiasi dabar, apsigyvenusi Ukmergės rajone, Kartėnų kaime.

Parepetuotas kaimo gyvenimas

Miestietis Žilvinas neprieštaravo žmonos sumanymui, tačiau kuriam laikui dar liko dirbti Vilniuje, o pas šeimą į išsinuomotą sodybą atvažiuodavo savaitgaliais.

„Mes repetavome naują gyvenimą – buvo planas išsinuomoti kaimo namą ir suprasti, ar tai mums tinka. Mes iš pradžių nuomojomės butą Ukmergėje ir ieškojomės namo netoliese. Mergaitės pradėjo lankyti Ukmergės lauko darželį. Ir koks sutapimas – auklėtoja kaip tik žinojo vieną sodybą, kur senieji šeimininkai išsikrausto gyventi pas vaikus, o namą nuomoja. Jis už 11 kilometrų nuo Ukmergės, prie miško. Atsikėliau ten rudenį, viskas gana apleista, pats nejaukiausias metų laikas – medžiai jau nuogi, šalta, lyja. Jau laukiausi trečiojo vaikelio. Visą savaitę aš su vaikais viena, atsikeliu ryte – šalta, reikia kurti krosnį. Tada suruošti vaikus ir vežti į lauko darželį, labiau tinkamas žodis „dardėti“ 30 km kaimo keliukais. Kartais darželyje likdavau kartu. O paskui su vaikais grįžtame namo – vėl namai šalti, vėl ugnies kūrimas nuo pradžių. Atsimenu, savaitgalį visą ūkį perduodavau vyrui ir tiesiog krisdavau ilsėtis. Būdavo, pasiilgstu to savo 50 kvadratinių metrų buto Vilniuje, skalbyklės, patogumų, šilumos. Ateidavo minčių, kad dabar gyvenu kaip pelenė, ar tikrai tokio gyvenimo norėjau? Tiesa, vieniša nesijaučiau, išmokau prašyti pagalbos, tikrai senovėje artimesnio žmogaus už kaimyną nerasi, tai supratau savo kailiu ir esu be galo dėkinga. Deja, mieste net už sienos kaimynų nepažįstame, kažkada bandžiau kepti pyragus, keistai atrodžiau su gražiu noru susipažinti. O tikras lūžis įvyko gimus trečiajai dukrytei,“ – sako Aurelija.

Pačiu geriausiu sprendimu ji laiko vyro tėvystės atostogas. Kai vėl visa šeima pradėjo gyventi kartu, atsiskleidė kaimo gyvenimo privalumai. Trečią vaiką auginti lengviausia. Čia pat kiemas, grynas oras, maudynės ištisus metus nuosavame tvenkinyje, vaikščiojimas basomis. O ir vyresniosios mergaitės kaime nuolat kažkuo užsiėmusios. Šeima augina gyvulių, turi daržą, sodą, čia pilna veiklos.

Maudynės su bebrais

Aurelija juokauja, kad nors bebrai žmonių nevalgo, pirmus kartus gana atsargiai brido į kūdrą, buvo nejauku. O paskui maudynės tapo kasdieniu ritualu. Kartais ryte labai nesinori, atrodo, taip šalta, bet užtenka panirti į eketę – ir kūnas prisipildo energijos. Šeima turi seną dūminę pirtį. Žilvinas praėjo pirtininko mokslus, ir dabar kiekvieną sekmadienį yra tradicija išsikūrenti pirtį, vaikus nuvežti pas senelius arba senelius pasikviesti pas save ir keletą valandų skirti maudynėms.

O mergaitėms labai patinka stebėti ūkio gyvuliukus, rūpinasi dviem katėmis ir iš prieglaudos pasiimtu šuniuku. Draugų šeima augino senos lietuviškos veislės avių, bet nutarė tos veiklos daugiau nebetęsti. Auginti avis buvo sena Aurelijos svajonė, taip avys atkeliavo į jų ūkį. Avys iš pradžių  buvo kaip  laukinės, jos bijodavo net savo šešėlio, bėgdavo papūtus stipresniam vėjui nežinia kur. O dabar valgo iš vaikų rankų. „Mergaitės jas kalbina, prisijaukino, tad reikia jau net trepsėti kojomis, norint nuvyti. Tiesa, romantizuoti avių auginimo nereikia, – juokiasi Aurelija. – Tos gyvos žoliapjovės nugraužia viską, kas tik auga kieme, net spygliuotas rožes.

Atrodo, turiu dėkoti už kiekvieną savo dabartinio gyvenimo dieną. Jei nebūtų buvę to miesto etapo su vaikais, nesuprasčiau, kaip dabar yra gerai. Dabar tas laikas, kai atrodo esu apipilta gyvenimo dovanomis,“ – sako ji.

Išsipildžiusi namų vizija

Kažkada Aurelija vizualizavo savo svajonę – norėtų turėti gražų namą kaime, užsiveisti gervuogyną, pasisodinti gėlių. Ir tarsi gyvenimo dovana atsirado sodyba už 3 kilometrų, kuri pasirodė parduodama. Pamačiusi tą sodybą, Aurelija net pašiurpo – viskas kaip iš jos nusipiešto svajonių paveikslėlio, net gervuogynas jau užveistas. Tą sodybą buvo gražiai įsirengę miestiečiai – kaip antrus namus, bet paskui nutarė parduoti. Taigi repeticijos bus baigtos, prasidės premjera jau nuosavuose namuose.

Kaimo kūryba

„Man nuo vaikystės norėjosi, kad žmonės sugrįžtų prie amatų, juk senovėje jie viską mokėjo: ir duonos išsikepti, ir drabužį pasisiūti. Parduotuvių ir prekybos centrų tada nebuvo. Vienąkart einu ir galvoju, jei mano kaime visi išsineštų, kas ką turi parduoti, mainytis! Aš važiuočiau iš Ukmergės ir prie kiekvienų namų sustojusi apsipirkčiau. Aš pati daug ką gaminu. Gamta duoda medžiagų, tik mokėk pasiimti. Tarkime, garšva. Koks puikus ryto kokteilis su avietėmis. O jei garšvą sudžiovini, miltelius gali berti į košes, troškinius, ant duonos su sviestu, natūralus naminių ledų dažiklis. Aš neturiu laiko gaminti sudėtingų patiekalų, man patinka koncentruotas maistas. Vaikams saldainių padarau iš džiovintų obuolių, medaus, uogų. Vilniuje norėjau būti tobula mama, buvau vegetarė, daigindavau sėklas, kad vaikai gautų vertingo maisto. Bet visa tai darydama jausdavausi tokia pavargusi. Dabar nebesu tobula mama, galiu ir nesveiko maisto duoti paragauti, paskui sveiko. Nenoriu, kad vaikai nuėję pas kaimynus pultų ragauti saldainių. Tegul ragauja namie. Kraštutinumai nėra gerai. Jei vaikas pradeda rėkti, kad nori kažkokių dalykų, vadinasi, tai signalas patiems tėvams, kad vaikas jau per stipriai suveržtas. Vengiu fanatizmo, noriu, kad visur būtų sveikas protas, tikrai nesiruošiu atsisakyti skalbimo mašinos ir skalbti upėje. Dušo irgi neatsisakysiu, nesvarbu, kad įlendu į eketę. Reikia suprasti, kur gyvename ir kokiais laikais. Bet tam tikrus dalykus mes galime susikurti patys. Ne visiems duota rankdarbius daryti, bet gal kitas žmogus gražiai dainuoja?“ – sako Aurelija.

Krautuvėlė – savitarna

Atsikrausčius į kaimą, visokių gėrybių buvo tiek daug, kad ji ėmė virti uogienes ir dovanoti draugams. O vaistažolių pridžiovino tokius kiekius, kad dauguma jų paskui nukeliavo į kompostą. Vyras užsimindavo apie nuosavą restoranėlį, o Aurelija svajojo apie namudinę krautuvėlę, tokį kioskelį, be svetimų žvilgsnių ir pareigos kažką pirkti iš mandagumo. Savitarnos mintis – girdėti save, savo poreikius, duoti laiko sau skaityti, paliesti, akimis pasigrožėti, būti savo sprendimų šeimininku. Kai papasakojo apie savo viziją tėvams, visi pasijuokė, bet žodžiai buvo išgirsti. Aurelijos tėtis per žiemą savo dirbtuvėse meistravo lentynas prekėms. Prieš pat gimtadienį atvežė – jas liko tik nudažyti ir pradėti prekybą. Aurelija net sutriko – ką tik gimusi trečia dukrytė, jokių atsargų prekybai tais metais neprikaupta. Vyras padrąsino: juk moka kepti skanią duoną, turi savo uogienių, medaus, vaistažolių. Jis pats pridarė pirties vantų. Draugės dar atnešė naminių muilų, džiovintų uogų pastilių. Prasidėjo veikla. Aurelija sako, jog prekyba savo rankų darbo prekėmis yra tarsi energetiniai mainai. Kai savo gaminius tiesiog dovanodavo, nesuprasdavo, ar jie žmonėms patinka, ar reikalingi. O kai pirkėjai „Spintos krautuvėlę“ patys susiranda, nuostabus jausmas.

Aurelija sako, jog dabar nesulaukia ryto, kada vėl prasidės nauja diena, nauja kūryba. Rutina jai nepatinka. Vieną daiktų rūšį ji gali gaminti savaitę, o paskui norisi imtis visai ko kito. Jau svajoja, kaip atsiradus daugiau laiko sugrįš prie žaisliukų kūrimo – tas užsiėmimas kažkada labai patiko. Keramika – dar vienas džiaugsmas ir svajonė įsigyti nuosavą degimo krosnį.

Sako, jog jos mintyse nėra sukurti didelio verslo. Masinė gamyba jos niekada nežavėjo. Žavi tai, kas sušildyta rankų darbo, pagaminta neskubant ir su meile. Tokia jos asmeninė žinutė visiems, ieškantiems pilnatvės.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2021 gruodžio 30 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“