Lietuvoje vienas žmogus per metus išmeta maždaug 500 kg atliekų – tiek, kiek vidutiniškai sveria dramblys arba baltasis ryklys. Dauguma išmetamų atliekų galima rūšiuoti, perdirbti ir vėl panaudoti, todėl labai svarbu apie tai su vaikais kalbėti nuo mažens ir mokyti juos tausoti aplinką.
„Labai svarbu, kad užaugintume naująją kartą su išugdyta rūšiavimo kultūra, supratimu, kam to reikia ir dėl ko tai darome. Svarbu išmokyti vaikus ne tik rūšiuoti, bet ir suvokti, kokia yra viso to svarba aplinkai, kurioje gyvename, žaidžiame, kuriame, augame. Mokyti rūšiuoti galima pradėti jau ikimokyklinėse amžiaus grupėse, kai mažieji aktyviai domisi pasauliu, kyla klausimai „kodėl“, kai jų vaizduotė labai laki, o protas imlus“, – sako atliekų tvarkymo bendrovės „Ekonovus“ Gamybos vadovas Mildoras Žeimys ir pasidalija patarimais, kaip teisingai mokyti vaikus rūšiuoti teisingai.
Vaikai mėgsta saldumynus, tad svarbu paaiškinti, kur mesti ledų, saldainių, bulvių traškučių pakelius?
Be abejo, kiekvienas vaikas yra smaližius, tačiau ne tik smaližiauti turime atsakingai, bet taip pat elgtis ir su popierėliais, ledų, saldainių, bulvių traškučių pakuotėmis. Tokios atliekos turi būti išmestos į pakuočių rūšiavimo konteinerius. Mažiesiems gali būti sunku suprasti, kas ta pakuotė, todėl per žaidimus ir turime paaiškinti, kad numestą popierėlį gali suvalgyti karvutė, jai skaudės pilvelį ir nebeduos pieno, nebus iš ko padaryti ledų. Numesti saldainių popierėliai uždengs gėles, jos nuvys ir bitutės negalės atnešti medaus – saldainiai nebebus saldūs.
Kur mesti senus, sulūžusius žaislus? Kaip juos teisingai paruošti rūšiavimui?
Šiais laikais žaislai gaminami iš įvairios žaliavos, todėl tinkamas jų perdirbimas yra ilgas procesas. Reikėtų skatinti vaikus dalintis žaislais su kitais, mažinti vartotojiškumą. Dauguma žaislų dabar yra su elektronikos komponentais, todėl juos reikėtų mesti į specialius elektronikos atliekų konteinerius arba nuvežti į įmones, kurios perdirba elektronikos elementus. Jei žaislas pagamintas iš plastiko be papildomų medžiagų, galima mesti į plastiko surinkimo konteinerį, minkštus žaislus – į tekstilės rūšiavimo konteinerius.
Prieš išmetant žaislą, reikia pašalinti baterijas ar akumuliatorius (ar kitus energijos šaltinius) ir priduoti atskirai, kad nesukeltų gaisro.
Svarbu mokyti ir mažesnio vartojimo, kad kai kuriuos daiktus galima naudoti ilgiau. Pavyzdžiui, išaugtus marškinėlius galima panaudoti grindų valymui. Kokių dar patarimų turėtumėte?
Manau, kad vartotojiškumas priklauso tik nuo mūsų pačių fantazijos ir tam ribų nėra. Kas anksčiau buvo laikoma neestetiška, dabar – madinga. Kalbu apie didesnes ar mažesnes skylutes drabužiuose, skirtingas kojines, galima nešioti kokias tik randi.
Kalbant apie vartojimo mažinimą ir tvarumą, reikėtų akcentuoti vaikams, kad svarbu naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų. Ne visada natūralus maistas bus toks pat skanus, kaip tas, kuriame pridėta skonio stipriklių, taip pat yra ir su daiktais ar drabužiais – sintetiniai gali atrodyti puošnesni ir gražesni nei pagaminti iš natūralaus lino ar medvilnės, medinis žaislas ne visuomet bus toks patrauklus kaip plastikinis. Manau, tai ir yra pagrindinė suaugusiųjų užduotis – kad kiekvienas vaikas suprastų: svarbu ne tai, kiek jis suvartos (rūbų, žaislų, maisto), o ką (iš kokių medžiagų pagaminta) ir kaip.
Kokių patarimų turite tėvams ar mokytojams, kaip geriau išmokyti vaikus rūšiuoti?
Manau, kad svarbiausia yra suteikti vaikams kuo daugiau priemonių ir savarankiškumo priimti patiems sprendimus, esant reikalui tolerantiškai nukreipti reikiama kryptimi, nedrausti suklysti.
Kalbant apie priemones, jų yra įvairių, pritaikytų skirtingoms amžiaus grupėms: edukaciniai žaidimai, konkursai, vaikų darbų parodos (iš antrinių žaliavų kurti žaislai, paveikslai). Vaikai geriausiai įsisavina informaciją per motoriką, vizualizacijas ir emocijas, todėl būtinos išvykos į antrinių žaliavų įmones, rūšiavimo įmones, sąvartynus, kad galėtų iš arčiau pamatyti, pačiupinėti, užuosti.
Įdomus straipsnis!