Kaip prasmingai ir originaliai pasveikinti į pasaulį atkeliavusį vaikelį, atšvęsti jo vardą ir supažindinti su visą gyvenimą lydėsiančiais „antraisiais tėvais“? Lietuvoje kasmet vis labiau populiarėja organizacijos „Laimingas žmogus“ rengiamos vardynos. Tai humanistinė ceremonija ir puiki alternatyva šeimoms, kurios nori paminėti vaikučio įsiliejimą į giminę, tačiau ieško nereliginio būdo tai padaryti.
Apie tai, kodėl rinkosi vardynas ir kaip jos vyko, pasakoja vilniečiai Monika ir Martynas Adomaičiai, auginantys du vaikučius – beveik metukų Luną ir trimetį Leonardą.
Giedrė Renevė, organizacijos „Laimingas žmogus“, humanistinių ceremonijų veiklos vadovė
Šventė trečiąjį gyvenimo mėnesį
Monikos ir Martyno pora nėra religinga, bet gimus vaikams norėjo autentiškos, jautrios, nuoširdžios šeimos šventės. Tad kai mažyliams sueidavo trys mėnesiai, abiem buvo surengtos vardynos. Monika sako norėjusi pasidžiaugti kūdikio mažumu, atėjimu į šeimą, bet kartu toks amžius buvo ir geras laikas, nes mažyliai jau sustiprėję, pradeda laikyti galvytę, ji pati jautėsi atsigavusi po gimdymo, o abu su vyru priėmę naują šeimos dinamiką.
„Krikštynas nemažai žmonių rengia per pirmąjį gimtadienį – čia tikrai įžvelgiu nemažai pliusų, bet vardynų metu būtent norėjau atšvęsti neseniai įvykusį kūdikio gimimą. O pirmasis gimtadienis – tai kita jautri šventė, kūdikystės pabaiga, vaikystės pradžia“, – pasakoja Monika.
Abiejų vaikučių vardynos vyko jų pačių namuose, į kuriuos susirinko artimieji. Paprašius mintimis nusikelti į mažylių šventes, Moniką užplūsta pačios šilčiausios emocijos: „Saulė, šypsenos, šviesa! Dar tikrumas, jaukumas, pati šilčiausia naujo žmogaus atkeliavimo į šį pasaulį šventė mylinčių žmonių būryje. Svarbiausias akcentas – pati ceremonija, kurią ir Leonardui, ir Lunai pasakiškai švelniai, jautriai ir džiugiai vedė ceremonmeisterė Rasa. Jos metu ir juokėmės, ir ašarą braukėme, ir kartu jautėme sustiprėjusį visų dalyvavusiųjų ryšį.“
Svečiai rengėsi baltai
Pirmagimio Leonardo vardynos buvo surengtos gražią vasaros dieną, vakarėjant, kai lauke nebe taip karšta. Ceremonija ir šventė vyko namų kieme, o aplinka buvo išpuošta saulėgrąžomis. Šios gėlės pasirinktos neatsitiktinai – vardas Leonardas reiškia „stiprus kaip liūtas“, tad geltoni žiedai šventės dieną tapo liūto veideliais.
Dukrytės Lunos vardynos vyko rudenį, tad šventė surengta viduje – namai buvo išpuošti įvairiausiomis spalvomis ir, žinoma, atliepiant mažylės vardą – Mėnulio simbolika.
Abiejų vaikučių vardynas vienijo šviesi, balta visų svečių apranga. „Abu vaikus aprengė mano mama – Leonardui pasiuvo drabužėlius, o Luna vilkėjo mamos išsaugotą mano kūdikystės suknelę bei dėvėjo pasiūtą jai galvajuostę“, – prisimena Monika ir priduria, kad šventes vienijo ir panaši atmosfera, – abi buvo itin jautrios, šiltos ir šviesios.
Šeimai svarbūs ritualai ir naujos tradicijos
Vardynų ceremonija – tai būdas švęsti naujo žmogaus atėjimą į šeimą, suteikti jam vardą ar papasakoti atsiradimo istoriją, bei pasveikinti tapus mūsų visuomenės dalimi. Kiekviena vardynų ceremonija unikali – su savo istorija. Joje gali įsiterpti muzika, poezija, skaitiniai, vardo išrinkimo istorija, tėvų pažadai vaikui, vardatėvių skyrimas ar simbolinis ritualas.
Leonardo ir Lunos vardynose buvo parinkti šeimai svarbūs ritualai, susiformavo ir naujos smagios tradicijos.
„Abiem vaikams pasodinome po medelį kieme – tai gražus prisiminimas ir vaikams smagu stebėti, kaip jie auga. Leonardą kasmet per jo vardo dieną fotografuojame prie jo japoniško klevelio ir stebime, kuris auga greičiau. Lunytę irgi fotografuosime kasmet, tik galvojame, gal pavasarį, kai medelis (medlieva „Balerina“) pasipuoš baltais žiedais“, – sako Monika.
Per vardynas abu vaikučiai gavo lobių skrynias, kuriose nugulė įvairūs sentimentalūs dalykai: pirmosios močiutės numegztos kojinytės, pirmieji drabužėliai, gimimo ir vardynų dienos kalendoriaus puslapiai ir kitos mielos smulkmenos. Abiejose ceremonijose artimieji buvo ne iš šono viską stebintys svečiai, bet aktyvūs dalyviai.
Abu kartus visi mielai įsitraukė į pažadų vaikams žaidimą. Per Leonardo šventę visi išsitraukė lapelius, ceremonmeisterė, skaitydama „Mažojo princo“ ištrauką, vis sustodavo, ir savo pažadą iš lapelio perskaitydavo tas, kurio eilė būdavo, o per Lunos vardynas artimieji savo pažadus rado paslėptus specialiai iškeptuose laimės sausainiukuose.
„Per Lunos vardynas šeimos mergaitės sukūrė ir sušoko šokį pagal dainą „Hijo de la Luna“ („Mėnulio vaikas“). Ceremonijos pabaigoje visus apjungė bendra daina. Leonardo dainą dainuodavome kaip lopšinę („Ša, tyliau, katinėlis miega“), o Lunos daina („Tėviškės Mėnulis“) tapo jos nusiraminimo daina“, – vardija Monika.
Vardatėvių reikšmė vaikų gyvenime
Viena iš svarbiausių vardynų dalių – vardatėvių skyrimas. Lunos ir Leonardo vardatėviams teko ne tik perskaityti savo pažadus mažyliams, bet ir įveikti iššūkių. Leonardo vardatėviai netikėtai turėjo šokti pagal visiems gerai atpažįstamą ančiukų šokio muziką, o Lunos – užrištomis akimis nupiešti Mėnulį.
„Norėjome į vaikų gyvenimus įtraukti ir daugiau artimų suaugusiųjų, kad, be šeimos narių, turėtų ir vardatėvius, nes manome, jog vaikui reikia ir daugiau įkvepiančių žmonių jį auginti. Džiaugiamės, kad vardatėviai labai myli mažuosius, yra pasirengę padėti ir, manau, jiems augant galės vis daugiau laiko praleisti drauge ir sukurti gražių prisiminimų kartu“, – apie vardatėvių vaidmenį vaikų gyvenime kalba Monika.
„Kiekvienam vaikui reikia būti apsuptam gerų žmonių, kurie parodytų, koks gyvenimas gali būti. Mes, kaip tėvai, darome viską, kad vaikai augtų mylimi, saugūs ir laimingi. Tačiau žinome, kad vaikams reikia daugiau artimų žmonių, kurie yra stiprūs, kartu švelnūs, išmintingi ir įkvepiantys. Jiems visiems padedant, susiformuos unikali vaiko asmenybė“, – įsitikinusi Monika.
Balansas tarp vaikų šėlsmo ir rimties
Leonardo ir Lunos vardynas rengusi ir vedusi „Laimingas žmogus“ ceremonmeisterė Rasa Lukošiūnaitė sako, kad ceremonmeisteris tokioje šventėje yra tarsi tėvelių prisiminimų, emocijų ir ateities svajonių laidininkas.
„Labai svarbu pajusti šeimos energetiką, emocijas ir jas atliepti. Paliesti esminius, būtent tai šeimai svarbius akcentus. Dažnai vardynos rengiamos pirmam vaikučiui šeimoje, tai nepaprastai jautru“, – sako Rasa.
Rasa veda ne tik humanistines vardynų, bet ir vestuvių, įžadų atnaujinimo ceremonijas. Tačiau juokiasi, kad tik per vardynas gali išlaisvinti savo vidinį vaiką ir improvizuoti, nes, ko gero, vis tiek viskas bus kitaip, nei suplanuota.
„Vesdama vardynų ceremonijas, būnu ne tik daug labiau susikaupusi, bet ir daug labiau atsipalaidavusi. Čia kaip ir auklėjant vaikus – kalnai meilės, emocijų ir kantrybės. Juk svarbiausias vardynų elementas visada yra vaikai. O darbe su vaikais niekada negali žinoti, kaip pasisuks veiksmas. Didžiausias iššūkis dažniausiai būna išlaikyti balansą tarp siautėjančių ir visur dalyvaujančių mažųjų žmogučių ir kartais reikalingos rimties ceremonijoje“, – pasakoja Rasa ir čia pat pažeria istorijų, kaip mažieji šventės dalyviai yra pakoregavę šventės scenarijų.
Dažniausiai ceremonijoje, be pagrindinio herojaus, dalyvauja ir daugiau vaikų, tad būtinai atsiras tas, kuris klausia ir prašo paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, arba nusprendžia, kad ceremonmeisteriui reikia pagalbos atliekant tam tikrus veiksmus, – palaikyti rekvizitus ar imti ir kojyte prispausti besiplaikstančią suknelę.
Vardynos – proga prisiminti, suklusti ir pasvajoti
Pasak Rasos, būtent vardynas dažniausiai renkasi žmonės, kurie nori nebūti pasyviais stebėtojais, nes į ceremoniją dažniausiai įtraukiami ir seneliai ar šventės svečiai, visi drauge kuria prisiminimus ir džiaugiasi naujo šeimos nario atėjimu į giminę.
„Vardynų ceremonijos metu įtraukiame nemažai temų – tai ir meilė, suradusi tėvelius, ir jų sukurtos šeimos vertybės, vaikučio atėjimo į šeimą istorija, vardo parinkimas, ateities svajonės ir tėvų bei vardatėvių vaidmuo mažylio gyvenime. Ceremonija ne tik žaisminga ir nenuspėjama, mažųjų dėka, bet kartu ir padedanti prisiminti, suklusti, išgirsti ir pasvajoti. Vardynos gali būti rengiamos ir suaugusiam žmogui, nusprendusiam pasikeisti vardą, arba kaip tik – įtvirtinti ar įprasminti savo jau turimą. Bet kokiu atveju, tai šventė, kurioje viskas sukasi apie žmogų ir jo vardą. Ir visai nesvarbu, ar žmogučiui trys mėnesiai, ar trisdešimt metų“, – apibendrina Rasa.
Vardynų ceremonija dažniausiai rengiama vaikams ar kūdikiams, tai puiki galimybė visiems dalyvaujantiems suvokti ir įvardinti pareigas bei atsakomybes auginant šį naują žmonių. Be to, tai galimybė tėvams apmąstyti ir oficialiai paprašyti pagalbos, pranešti apie auklėjimo principus, norimas įdiegti vertybes.
***
Pastebime, jog dažniausiai tėveliai pradeda planuoti vardynas, likus keliems mėnesiams iki šventės. Vis dėlto, jei tikrai žinote, kad norėtumėte šios šventės, rekomenduoju ceremoniją pradėti planuoti anksčiau, pavyzdžiui, likus pusmečiui iki norimos vardynų datos. Juk laukia malonus kūrybinis procesas! Jo metu tėveliai (ir, jei yra, vardatėviai) pildo klausimynus, susipažįsta su ceremonmeisteriu, o šis pagal šeimos ir vaiko pomėgius, vertybes bei ateities planus pasiūlo ceremonijos struktūrą – koks galėtų būti akcentas, tema, skaitiniai, muzika, padeda parinkti šeimai prasmingiausius simbolinius ritualus, pavyzdžiui, medžio sodinimą, linkėjimų knygos pildymą, šeimos paveikslo kūrimą ar kt. Viską susiderinus, ceremonmeisteris pradeda rašyti vardynų tekstą. Dažniausiai rengiamos apie 30 minučių trukmės ceremonijos, o jos gali vykti įvairiose vietose: jūsų namuose, miesto parke, žaidimų kambaryje, sode, restorane ar galerijoje.
Fotografavo www.feelphoto.lt (Feel Photo vestuvių ir šeimos fotografija) Giedrius Bagaliūnas
Susiję straipsniai
