Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė
Projektui „Vaikams atsiveria senovė“ kalbinome jau dešimtį etnologų ir istorikų. Ir visi jie sakė tą patį: „Vaikystė senovėje? Ji buvo labai trumpa“.
Neemancipuotų jaunuolių pasaulis
Pagal dabartinius Lietuvos įstatymus, visiškas civilinis veiksnumas atsiranda, kai žmogus sulaukia pilnametystės, t. y. aštuoniolikos metų. Dažniausiai tokio amžiaus jaunuolis dar lanko bendrojo lavinimo mokyklą, gyvena su tėvais, o paskui mažiausiai 4 metus studijuos ir bus visiškai išlaikomas.
Pasaulyje emancipacijos (atsiskyrimo nuo tėvų, savarankiškumo) laikas taip užsitempė, kad kai kurios šalys jau skelbia emancipacijos krizę. Tarkime, Italija, kur tapo visiška norma, kai jaunuoliai (jeigu juos dar galima taip pavadinti) iki 35–40 metų gyvena su tėvais, yra iš dalies jų išlaikomi ir tik tada kuria šeimas. Vedybinis amžius vis vėlėja visame pasaulyje, tad ir mūsų šalyje. Tekėti 18 metų atrodo net kiek asocialu, o kurti šeimą 35 ir tik tada pradėti lauktis pirmagimio – normalu. O kaip buvo anksčiau?
Nerūpestinga vaikystė iki 5 metų
Žinoma, vaikystė buvo, tik dalinosi į dvi dalis – nerūpestingąją ir „atsakingąją“. Nerūpestingoji – dar vadinama užpečkio vaikystė, kai iki 3–4 metų mažyliai augo broliukų ir sesučių būryje, žiemą lindėdavo už pečiaus, vasarą basi dūkdavo kieme.
Bet dažnam sulig 5 metų gimtadieniu tos laisvės dienos pasibaigdavo – prasidėdavo piemenavimas, kurį tyrinėtojai vadina… pačiu sunkiausiu gyvenimo etapu.
Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė pasakoja: „Piemenavimo laikotarpis – tai tam tikras amžiaus tarpsnis, kaip socialinio statuso apibūdinimas. Kaip mes dabar sakome „darželinukas“ ar pradinukas“, tai anuomet buvo „piemenukas“. Vėliau, paauglystėje, jau „pusmergė, pusbernis“, o jaunuoliai – „bernas, merga“.
Darbas buvo tai, ko vaikus mokydavo pirmiausia. Suaugusieji mokė savo pavyzdžiu, nes patys dirbo nuo ryto iki vakaro, ir vaikas nuo mažų dienų suvokė, kad gyvenimas yra darbas, ir kitaip nebus.
Ką jie dirbdavo? Pagal savo fizines galimybes. Jau 4–5 metų vaikas daug ką galėjo padaryti: atnešti, paduoti, palesinti vištas. 7–10 metų vaikus tėvai rimtesnių darbų pamokydavo, priklausomai nuo vaiko lyties.
Dažnai mažyliai eidavo samdomais piemenukais dirbti. Jei šeima būdavo neturtinga, vaikas ir nuo 5–6 metų galėdavo būti išleistas gyventi į svetimą šeimą ir ten žąsų ganyti. Dauguma tyrinėtojų pastebi, kad piemenavimas buvo pats sunkiausias periodas žmogaus gyvenime. Tiek socialine prasme tai žemiausias statusas, tiek sunkumu mažam vaikui. Beje Rytų Lietuvoje kartais piemenaudavo ir iki 18–20 metų. Piemens darbeliai nebuvo paprasti.
Įsivaizduokite, toks mažiukas, prisirišęs prie mamos, turėdavo apsigyventi svetimoje šeimoje, neaišku, kokia ta šeima. Keltis tekdavo labai anksti, lauke taikytis prie gamtinių sąlygų, šalčio, lietaus.
Namo grįžęs piemenukas neidavo bimbinėti, jo darbai tęsdavosi. Tai kiaulėms žolės prirauk, tai bulves nuplauk, indus išplauk, valgyt padėk. Visi judėjo krutėjo, visi dirbo ir tai buvo savaime suprantamas dalykas.
Jeigu vaikai piemenaudavo, tai jų metai prasidėdavo sulig paukščių ar gyvulių (nelygu, ką ganė) išginimu, o baigdavosi su parginimu į tvartus. Piemenauti pradėdavo per Jurgines, balandžio 23 d., o baigdavo orams atšalus, apie Vėlines, kai kur tik iškritus pirmam sniegui. Tai buvo 7 mėnesiai darbo be pertraukų ir 5 mėnesiai šiokios tokios laisvės, tik jokiu būdu ne veltėdžiavimo! Vaikams namuose darbų rasdavo tiek ir tiek. Tarkime, paaugusias mergaites mama pasisodindavo ir mokydavo verpti, austi“.
Mama stengėsi dukroms įdiegti motinystės jausmą – siuvo lėles ir mokė jomis žaisti
Mergytė – būsima mama
Savo knygoje „Gimdyvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime“ dr. Rasa Šaknienė gražiai aprašė mergaitės ruošimą motinystei. „Motina, susilaukusi dukters, gerai žinojo, kokia bus mergaitės dalia, todėl nuo lopšio pradėdavo rūpintis, kad jos dukra, atėjus laikui, susilauktų vaikų. Tuo reikalu mergaitę stengėsi nujunkyti visa savaite vėliau, negu berniuką, kad ji būtų stipresnė gimdydama savo vaikus“. Buvo ir kitų prietarų, pavyzdžiui, nuo krūties atpratindavo sekmadienį – neva tokia mergaitė anksčiau susilauks vaikų. Mama stengėsi dukroms įdiegti motinystės jausmą – siuvo lėles ir mokė jomis žaisti, pratino prižiūrėti jaunesnius brolius ir seses.
Mergaitei bręstant, pagrindinis uždavinys mamai būdavo rūpintis jos dora, net guldydavo dukras tame pačiame kambaryje, kur ir pati miegodavo, kad „visada būtų ant akių“.
Buvo laikoma nepadoru, jei merginos eitų vienos į kito kaimo šokius, nebent eidavo pasisvečiuoti pas gimines. Jei eidavo draugas pas merginą į kamarą, turėjo būti praviros durys. Dukras saugojo dėl didžiulės mergų su vaikais problemos. Buvo laikoma, kad jei mergina neišsaugojo skaistybės iki vestuvių, tai kartu ne tik merginos, bet ir motinos atsakomybė.
Dar mamoms labai svarbu būdavo, kad dukra augtų graži. Pavyzdžiui, nuo mažens liepdavo praustis pienu ar išrūgomis, net alumi. Plaukus liepdavo plauti sula, kad labiau blizgėtų.
Taigi, mūsų akimis, mergaičiukė jau turėjo aiškią užduotį ir programą – ruoštis motinystei.
Parengė Neila Ramoškienė, Kęstučio Kuskio nuotr. (postprodukcija)
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 vasario 16 dieną.
