Pedagogams svarbu išlikti smalsiems, ieškoti būdų plėsti savo akiratį ir nuolat mokytis. Valdorfo vaikų darželio „Namelis medyje“ pedagogės sumanė pasižiūrėti, kaip dirba Valdorfo darželiai kitose šalyse, pasisemti įkvėpimo, o galbūt ir kažką pakeisti savo veikloje, todėl pateikė projektą „Gerosios praktikos stebėjimas užsienio Valdorfo vaikų darželiuose ir jos pritaikymas“. Gavusios finansavimą pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“, dvylika darželio pedagogių turėjo galimybę aplankyti Europos šalių Valdorfo vaikų darželius.
Kas tas Valdorfas?
Valdorfo darželius, kad ir kur jie būtų steigiami, vienija suvokimas, kad vaikystėje klojamas žmogaus gyvenimo pagrindas ir ypatingas dėmesys vaiko poreikiams, kurių atliepimas užtikrina sėkmingą mokymąsi. Vaikai darželiuose mokosi per kasdienius buities darbus, laisvą žaidimą, meninius užsiėmimus, bendravimą, patyrimą gamtoje. Čia ypač tausojamos vaiko jėgos, rūpinamasi sveiku dienos, savaitės bei metų ritmu. Visuose darželiuose, kuriuos auklėtojos aplankė, vaiko „darbo diena“ baigiasi 13–15 valandą, tad vaikai turi laiko pabūti namuose, pabendrauti su tėvais ir anksti eina miegoti. Vasarą darželiai atostogauja, o tėvai organizuoja savo darbus taip, kad galėtų pabūti su vaikais. Taigi Valdorfo darželių gyvenimas sukasi aplink vaiką, jo pirminius poreikius, o tėvams gali kelti nepatogumų. Nepaisant to, norinčių patekti į šiuos darželius yra nemažai, ir tai ne visada paprasta.
Danija, Kopenhaga: pasakoja Gabrielė ir Kotryna
Pirmąsias savo stažuotės dienas darželyje „Bonsai Institute“ praleidome „didžiukų“ (nuo 3 iki 6 metų) grupėje, nors jokios patalpos, kurią galėtume vadinti grupe, nebuvo. Vaikai, apsirengę guminiais drabužiais, rinkosi tiesiog miške po medžiu, ruošėsi kuprines ir ėjo į kasdienį žygį. Auklėtojos stūmė vežimaitį, prikrautą visko, ko gali prireikti iki popietės: pledų, vandens, maisto, knygų, drožybos reikmenų, medžiagų, virvių, tualetų… Didelėje pievoje buvo įrengta dienos stovyklavietė. „Ten, kur esu, yra mano namai, ir aš galiu savimi pasirūpinti“, – toks išgyvenimas užplūdo matant, kaip auklėtojos ir vaikai natūraliai susikuria saugią erdvę gamtoje. Pusryčiavome su daina ir džiaugsmu, kad visi susitikome. Vėliau – laisvas žaidimas ir tikrų tikriausių kardų gamyba. Atsisveikinome priešpiet, kai auklėtojos, padedamos priešmokyklinukų, buvo baigusios tepti sumuštinius ir pjaustyti daržoves.
Danija, Munkholmo sala: pasakoja Rasa ir Jūratė
Ar galite įsivaizduoti salą, apaugusią ąžuolais ir lazdynais, kurios viduryje stovi sena ūkininko sodyba balinto molio sienomis? Tai – vaikų darželis „Børneøen Munkholm“. Sodyboje įrengtos nedidelės grupės, kiekvienoje iš jų yra židinys, šalia kurio sudėtos malkos. Nors viduje būti gera ir labai jauku, vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia lauke. Kiemas erdvus, su daugybe galimybių įvairiai judėti, laipioti, balansuoti. Kieme įrengta ir saugi laužavietė. Vaikai, net ir patys mažiausieji, kasdien eina į žygį. Jei vėjas žvarbus ir šaltas, žygiai būna trumpesni, o papūtus šiltam ir glostančiam vėjui, vaikai gali braidyti, vyresnieji – net ir maudytis jūroje.
Stažuotės metu pavyko aplankyti ir kitą Valdorfo darželį, įsikūrusį prestižiniame Kopenhagos rajone, sename fabriko pastate. Nors šio darželio erdvės labai ribotos, o vaikų ten net 130, viskas sukurta be galo išmaniai, kiek įmanoma labiau atliepiant vaikų poreikius. Karantino metu ant stogo pastačius porą naujų grupių, ten pat buvo sukurtos ir vaikų lauko aikštelės, kuriose yra smėlio, vandens, lentų žaidimams ir net vištų bei bičių avilių! Viskas apsodinta įvairiausiais augalais.
Ispanija, Barselona: pasakoja Ieva ir Aušra
Šiame darželyje be galo gerbiama vaikų erdvė ir stengiamasi neblaškyti jų žaidimo, todėl, prieš patekdamas į grupę, pašalinis žmogus turi iš anksto atsiklausti ir įeiti labai tyliai. Auklėtojos tarpusavyje itin mažai kalbasi. Jos nuolat kažką veikia: daugiausia dirba įvairius buities darbus (lygina staltieses, suka siūlų kamuolius, siuvinėja, laisto gėles, obliuoja lentas, prižiūri daržą…), kartu matydamos vaikus ir padėdamos jiems, jei prireikia. Grupėje didžiąją dalį laiko girdimas švelnus auklėtojos niūniavimas.
Po kasdienio žaidimo lauke vaikai plaunasi rankas ir kojas. Vanduo supilamas į skardines voneles, jis šiltas ir kvepia levandomis. Viena auklėtoja padeda vaikams praustis, kita – pasitinka nusipraususius ir žaidžia su jais pirštukų žaidimus. Po to vaikai keliauja į gretimą kambariuką, auklėtoja atneša didžiulį krepšį įvairiausių formų natūralių šepečių ir šukuoja vaikams plaukus, juos pina, visi kalbasi. Vaikai pasakoja, ką veikė su mama ir tėčiu, ar įvyko kas nors ypatingo. Jie nerėkia: auklėtojai švelniai sudainavus vaiko vardą, kalba po vieną, vieni kitų klauso arba tiesiog mėgaujasi šukavimu ir auklėtojos prisilietimu.
Kaip ir mūsų darželyje, taip ir šiame yra įvairių veiklų: liejama akvarelė, žaidžiami rato žaidimai, einama į žygius. Visas darželio gyvenimas alsuoja lėtumu ir dėmesingumu kiekvienam užsiėmimui, kiekvienam vaikui, jo poreikiams bei pojūčiams.
Ispanija, Madridas: pasakoja Rasa ir Agnė
Mokykla „Escuela Libre Micael“ – seniausia Madrido Valdorfo mokykla kartu su darželiu, kurio auklėtojos 8 valandą ryto pasitinka vaikus prie vartelių. Visiems susirinkus, keliauja į grupę ir po trumpo rato žaidimo sėda prie stalo – tuomet prasideda tešlos maišymas bei bandelių darymas, lydimas tam skirtų dainelių ir žaidimų. Baigę gaminti, vaikai žaidžia grupėje, po to visi keliauja į lauką. Auklėtoja sako: „Eisim į gamtą, ten labai gražu!“ Nueiname į gamtą, o ten – sausa žolė ir keli dygliuoti krūmai. Auklėtoja žiūri į mane ir iš visos širdies sako: „Gražu, ar ne?“ Suprantu, kad mums žaluma yra taip savaime suprantama, kad net nebevertiname, kokioje gražioje aplinkoje gyvename! Grįžę iš lauko valgome priešpiečius – vaikų gamintas bandeles su sviestu ir medumi. Tada dar truputis žaidimų lauke, ir auklėtoja visus vaikus kviečia pasakos, kurią vaidina su siūtomis lėlytėmis. Po pasakos kiekvienas gauna po riešutėlį ir keliauja į lauką laukti tėvelių.
Švedija, Stokholmas: pasakoja Vilma ir Ana
Darželis „Lindarangen“ – nedidelis, vos dvi grupės. Ryte atėjęs vaikas nusirengia rūbinėlėje ir pasibeldžia į grupės duris. Laukia. Auklėtoja jas atidaro, pasisveikina ir įsiveda vaikelį į grupę tarsi į kitą pasaulį, kuriame savos taisyklės, kur kas lėtesnis tempas. Kiekviena savaitės diena turi savo pradžią: rankdarbius, vaško lipdymą, akvarelę… Po to vaikai eina žaisti. Tik pirmoji mūsų viešnagės diena prasidėjo neįprastai: visa žemė buvo užversta sniegu, todėl auklėtoja nusprendė, kad pradėti dieną reikia lauke, – juk vaikai turi pasidžiaugti per naktį pasikeitusiu pasauliu!
Buvome nustebusios, kiek mažai švedai valgo. Pietums jokių sriubų, „antrų“ ir kompotų: šaukštas kruopų, daržovių troškinio, keli maži pomidoriukai ir – būtinai visais metų laikais – keli gabaliukai natūraliai raugintų daržovių. Valgo ilgai: galima sėdėti prie puspilnės lėkštės, galima kartoti, kalbėtis. Niekas neskuba. Po pietų visi vaikai gauna avies kailiuką, pagalvėlę ir antklodėlę. Auklėtoja groja lyra, o vaikai pasiilsi. Darželis pagal Švedijos įstatymus turi dirbti iki vakaro, tačiau apie 15 valandą visus vaikus pasiima tėvai.
Austrija, Šionau (Shönau): pasakoja Neringa ir Ieva
Jau pati aplinka – kiemas, tekantis upeliukas, namas, seni medžiai – sukuria nuotaiką lyg patekus į pasaką ar pas kaime gyvenančią močiutę. Ryte grupėje tylu ir jauku, auklėtoja tyliai niūniuoja ir ruošiasi akvarelės liejimui. Kiekviena diena turi savo ritmą: pirmadienis – akvarelė, antradienis – žygio diena… Vaikai žaidžia, o atėjus laikui tvarkytis, auklėtoja uždainuoja tam skirtą dainelę ir visi tvarkosi. Tuo metu kita auklėtoja verda košę ir ruošia indus pusryčiams. Kiekvienoje darželio grupėje yra virtuvėlė, kurioje valgyti ruošia pačios auklėtojos su vaikais. Vieną dieną per savaitę priešmokyklinukai į lauką išeina vėliau – jie lieka grupėje ir su auklėtoja žaidžia įvairius užduočių žaidimus, taip ruošdamiesi mokyklai.
Vikma Grigienė
