Daug kalbame apie vaikų kūrybiškumą – kaip jį ugdyti, kada pradėti? Ir kodėl turėtume kuo dažniau leisti vaikams laisvai žaisti? Pataria Dovilė Preimontė, Vaikų kūrybiškumo ugdymo studijos „Kuria vaikai“ vadovė.
Kuo naudingas laisvasis žaidimas?
Apie laisvą žaidimą galėčiau kalbėti ir kalbėti – bėga amžiai, gyvename itin sparčiai besiplėtojančių technologijų amžiuje, tačiau laisvas žaidimas niekada neužleidžia savo pozicijų lavinimo srityje. Žaidimas, kaip pagrindinė mokymosi priemonė, buvo ir tebėra ne tik tarp įvairių kartų žmonių, bet ir gamtoje, tarp gyvūnų.
Vis daugiau mokslinių tyrimų pagrindžia laisvo žaidimo būtinybę vaiko fizinei ir psichinei sveikatai.
Kai vaikai laisvai žaidžia, stebime juos atsipalaidavusius po dienos veiklų, jų kūrybingumą, drąsą bandyti ir nebijoti klysti, jų gebėjimą žaidime tinkamai išreikšti emocijas. Vaikai išžaidžia dieną varginusias situacijas ar problemas, mokosi komandinio darbo ir bendradarbiavimo, kurie gal ir ne visada baigiasi taip, kaip mes, suaugusieji, norėtume. Bet juk tik bandydami ir padedant šalia esantiems suaugusiesiems, vaikai viso to išmoksta! Ir laisvas žaidimas tam yra geriausia terpė mokytis! Laisvą žaidimą savo studijoje organizuojame mažųjų žaidimų pasaulių (angl. small world play) bei kvietimo žaisti (angl. invitation to play) principais, kad vaiką į tokį žaidimą patrauktume sužadinant smalsumą ir nuostabą, o tada jau viskas atiduodama į vaikų rankas. Ir ten išties gimsta daugybė įvairiausių žaidimų scenarijų ir formų!
Kiek mes, suaugusieji, turime kištis į vaiko kūrybą, į jo žaidimą?
Aš esu už tai, kad vaikas turėtų visas sąlygas bandyti kurti ir žaisti taip, kaip jis nori, – nors yra įprastas toks posakis, kad vaikams užtenka akmenuko, pagaliuko ir skarelės ir jis iš to gali sukurti bet ką, aš ne visai tam pritarčiau. Šiais technologijų laikais, kai vaikai nori nenori turi daug daugiau įvairiausių dirgiklių, norint sukurti žaidimams ir kūrybai patrauklesnę ir imlesnę aplinką, reikia daug daugiau įvairovės. Ir dabar tikrai yra daug kokybiškų priemonių tokią erdvę sukurti – svarbu, kad tai būtų atviro tipo, daug kam tinkančios ir patį vaiką mąstyti ir kurti kviečiančios priemonės. Be to, svarbu, kad vaikas nejaustų baimės ištepti aplinkos ar pats susitepti, – tai gali apriboti jo vaizduotės pasireiškimą, nes pirmiausia galvojama, ne ką išties norėčiau sukurti, o kaip čia kažko nesutepus, neaptaškius, nesugadinus. Tai čia būtų ta viena pusė, kur vaikui tikrai reikia palikti visišką laisvę skleistis ir augti jo kūrybingumui.
Tačiau žaidžiant ir kuriant kartu, vaikas gali matyti, kaip ir ką darome mes, ir jam tai gali pasirodyti įdomu, jis gali paprašyti parodyti, kaip padarėme vieną ar kitą dalyką. Pirmaisiais septyneriais gyvenimo metais svarbu paties vaiko vidinė motyvacija – jei vaikas smalsauja, kaip čia nulipdyti kažką ir jam nelabai pavykus jis prašo pagalbos, tai puiku, mes galime parodyti, kaip darome mes. Bet pamačius, kad jam nepavyksta, nereikia patiems griebti iš rankų, rodyti ir dar priekaištauti, kad jis daro ne taip. Kiek matau iš patirties, jei vaikui leidžiama skleistis ir bandyti pačiam, jis mielai domisi, ir kaip galima daryti kitaip, mielai priima pasiūlymus ar susižavėjęs mamos nupieštu kiškiu, smalsauja, kaip mamai taip pavyko, – o tada puiki terpė mamai pamokyti.
Kokių gražių vaikiško kūrybiškumo pavyzdžių esate pastebėjusi, kas nustebino?
„Kuria vaikai“ rudenį pradės jau dešimtąjį savo sezoną ir tikrai neperdedu sakydama, kad visi tie dešimt metų kasdien mums yra kaip naujas nuotykis, kai niekada nežinai, ko įdomaus išmoksi iš vaikų! Daug dėmesio skiriame profesionalioms edukacinėms priemonėms, kurios tą 45–60 minučių trukmės žaidimą padarytų ne tik įdomų, bet ir kuo naudingesnį lavinamąja prasme, todėl priemonės turi labai įvairialypį, daugiafunkcį panaudojimo būdą. Ir kai atrodo, kad tu, suaugęs žmogus, atrinkdamas tas priemones, o kai kurias ir pats kurdamas, žinai visus įmanomus jų panaudojimo būdus, vaikai ima ir nustebina, sugalvodami jas panaudoti taip, kaip tau nė į galvą neatėjo!
O kai į šį procesą įsijungia ir mamyčių bei tėvelių vidiniai vaikai, tada tik spėk išsitraukti fotoaparatą ir fiksuoti kūrybinius sprendimus! Taip pat labai žavi vaikų skirtingumas – jie žino, kad šiame būrelyje jie gauna priemones ir temą, ką darysime, bet nėra „kaip darysime“, todėl leidžia sau veikti pagal kiekvieno jų vaizduotę. Ne tik kūrybinių darbelių nebūna vienodų ir net panašių, bet net ir eksperimentus jie kiekvienas savaip atlieka ir gauna skirtingus rezultatus! Tas jausmas nesikišti, o stebėti jų kūrybinį procesą, kaip veikia jų sprendimų priėmimo ir problemų sprendimo mechanizmai, iš smalsumo ir pasitenkinimo švytinčias akis yra tai, dėl ko savo darbo darbu vadinti net nenoriu!
Kaip vaikai reaguoja į tai, kas jiems įdomu, patinka?
Mūsų programa tikslingai sudaryta taip, kad vieno užsiėmimo metu vaikai turi dvi veiklas ir ne daugiau – šis dozuotas stimuliavimas yra labai svarbus ne tik todėl, kad taip vaikai kur kas geriau gali lavinti dėmesio sutelkimą, kūrybingumą, bet ir neperkrauti dirgikliais savo dar nebrandžios nervinės sistemos. Ir abi šios veiklos būna pateiktos kaip paslaptis – t. y. uždengtos, kol prasideda veiklos. Tik atvykę jie jau smalsauja, kas jų laukia, tad veikloms prasidėjus ir atidengus pirmąją veiklą visada pasipila džiugūs šauksmai ir emocijos! Labai smagu stebėti šią akimirką ir tolesnius vaikų veiksmus, kaip kiekvienas skirtingai pradeda žaidimą ir jį tęsia.
O kai į veiklą įsijungia tėveliai ir suvienija savo jėgas, būna nepaprastai džiugus ir ypatingas laikas! Mes išties labai džiaugiamės, kad didžioji tėvelių dalis į mūsų studiją savo vaikus atveda tikslingai – t. y. jie žino, kokio pobūdžio čia yra ugdymas, supranta laisvo žaidimo, purvinų žaidimų (angl. messy play), neuroedukacinio piešimo naudą bei svarbiausia – nori turėti su savo vaikais kokybiško laiko žaidžiant. Mat vienas pagrindinių mūsų studijos tikslų yra ne tik ugdymas žaidimu, bet ir ryšio stiprinimas bei kūrimas tarp vaikų ir tėvų žaidžiant, eksperimentuojant kartu.
Tėvai supranta, kad po pirmo ar antro užsiėmimo, netgi po mėnesio ar dviejų lankymo jie nepamatys labai aiškių, konkrečių rezultatų, ką vaikas pas mus išmoko, nes čia mokomės patirdami, išjausdami, savu tempu, tačiau visi tėvai, kurie lanko ilgesnį laiką, sako tą patį – labai greitai rezultatai tampa akivaizdūs ir nenuginčijami! Vaikai išdrąsėja, namuose ima kurti ir žaisti itin kūrybingus žaidimus, geba daug lengviau sutelkti dėmesį, labiau pasitiki savo sprendimais, gerėja smulkioji motorika, rankų-akių koordinacija, paspartėja kalbos vystymasis. O po kelerių metų, iškeliavus į mokyklas, tėvai iš mokytojų gauna pagyrimų dėl vaiko išskirtinio kūrybingumo, puikiai valdomų rašymo bei kitų gerai išvystytos smulkiosios motorikos ir rankos-akies koordinacijos reikalaujančių įgūdžių ir kitų savybių, kurias jie išsiugdė būtent mūsų būrelyje.
Mokyti skaityti ar leisti laisvai žaisti?
Nors žaidimas yra pagrindinė vaikų ugdymosi ir lavinimo priemonė, tačiau gyvename tokiu laikmečiu, kai jis nebelaikomas prioritetu. Kasdienybėje vaikai laisvojo žaidimo turi vis mažiau ir mažiau, ir šiuolaikinis mokslas jau skambina pavojaus varpais! Tiesa, čia kalbame ne apie kompiuterinius ir telefoninius žaidimus, kurie gali būti pavojingi tiek psichinei, tiek fizinei vaikų sveikatai. Yra medikų, kurie jau vaikams prie tam tikrų negalavimų skiria receptą… leisti tiesiog nerūpestingai žaisti!
Mes siekiame, kad vaikai greičiau pradėtų skaityti, rašyti, skaičiuoti, kalbėti keliomis užsienio kalbomis, todėl akademinis ugdymas prasideda jau kūdikystėje. Susižavėję greitais rezultatais, nes vaikai juk labai imlūs ir greit visko išmoksta, padarome daug žalos praleisdami daug svarbesnį – žaidimo – etapą. Laisvasis žaidimas iš esmės išmoko visko to paties, tik tai padaro sveiku vaiko raidai ir psichinei sveikatai būdu, ilgam, sistemingai, palaipsniui ir be jokio žalingo šalutinio poveikio ateityje!
