„Erudito licėjaus“ įkūrėjas ir direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa
Būsimųjų pirmokų tėveliai jau dabar sprendžia, kokią mokyklą parinkti vaikui. O jeigu jūsų vaikas jau lanko mokyklą, bet šie nuotolinio ugdymai metai parodė, kad mokykla neatitinka lūkesčių?
Galbūt domina kitaip dirbančios ugdymo įstaigos?
Šiame straipsnyje pristatome „Erudito licėjų“ – privačią tarptautinę dvikalbę mokyklą, veikiančią Vilniuje ir Kaune. Kalbamės su jos įkūrėju ir direktoriumi doc. dr. Nerijumi Pačėsa.
Kokie pagrindiniai skirtumai tarp tradicinio ugdymo mokyklos ir „Erudito licėjaus“?
Visa mūsų ugdymo sistema remiasi trimis svarbiausiais principais, tarsi pastatas remtųsi į tris kolonas: tai turinio integracija, patirtinis mokymasis ir mąstymo ugdymas.
Apie kiekvieną jų papasakosiu plačiau.
Pirmiausia – turinio integracija. Vaiko mokymosi procesą palyginčiau su dėlionės žaidimu. Gaudamas vis naujų žinių iš skirtingų dalykų, savo galvoje vaikas dėlioja pasaulio vaizdinį. Ir jeigu tai vyksta be turinio integracijos, tai vaikas tarsi gauna saujas naujų smulkių detalių, bet neturi prieš akis paveikslo, kurį jis turi iš tų dalelių sudėti. Tada pats mokymosi procesas pasidaro ilgas ir sudėtingas, nusivylus prarandamas noras apskritai dėlioti, t. y. mokytis.
Turinio integracija yra tarsi tas siekiamas dėlionės paveikslas. Net ir besimokydamas siaurą temą, vaikas turi suprasti, kurioje paveikslo vietoje tos žinios būtų, kaip jos susijusios su visuma, su kitomis temomis. Tai didina motyvaciją mokytis.
Jei su kiekviena naujai išmokta tema vaikui pavyksta vis labiau sudėlioti paveikslą, jis yra motyvuotas tai daryti ir toliau. O jeigu ima po vieną atskirą detalę ir nežino, kur ją dėti, galų gale turbūt ir nedėlios visai, kai to nebebus verčiamas daryti.
Panašiai vyksta su tradiciniu mokymu, kai mokiniai tampa demotyvuoti, reikia juos versti, kontroliuoti.
Antra mūsų „kolona“ yra patirtinis ugdymas. Tai reiškia, kad vaikas ne tik gauna informaciją, bet ir ją taiko praktikoje. Yra įrodyta, kad atmintyje išlieka maždaug tik 5–10 procentų išgirstos informacijos. Tuo tarpu jeigu naują informaciją žmogus gali iškart išbandyti eksperimentais, suvokimas padidėja iki 50–70 procentų. Todėl mes savo ugdyme taikome labai daug patirtinių elementų. Viskas, ką darome, turi turėti prasmę realiame gyvenime. Kad mokiniams nekiltų klausimų: o kam man to gyvenime reikia?
Trečia „kolona“ yra mąstymo ugdymas. Mes taikome JAV Mąstymo įpročių instituto parengtą mąstymo ugdymo metodologiją, kuri susideda iš 16 mąstymo įpročių ir 8 mąstymo žemėlapių. Visa metodologija skirta ugdyti vaiko savarankišką kūrybinį ir kritinį mąstymą. Iš to kyla gebėjimas savarankiškai mokytis ir veikti bei prisiimti atsakomybę.
Vaiko mokymosi procesą palyginčiau su dėlionės žaidimu. Gaudamas vis naujų žinių iš skirtingų dalykų, savo galvoje vaikas dėlioja pasaulio vaizdinį
Kaip nuotolinio ugdymo iššūkį priėmė jūsų mokykla?
Nuotolinis ugdymas į mokyklas atėjo kaip naujas svetimkūnis, prie kurio reikėjo greitai prisitaikyti. Į tai galima reaguoti dvejopai: kaip į problemą ir kaip į galimybę. Jeigu nuotolinį ugdymą priimsime tik kaip problemą, akcentuodami, kaip vaikams sunku, kad tenka ilgai sėdėti prie ekranų, negali bendrauti su bendraamžiais, mes save nuteiksime tik režimui „ištverti“, kad paskui galėtume sugrįžti į tą patį tašką, kuriame buvome iki karantino.
Dar vienas dalykas – neretai nuotolinį ugdymą mes tapatiname su karantinu. O tai nėra tas pats. Būtent karantinas vaikams neleidžia bendrauti tarpusavyje, labai apriboja socialinį gyvenimą, judėjimą, dėl ko jie galbūt jaučiasi nelaimingi.
Mes nuotolinį mokymą priėmėme kaip galimybę taikyti virtualius ugdymo formatus, ką įprastomis sąlygomis būtume pasiekę tik per keletą metų. Mes ugdome mokinius visur matyti galimybes ir prisitaikyti. Raginame ieškoti, kaip kiekvieną situaciją paversti nauja galimybe. Būtent nuotolinis ugdymas išmokė savarankiškumo, kitokio laiko planavimo. Vaikai išmoko labai daug technologinių dalykų – kurti virtualias pamokas, dirbti virtualiose komandose, savarankiškai planuoti, ieškoti ir pritaikyti informaciją, dalintis turiniu skaitmeninėse platformose ir t.t. Mes į nuotolinį ugdymą žiūrime kaip į galimybę tobulėti.
Žinoma, kartais tėvai sako, kad nuotolinis ugdymas reikalauja pagalbos, jie turi vaikams padėti. Bet juk bet kuriuo mokymosi etapu kartais turime padėti – ar mokytųsi skaityti, ar važiuoti dviračiu. Pastebime, kad pagalbos naudotis kompiuteriu ir prisijungti prie reikiamų programų reikia labai trumpą laiką. Paskui net ikimokyklinukai šešiamečiai išmoksta tai daryti savarankiškai. Kai kuriuos tėvelius reikėjo paraginti išeiti iš to kambario, kur mokosi mokinys, tam, kad vaikas greičiau įgytų savarankiškumo. Manau, tai normalu, nes tėvams nėra lengva atpažinti, kiek tos pagalbos vaikui reikia.
Natūralu, kyla rūpestis, ar vaikui pavyks, norisi padėti. Bet kai šalia yra nuolatinė pagalba, vaikas mokosi kur kas lėčiau. Čia kaip mokant plaukti – baisu paleisti, kad nenuskęstų. Šiuo atveju rizika tikrai mažesnė – vaikas nenuskęs, blogiausia, kas gali nutikti, jis kažko neįsijungs, neįkels – o tai normalus mokymosi procesas.
Kartais vaikai ir jaučia būtent tą baimę, kad nepavyks laiku prisijungti, neveiks vaizdo kamera ar neatsidarys kokia programa…
Renkantis mokyklą, nepakanka kriterijaus, kad kažkam ji patiko, kažkam nepatiko
Mūsų ugdyme labai svarbi nuostata, kad klaida yra neišvengiama mokymosi dalis. Klaida – ne blogis, kaip ir žemesnis pažymys. Visa tai skatina daryti išvadas, parodo, kur reikia tobulėti.
Dažnai jaudinimasis dėl klaidų būdingas tėvams – kažkas nepavyksta, tėvai pyksta ant vaiko, ant mokyklos, ant sistemos ir viso nuotolinio ugdymo. Tarkime, vaikas kažką darė ir jam viskas išsijungė, „pakibo“, negali įkelti. Jei tai yra technologinės problemos, reikia tiesiog ramiai išlaukti. Nė vienam vaikui nepablogės gyvenimas, jei jis kelioms minutėms iškris iš pamokos ar net ir visą pamoką nesugebės prisijungti. Mes savo aplinkoje mokomės į tuos dalykus reaguoti normaliai, dalykiškai. Visame pasaulyje klaidos yra neišvengiamos. Tikslas – ne sugebėti išvengti klaidų, tikslas – klaidas paversti mokymusi ir daugiau jų nedaryti.
Laikydamiesi tokio požiūrio, mokiniai nuotolinį ugdymą priima kitaip, nemaža dalis gerai jaučiasi, patenkinti, yra tokių, kuriems net ir priimtiniau taip mokytis.
Nuotolinis ugdymas parodė, kaip galima veikti efektyviau, – tie patys susirinkimai, pokalbiai, darbas grupėse. Įprasta būdavo po pamokų važiuoti vienam pas kitą ir atlikti bendrą užduotį, o dabar matome, kad ne visada būtina susitikti gyvai, kad dirbtume komandinį darbą.
Virtualios galimybės mums atvėrė daugybę būdų, kurių anksčiau mes stereotipiškai nebandėme, nors ir žinojome, kad tai egzistuoja. O juk pandemija mums spyrė į užpakalį ir privertė pagalvoti, kaip geriau išnaudoti galimybes. Pastūmėjo visą visuomenę kelerius metus į priekį, tie dalykai bet kuriuo atveju būtų atėję, tik vėliau.
Nereiškia, kad visas gyvenimas turi persikelti į nuotolį. Bet šis laikas parodė, kad nuotoliniai formatai labai prisideda prie mūsų gyvenimo efektyvumo, patogumo ir kokybės.
Kas svarbiausia tėvams, kai jie renka vaikui mokyklą?
Renkantis mokyklą, nepakanka kriterijaus, kad kažkam ji patiko, kažkam nepatiko. Vienas dažnesnių klausimų yra mūsų mokyklos reitingai. Šitoje vietoje turime dilemą. Kol kas esame nusprendę nedalyvauti reitinguose. Paaiškinsiu, kodėl.
„Erudito licėjus“ siekia teisingo balanso tarp mokinio bendrųjų kompetencijų ir akademinio ugdymo. Kaip palyginimą galėčiau pateikti sporto klubą. Gali nusipirkti brangią narystę į geriausią klubą, bet nuėjęs ten sėdėti ant suolo, ir rezultato nebus. Tas pats su mokykla, nesvarbu, kiek tu už mokyklą moki, jei nėra tavo pastangų, šeimos įsitraukimo, rezultato nebus.
Tęsiant tą sporto alegoriją, visi mokiniai „sportuoja“ – tai yra mokosi. Bet vieni tik pumpuoja raumenis, geria papildus, kad jie būtų dideli. Trumpoje distancijoje tie raumenys padarys įspūdį, mokinys gerai išlaikys testus, iškals be klaidų mokomą dalyką ir jo balai bus aukšti. Bet galvojant apie ilgą distanciją, apie visą gyvenimą, tos iškaltos žinios ir išmokti testai subliukš kaip pripumpuoti raumenys.
Tradicinėje sistemoje pagrindinis kriterijus – testai. Jei nuolat juos sprendžiu, tikėtina, aš padarysiu geriau. Bet mokymasis, kaip ir sportas, turėtų tęstis visą gyvenimą ir būti orientuotas į ilgalaikius pasiekimus. Kaip sportas turėtų padėti žmogui būti sveikam, taip nuolatinis mokymasis, tobulėjimas turėtų padėti būti konkurencingam darbo rinkoje, besikeičiančiomis aplinkybėmis. O tam vien iškaltų akademinių žinių nepakanka. Mes mokykloje laikomės visumos koncepcijos, vaikas turi mokytis ne tik akademinių žinių, bet ir galimybės išreikšti save, atpažinti savo talentus, savarankiškai mąstyti, girdėti aplinkinių nuomonę, diskutuoti, dirbti komandoje. Šie įgūdžiai savaime nesiugdo, reikia pastangų, kad visa tai įgytume.
Mes mokome dvasinių, kultūrinių dalykų, o taip pat sveikos mitybos, kas gyvenime žmogui yra labai svarbu. Per mokyklos veiklos metus pasiekėme, kad mokiniai valgo viską, nors i pradžių iššūkių buvo. Šiuolaikiniai vaikai dažnai turi labai siaurą racioną. Turėjome padirbėti ir su tėveliais, kad laikytumėmės vieningos nuostatos: maistas turi būti įvairiapusiškas, ir mitybos kultūros turime vaikus mokyti.
Taigi mūsų konceptualioji balanso paieška orientuota į giluminius dalykus, į visiškai kitą asmenybės brandos lygį. Toliau stiprinsime šitą poziciją ir vengsime reitingų, kol jie bus pagrįsti standartizuotais testais, arba, kitaip sakant, raumenų matavimu. Nedalyvausime varžybose, nes ugdymas nėra varžybos, tai ilgalaikis, procesas, kuris trunka 12 metų, o paskui ir toliau. Nenorime, kad kiekvieną dieną mokiniai ir mokytojai patirtų stresą kovodami dėl pažymio ar rezultato.
„Erudito licėjuje“ turime patyrusių pedagogų, kurie moka sudominti, motyvuoti, įtraukti. Tai tikrai labai sudėtingas darbas, nieko bendra neturintis su mokymu iš knygos ar pratybų darymu. Taip mokyti gali kiekvienas, net nereikia specialaus pasirengimo. Bet jei ugdymo procesą organizuojame interaktyviai, naudojame įvairius komandinius metodus, aktyvaus ugdymo formatus, įtraukiame į tą kūrybinį procesą pačius vaikus, toks darbas reikalauja didelio mokytojų pasirengimo ir kvalifikacijos.
Kitas labai svarbus dalykas yra dvikalbystė. „Erudito licėjus“ šalia nacionalinės programos turi akredituotas Tarptautines Kembridžo ir Bakalaureato programas, mokykloje mokosi įvairių tautybių mokinių ir dirba įvairių tautybių mokytojų, tai sukuria daug gražių sinergijų. Pati aplinka mokinius moko tapti tolerantiškesnius kitaip atrodančiam, kitaip mąstančiam, atsiranda daugiau nuošidumo. Atrodo, nedidelė, bet daug sakanti detalė: mūsų mokyklos svečiai stebisi, kad vaikai su jais visada sveikinasi. Pilietiškumas, atvirumas ir noras bendrauti šioje mokykloje tiesiog natūralus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
