Karantinas kiekvienam pažėrė iššūkių įvairiose gyvenimo srityse, ir vienas iš karščiausiai visuomenės diskutuojamų susijęs su švietimu bei nuotoliniu mokymusi. Pastarasis eksperimentas prilygsta kelionei laike: pirmiausia – patiems edukatoriams, o kartu – ir mokiniams bei jų tėvams, mat įspūdingas technologijų ir metodų šuolis vietoje keliolikos metų užtruko kelias savaites.
Po šios išskirtinės patirties jaučiuosi galintis drąsiai teigti – karantinui pasibaigus mokymasis nebebus koks buvęs, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip pritaikysime šio meto atradimus.
Doc. dr. Nerijus Pačėsa yra Erudito licėjaus steigėjas ir vadovas
Įveikti kelią, kuriam, anot edukacijos futuristų, būtų reikėję dešimtmečio, šalies švietimo įstaigoms pakako keliolikos dienų. Per tiek laiko pamokos iš įprastų klasių buvo perkeltos į virtualią erdvę, 180 laipsnių kampu apsivertė požiūris į mokymuisi reikalingas priemones bei technologijas, efektyvumą ir mokytojo vaidmenį, galiausiai – mokinio savarankiškumą ir tėvelių pagalbos poreikį. Išskirčiau keturias asmenines šio laikotarpio pamokas.
- Sveiki atvykę į virtualią mokyklą!
„Mokykla – ne tik sienos“. Šis senas geras posakis per karantiną įgijo naujų prasmių. Perkelti ugdymo procesą į skaitmeninę platformą – beje, kurią? – pradžioje atrodė galvosūkis, o kiek pamąsčius – kūrybinė užduotis. Mat prieinamų skaitmeninių bendravimo kanalų įvairovė – didžiulė. O iki šiol mokyklos aplinkoje vieningo vertinimo ir paskirties neturėję mokinių išmanieji įrenginiai virto mokymosi įrankiu.
Mokinių ir mokytojų kasdienybėje bematant pritapo iki šiol daugiausia verslo aplinkoje naudotos ryšių ir bendradarbiavimo platformos „Microsoft Teams“, „Google Hangouts“, „Zoom“, akademiniame pasaulyje žinomi turinio publikavimo bei mokymosi įrankiai „Moodle“ ir „Seesaw“, pokalbių programėlės „Facebook Messenger“ ir „Discord“. Taip, tam, kad pasirinktume sau patogiausią, reikia išbandyti ne vieną. Tačiau aktualių skaitmeninių įrankių pažinimas praverčia kiekvienam: nuo jauniausiojo technologijų naudotojo iki jo tėvų ir pedagogų.
- Vadovėliai – tik aisbergo viršūnė
Klasikinė mokykla neįsivaizduojama be klasikinės pamokos struktūros ir priemonių: vadovėlių, pratybų sąsiuvinių. Ir be pedagogų nuogąstavimų, kad laiko ieškoti papildomos informacijos ir į dėstomų dalykų temas pažvelgti kūrybiškiau paprasčiausiai nėra.
Tačiau nuotolinis mokymasis nepaliko kito kelio, kaip tik ieškoti ir eksperimentuoti. Juolab kad daugelis garsiausių pasaulio muziejų, autoritetingiausių enciklopedijų, seniai skaitmenizavusių savo lobynus, visuotinio karantino metu juos skaitytojams bei žiūrovams atvėrė nemokamai. Ir tai – viena iš neginčijamų šio neįprasto laikotarpio dovanų.
Taip, dalykinio bei pažintinio ugdymo platformos lankytojų laukė jau seniai, o apie internetu prieinamos informacijos įvairovę kalbame kelis dešimtmečius. Dabar atėjo momentas, kai švietimo pasaulis aiškiai patyrė, kad mokymuisi skirta informacija yra ne vien klasėje, o įgytų žinių tikroji paskirtis – gyvenimas.
- Savarankiškas mokymasis – savarankiškai asmenybei
Pexels.com
O kaipgi efektyvumas? Nuogąstavimus, esą nuotolinis mokymasis ir apsiribos vien šnekomis per pokalbių programėles bei naršymu internete, greitai paneigė mokinių pozityviai įvertinta patirtis. Pasirodo, nuotolinė mokykla jaunajai kartai suteikia naujų potyrių ir galimybių, apie kurias iki šiol tebuvo galima pasvajoti: mokytis tiek, kiek reikia, taip, kaip patinka, ir esant ten, kur nori.
Jeigu mokytojas geba „įdarbinti“ mokinio namų aplinką ir virtualius įrankius, pamoka gali tapti iš tiesų interaktyvi. O tai – vienas didžiausių šios dienos moksleivių lūkesčių. Ko gero, būtent tokiomis sąlygomis galima tikėtis, kad mokinys į pamoką ateitų ne kaip kino žiūrovas, o kaip aktyvus turinio kūrėjas. Ir jam, suprantama, reikia kiek kitokio mokytojo – ne vaikštančios enciklopedijos, bet patarėjo, kuris leistų patirti, kad įgytos žinios turi prasmę ir vertę.
Visa tai išsprendžia didžiausius šių dienų edukacinius iššūkius – kaip organizuoti sklandų mokymosi procesą, į kiekvieną mokinį žvelgiant ir individualiai, pasirūpinti turinio įvairove bei deramai įvertinti kiekvieno ugdytinio įdėtą darbą. Štai čia į pagalbą gali ateiti ir kai kurių švietimo įstaigų jau taikomi dirbtinio intelekto sprendimai individualiam mokymuisi, padedantys suskirstyti ir pritaikyti mokymo turinį pagal mokinio gebėjimus.
- Mokykla, kurioje įdomu mokytis
Taigi, užuot ribojęs bendravimą ir iškraipęs švietimo veiklos esmę, nuotolinis mokymasis, pasirodo, gali praturtinti ją naujomis formomis. Ir, kalbant paprastai, taip pat yra pajėgus sutaupyti gausybę vertingo laiko tiek mokytojams, tiek mokiniams. Neabejoju, kad nuotolinės pedagogų konsultacijos ir pamokos ilgainiui taps įprasta mokymosi proceso dalimi – lygiai taip pat, kaip daugelio verslo įmonių bei valstybės institucijų jau pamėgti nuotoliniai pasitarimai ir galimybė prireikus arba nustatytu grafiku dirbti iš namų.
Jau ir dabar kalbama, kad po karantino ši praktika vis labiau populiarės, nes technologijų amžiuje tam esame puikiai pasiruošę. Kodėl ši tendencija neturėtų apimti švietimo sektoriaus? Akivaizdu, kad turime puikias galimybes vis glaudžiau derinti nuotolinį ir klasėje vykstantį mokymąsi, efektyviau įtraukti negalinčius dalyvauti pamokoje, prisitaikyti prie globalios karjeros tėvų poreikių ir galimybių. O drauge – padaryti pedagogų darbą labiau šiuolaikišką ir bent truputį paprastesnį, paliekant daugiau erdvės įkvėpimui ir kūrybai.
