Eglė Kislovski su dukromis. Asmeninio archyvo nuotr.
Kone metus iš savo gniaužtų nepaleidžianti pandemija turi poveikį visoms amžiaus grupėms.
Vis dėlto, psichologai grūmoja pirštu, jog šis neįprastas laikotarpis paliks itin ryškų pėdsaką vaikų ir paauglių raidoje. Nors didžioji dalis mokymosi ir popamokinių veiklų perkeltos į virtualią erdvę, kompensuoti realaus bendravimo, o ir ankstesnio vaikų aktyvumo, toli gražu nepavyksta.
Pasak Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos narės ir programos jaunoms merginoms „GRL PWR“ įkūrėjos bei vadovės Eglės Kislovski, po 12–16 valandų į ekranus įnikę jaunuoliai patiria tiek fizines, tiek dvasines traumas.
Pabrėžia fizinės sveikatos priežiūros būtinybę
Suvaržymai, su kuriais dėl šalyje paskelbto karantino susiduria visuomenė, nepaisant atsakomybės lygio, situacijos suvokimo ir gebėjimo joje išbūti, net ir suaugusiems žmonėms kelia daug iššūkių. Vis dėlto, su paaugliais daug dirbanti ir jiems paskaitas vedanti E. Kisloviski sako, jog vaikams ir paaugliams karantinas smogia kur kas stipriau, nes besiformuojančiam žmogui atsiriboti nuo gyvenimiškai svarbių aspektų yra ypatingai sunku. Lektorės teigimu, šis laikas labiausiai veikia vaikų fiziologinę ir emocinę būsenas.
„Paaugliui sunku prisipratinti mintį, jog po kiekvienos pamokos per kompiuterį reiktų pajudėti, o ne sėdėti, nes kitaip nesuaktyvinama kraujotaka. Būtina ilsinti ir akis, atliekant tam tikrus pratimus, taisyklingai laikyti nugarą, nepiktnaudžiauti maistu prie kompiuterio, reguliariai įkvėpti gryno oro“, – teigia „GRL PWR“ įkūrėja.
Jos teigimu, tokia užduotis reikalauja savistabos, kurios vaikai namuose stokoja, todėl atsakomybė krenta ant juos prižiūrinčių suaugusiųjų pečių. Vis dėlto, pašnekovės teigimu, kai šeimoje auga ne viena, o kelios atžalos, o tėvai turi dirbti ir rūpintis buitimi, skirti pakankamai dėmesio atžalų priežiūrai gali būti itin sunku, todėl būtinas nuolatinio dialogo palaikymas, vidinių taisyklių sukūrimas.
Psichologinę būseną labiausiai veikia ekranai
E. Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
Kalbėdama apie psichologinę pusę, sąlygojamą karantino, E. Kislovski pabrėžia ekranų ir virtualios realybės neigiamą įtaką.
„Mokymasis, popamokinė veikla, būreliai, žaidimai ir tiesiog bendravimas su draugais – viskas persikėlė į internetinę erdvę, kurioje vaikai praleidžia po 12-16 valandų. Tokia naujoji realybė kelia stiprias emocijas ir jei jos teisingai neišgyvenamos, neišsportuojamos, neiškalbamos, vaikas tampa irzlus, jame kyla pyktis.
Pastebėkite, kaip elgiasi jūsų atžala, kai pakyla nuo kompiuterio ne savo noru – dažnai tai sukelia nepasitenkinimą ir konfliktines situacijas“, – pastebi ji.
Vaikai ir paaugliai dažnai nemoka savęs kontroliuoti, nėra pasiekę aukšto sąmoningumo lygio, todėl bendravimas per ekranus dažnai tampa blaškančiu, nekoncentruotu:
„Tenka pripažinti, kad bendravimas tiek su bendraamžiais, tiek su mokytojais nuotoliniu būdu neteko taisyklių. Girdžiu iš vaikų, su kuriais dirbame, jog pamokų metu jie išjungia kameras, pavargsta klausyti, būna ir prigula, ir pavalgo. Smerkti irgi negalime, nes supraskime, kad vaikai dar mokosi susigyventi su naująja realybe, todėl tėvai turi būti ypatingai budrūs ir vėlgi per savo pavyzdį mokyti sąmoningumo“.
Daugiau dėmesio siūlo skirti vaikams aktualioms temoms aptarti
Emocinę pagalbą teikiančios linijos fiksuoja, jog pastaruoju metu yra padidėjęs jaunųjų visuomenės narių skambučių srautas, o be jau įprastų temų vis dažniau liečiamos viruso grėsmės ir su tuo susijusios vaikų baimės. Taip pat neramina pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, draugų ilgesys, noras susitikti gyvai, išgąstis dėl artimųjų sveikatos.
Šiuo metu kaip niekad svarbus vaidmuo tenka suaugusiems, kurie į esamą situaciją turi žvelgti plačiau, stengtis kuo daugiau leistis į pokalbius ir bendras veiklas su vaikais.
E.Kislovski asmeninio archyvo nuotr.
„Per nuotolinius susitikimus su paaugliais dažnai girdžiu, kad dabar jiems aktualios temos yra apie asmenybės ugdymą, sunkumus, kuriais jie gyvena, jų sprendimų galimybes ir santykius, gyvenimo būdą, kuris smarkiai pakito. Nepraleiskime to pro ausis, bandykime palaikyti diskusiją jiems svarbiais klausimais“, – ragina ji.
Karantino metu dialogą tarp tėvų ir atžalų paskatinti gali bendros veiklos, todėl į jas, pašnekovės teigimu, reiktų kuo labiau įsitraukti:
„Pieškite, žaiskite, skaitykit knygas, gaminkite valgyti, tvarkykite ir puoškite namus, vaikščiokite miške – nesvarbu, ar jūsų vaikui vos 4, ar jau 16, svarbiausiai parodyti norą būti drauge. Vis dėlto, tėvams svarbus nekontroliavimo vaidmuo, gebant paskatinti vaiką priimti sprendimus ir atsakomybę, bet tik nereikalaujant ir nurodinėjant, ką jiems daryti“.
